Dabar populiaru
Publikuota: 2013 vasario 27d. 19:00

Panama – senolių salsa, žoliavalgio Deivydo filosofija, ir ilga kelionė per bangas į Pietų Ameriką

Lietuvių keliautojų komanda
Evelinos ir Karolio nuotr. / Lietuvių keliautojų komanda

Atsidūstame. Paskutinė Centrinės Amerikos šalis. Jausmas dvigubas – ir ramu, ir ne. Mes regis vienoje saugesnių šalių (gal nepaisant sostinės), todėl kur kas lengviau atsikvepiame. Tačiau ateitis miglota, nes vis dar nežinome, kaip pateksime į Pietų Amerikos žemyną. Kepinančioje saulėje su klaustukais atstovime šešių valandų sienos eilę į Panamą. O toliau – švelnių nuotykių asorti.

Atsitiktinumai – senolių salsa Martino finkoje (ūkyje)

Nuo sienos mus paima sunkvežimio vairuotojas. Ir jis važiuoja tiesiai į sostinę. Mums belinguojant laukais, išalkome. Sustojome pakelės užeigoje. Jau judėsime tolyn, o sunkvežimis nė iš vietos. Vairuotojas prakaituoja, tačiau mato, greit nieko čia nebus. Tenka savo kuprines kraustyti laukan, ir vėl eiti į kelią. Tačiau vos praėjus keletui minučių mums sustoja Martinas, buvęs malūnininkas, ir mūsų kelias šiek tiek pasikeičia. Į Panamos miestą mes nuvažiuojame tik už kelių gerų dienų.

„Panamos kanalą iš pradžių ketino statyti prancūzai“, – pasakoja jis važiuodamas. Tačiau to meto baubai – maliarija ir geltonoji karštinė – guldė darbininkus, todėl sumanymo teko atsisakyti. Šioje Panamos dalyje buvo džiunglės ir pelkės, drėgna ir šilta – nuostabus klimatas uodams. Vakcina amerikiečiams padėjo perimti estafetę, tad kanalas vieną gražią dieną išvydo abu vandenynus. Nevienodą vandens lygį kanalas reguliuoja šliuzais. Anksčiau kanalo vadžias turėjo amerikiečiai. Tačiau ši aukso kasykla jiems buvo laikina, ir kontraktui pasibaigus galiausiai pamažu panamiečiai po truputį atgavo teises, o prieš dešimtį metų visiškai pradėjo valdyti patys. Be abejo, pinigai plaukia jau į jų rankas.

Evelinos ir Karolio nuotr./Martino aeima
Evelinos ir Karolio nuotr./Martino šeima

Jo nedidukas ūkis prisiglaudęs prie Ramiojo vandenyno, atokiai nuo miestelio. Kitos dienos pavakarėj suvažiavo jo gausūs giminaičiai, tad netikėtai atsidūrėme įvykių sūkuryje. Šeima yra svarbi panamiečio gyvenime. Martinas – penktasis vaikas, tad nors visų narių susitikime ir trūko, lengvos sumaišties ir klegėjimo – tikrai ne. Martinas nesitveria kailyje. Užkąsta, paplepėta, reikia salsos. Reikia judėti. Jo aštuoniasdešimtmetė mama žiūrėk jau mažais žingsniukais šoka salsą, netrukus prisijungia ir šešiasdešimties metų sesuo. Martinas irgi nestokoja elegancijos. Matyt jų krauju vaikšto ritmas.

Panamos miestas – „atsitiktinumų nebūna“

Panamos miestas tikriausiai bus artimas tiems, kurie mėgsta dangoraižius ir amerikietišką kultūrą. Tai, kad čia amerikiečiai „užsibuvo“ galima justi iš gausių makdonaldų, kyefsy, begalės mašinų parduotuvių, ir apskritai judraus didmiesčio gyvenimo. Į dangoraižių giraites šįkart nė nėjome. Trampo dangoraižį matėme ir Čikagoje, o visa kita – tai tik dar vienas didmiestis. Nors tas kelias pragyventas dienas mes apsistojome pas Deivydą, gyvenantį taip arti tų dangoraižių, kad kas rytą nori nenori galėjome matyti ką tik pakylančią saulę, ir tuoj pat pasislepiančią už tų milžinų.

Jei reiktų Deivydą kur apgyvendinti, tai ši vieta tikrai būtų paskutinė. Vien jau dėl to, kad jo gyvenimo filosofija tiesiog dramatiškai prieštarauja visam šitam pro langą matomam „banksterių“ gyvenimui. Deivydas neapkenčia JAV kapitalizmo, banksterių (suprask, bankai + gangsteriai), pinigų. Jis tvirtai tiki – viskas turi būti už dyką. Paklausite, kaip jis tada gyvena?

Evelinos ir Karolio nuotr./Dangoraižiai pro Deivydo langus
Evelinos ir Karolio nuotr./Dangoraižiai pro Deivydo langus

Deivydas gyvena su dešimtmete dukra. Jis – žaliaėdis pačia tikriausia prasme. Jis ne tik vegetaras ar veganas, jis – tik žalio maisto valgytojas. Tai reiškia, jokio virimo kepimo ar kitokio  -imo. Kam tokia kankinystė, norėtų sužinoti tūlas lietuvis. „Kaip jūs manote, kiek man metų“. Na, Deivydas atrodo kaip trisdešmties metų žmogus. „Man keturiasdešimt dveji“, – jis išdidžiai atsako. „Ir tai todėl, kad nevalgau mėsos, pieno, ir apskritai nieko virto. Mat visas „tas baisus“ maistas yra rūgštinis, o žalumynai – šarminis“. Organizmui, anot jo, sveikiau šarminė aplinka. Savo žaliaėdžių maistu vaišina ir mus. Mangai, bananai, avižos, jūržolės, linų sėklos ir migdolų pienas, kurį jis pats pasigamina iš mirkytų migdolų bei saldžios styvia (stevia) arbatos. Visai neprastas skonis, tačiau kiek gi energijos užtenka užvalgius tokio maisto. Deivydas tikina, kad to pilnai užtenka.

Jo „jie visi melagiai“ filosofija gal kiek kraštutinė. Jie – tai visi, kurie kuria sistemą, ir kaip Deivydas visus nuo devynių iki penkių dirbančius vadina – sistemos vergais. Dėl to jis ir nedirba. Kaip gauna pinigų? Jis netiki pinigais. Tad vaisių eina raškytis į parkus, kitus dalykus irgi kažkaip gauna. Jis nemėgsta sakyti „perka“, nes tai – sistemos vergų žodynas. Jis – laisvas žmogus. Kaip laisvas žmogus, jis ir dukros neleidžia į mokyklą. Nes šie ją sudoros savo melais. Tad kažkiek pats moko namuose. Ji dešimtmetė, tačiau tik dabar mokosi daugybos lentelės. Gramatikos, anot jo, mokytis irgi nereikia – eigoje išmoks. Skaityti knygas – nuobodus dalykas. Mat knygos – melas. Istorija – tai jau ištisa melo gija. Žodžiu, visas mokslas apskritai yra melas. Jis, paties manymu, yra indigo vaikas, mat dar vaikas būdamas suprato, kad valgyti mėsą yra blogis.

Atsitiktinumų nebūna, jis sako. Mat jis tikėjo, kad po kelių pas jį gyvenimo dienų, mes atsiversime į gera – nustosime gerti pieną ar valgyti sriubą. Kai parsinešėme namo jogurto ar perpjauto maišeliu įsukto arbūzo, jis šiek tiek nusiminė. Mat mes taip ir nesupratome. O čia še tau, jogurtas. Teigė ir dukrai, kad mes pasikeisime. O štai dar nepasikeitėme. Vis dar vietoj sodos naudojome muilą, ir dantų pastos neatsisakėme.

Evelinos ir Karolio nuotr./Panamos miesto dangoraižiai
Evelinos ir Karolio nuotr./Panamos miesto dangoraižiai

Tai buvo labai įdomi pažintis. Juolab, kad kelias dienas iš eilės vaikščiojant Panamos Kasko senamiesčiu, vis dar lindo mintys apie tai, ką jis pasakojo. Sutikome žmogų su labai unikalia gyvenimo kelione. Kad tik jis neverstų tikėti, kad jo unikalia kelione turėtų sekti ir kiti. Atsisveikinome, ir keliaujame toliau. Užsibūti Panamoje neketinome, nors jau tos kelios pažintys labai nuspalvino buvimą čia. Tačiau laukia sunkus kelias į Kolumbiją.

Ilga kelionė per bangas į Kolumbiją

Ši dalis padės visiems, kurie ketina keltis pigiau iš vieno kontinento į kitą. Keliautojų forumuose dažniausiai knibžda jachtų pavadinimai ir vienas kitas pigesnis variantas, kuris visiems skambėjo kaip „gal kažkaip kažkur“. Bet jei kažkam pavyko, mes tvirtai nusprendėm tai irgi išbandyti.

Evelinos ir Karolio nuotr./Prasidedantis Panamos kanalas
Evelinos ir Karolio nuotr./Prasidedantis Panamos kanalas

Jachtos plaukiančios iš Kolono (Colon) į Kartegeną (Cartagena, Kolumbija) šių metų kainynais kaštuoja pusė tūkstančio dolerių. Iš kur paprastam keliautojui, o tuo labiau vietiniam, tokie pinigai. Juk turi būti būdų, kaip keliasi vietiniai. Viena aišku, iš Panamos į Kolumbiją grįsto kelio nėra. Yra kaži kokie takai per Darian Gapo džiungles. Šiose džiunglėse tvyro įtampa jau ne vieną dešimtį metų. Nuolatiniai Kolumbijos sukilėlių susirėmimai gąsdina keliautojus, tad tik vienam kitam pavyko nusigauti.

Tad keliaujantiems paprastai yra galimybė plaukti paprastomis motorinėmis valtimis, vadinamomis lančomis, ir mokėti penkiskart pigiau. Galima tik taikliai nuspėti, kurį būdą pasirinkome. Vis tik, tai ne silpnų nervų ir skrandžio žmonėms.

San Blas to Puerto Obaldia

Šiaip daugelis iki San Blas važiuoja samdytais visureigiais. Nuo Panamos miesto tai kainuotų 30 dolerių. Mes smarkiai sutaupėme tranzuodami. Galų gale mes prie Karibų jūros, jau nuo kalnų retkarčiais pasirodžiusios. Ar tikrai ji bus tokia jau egzotiška ir smaragdinė, kaip kad matyta filmuose?

„Šiandien į Puerto Obaldia niekas neplauks. Gal rytoj“, – rūsčiai tarsteli vietiniai. Taip, renkantiems šį kelią, teks pasikliauti sėkme, kad valtys plauks į norimą uostą ne už savaitės, o už kelių dienų. Priklauso nuo to, kiek žmonių susirinks ir pripildys valtį. Bet tartis ir ieškoti valties teks plaukti į vieną salų. Karti salą.

Indėnų Karti sala – savo kampo beieškant

Įsėdame į valtį, gerokai apipliekiami vandeniu. Dešimt minučių, ir jau mes artėjame prie – vaje, kaip apgyvendintos salos. Susižvalgome vienas į kitą ir nustėrame – pala, o kurgi mes miegosime. Iš išorės sala atrodo tiesiog prikimšta bambukinių namų, pakrantės nusėtos šiukšlėmis ir tualetais, kuriuose visi šlapinasi tiesiai į vandenį.

Evelinos ir Karolio nuotr./Artėjame prie Karti (Carti) salos San Blas salyne.
Evelinos ir Karolio nuotr./Artėjame prie Karti (Carti) salos San Blas salyne.

Salą netrukom pereiti skersai išilgai. Dvi kiek platesnės gatvės, cementinė mokykla, bambukinė bažnyčia ir daug daug tampriai susispaudusių namų. Neatrodo, kad čia būtų dar papildomos erdvės mūsų palapinei. Laimei, randame vieną kelių metrų skersmens žolynėlį, kuriame atsisėdame nusnūsti ir šachmatais sužaisti. Iš pradžių kiek iš tolo mus stebintys vaikai, po truputį pradėjo lįsti iš pakampių, kikenti, stebėti, stumdė vienas kitą, kad eitų ir paklaustų vardo, o galiausiai išdrįstų ateiti ir pasižiūrėti, kaip mes žaidžiame į šaškes panašų žaidimą.

Evelinos ir Karolio nuotr./Vienas valtininkas pasiūlė kampą pasistatyti palapinei
Evelinos ir Karolio nuotr./Vienas valtininkas pasiūlė kampą pasistatyti palapinei

Saulė slinko vakarop, ir mes po truputį prisijaukinome tą ankštą salą. Po bent dvidešimt kartų apeitos salos, tapom vietiniams žinomi. Moterys, savo puošniais ryškių spalvų drabužiais ir kiauromis iš karoliukų suvertomis kojinėmis į mus vos vos pažvelgdavo, retai atsakydavo į pasisiveikinimą. Gal kultūriškai joms nelabai dera, mat vyrai buvo kur kas draugiškesni. Vienas valtininkų, sužinoję, kad turime savo palapinę, netgi pasikvietė galiausiai prie savo namų, kur ir galėjome priglausti šoną. O iš retų bambukų susmaigstytame „duše“, dar galėjome ir nuplauti karštos dienos dulkėtą prakaitą. Jau sutemę, mėnulis atsispindi vandenyje. Pro tualetą ar dušą šitaip gali apžvelgti kaimynus ne tik šitoje, bet ir kaimyninėje saloje. Nesmagumas, kad ir tie kaimynai gali tavim besimaudančiu pasigrožėti.

La aguja – sala iš paveiksliuko

Šiandien valtis į Kolumbiją dar neplauks. Tad mes dieną nusprendžiame praleisti tose visų išgarbintose San Blas salose. Vaizdas tikrai kaip iš paveiksliukų. Iš pradžių akys nejuokais apraibsta. Po kojomis šiugžda baltutis smėlis. Vanduo – jei matėm kada smaragdinį, tai buvo tik tamsi jo atmaina. Va čia tai bent mėlis. Kelios vėjo iškraipytos palmės. Ir visa sala, kurią galime apeiti per 7 minutes. Laimei, dar ne savaitgalis, tad žmonių vos vienas kitas. Pliuškentis ir vartytis smėlyje galime netrukdomi.

Evelinos ir Karolio nuotr./Tyrinėjame povandeninį Karibų jūros pasaulį
Evelinos ir Karolio nuotr./Tyrinėjame povandeninį Karibų jūros pasaulį

Iš vietinių pasiskoliname už kelis dolerius povandeninius akinius. Kitas pasaulis. Net ir geriausios National Geography laidos negali iki galo perteikti to jausmo, kurį jauti pats, panėręs po vandeniu. Gali pagauti savo jaučiantis kaip didelė žuvis begaliniame akvariume. Žuvys, nė kiek žmogaus nesibijodamos, pasitrainioja aplink. Žiūrėk, ten plaukia kone permatoma, ilga ir aštri kaip spyglys žuvis. Nebaili. Ją regis norisi net ranka paliesti. Paskutinę akimirką ji gudriai pasprunka. Tada pulkelis elektrinių spalvų žuvų, vis smalsiai apžiūrinėjančių, kas čia tokio didelio jų vandenyse. Viena dryžuota skubiai sprunka palikdama ilgą šuorą bene iš baimės išskirtų medžiagų. Oi!  Ten už koralo plaukia vėžlys. Bet ne toks, kaip paprastai įsivaizduojame. Šis margas it sumažinta karvutė ir turi kelias kupreles. Savo letenėlėmis smarkiai (kaip tik įmanoma jam) sumataruoja, ir jau lėtai sprunka nuo už jį didesnio padaro. Kvyteltum iš pasitenkinimo, tačiau negali, nes turi kvėpuoti per vamzdelį. Ant dugno stotis nepatartina, nes čia visur siūbuoja juodi ilgutėliais spygliais jūros ežiai. Net nugara pašiurpsta tik įsivaizduojant, kaip netyčia užkliūni. Ant dugno slepiasi viena kita vos nuo koralų atskiriama žuvis. O iš už kampo viena išlenda buku snukiu ir papūstomis akimis. Kartą pabandęs, norėsis grįžti ir vėl į gyvenimą po vandeniu.

San Blas – Puerto Obaldia

Umberto – mūsų valtininkas – savo plačia motorine lanča mus pasiėmė iš Agucha salos. Jau nekantravome, nors buvo truputi neramu. Iš pasakojimų gali tik numanyti, kad kelionė nebus lengva. Tačiau tikrąjį svorį suvoki tik tada, kai įsėdi. Pavymui pažvelgėme į paliekamą idilišką salą. Dieną saulės, o naktį pilnaties nušviesta sala, vėjo šukuojamomis palmėmis su viena nulinkusia palme, visai kaip iš paveiksliuko. Šypt. Idilę šalin, nes prasideda tikras darbas. Ne tik vairuotojui. Irkluoti nereikėjo, tačiau vakare atrodėme tokie išvargę, kad nė Misisipėj tiek jėgų priešvėjinis irklavimas nepareikalavo. Bet viskas iš pradžių.

Sukrečiame savo daiktus į tą valtį ir klestelime šalia kitų keleivių. Šie su apsauginėmis liemenėmis. Daugiau jų ir nesimato. Gal ir nieko – vairuotojas atrodo patikimas. Keletas grum grum grum į priekį, ir pasidaro aišku, kad tai nebus paprastas smagus pasiplaukiojimas. Bangos šnioja į valtį, valtis kraiposi į visas įmanomas puses. Kas antra banga trenkia gerą gūsį vandens į akis. Sūrus vanduo užgraužia net pačius tolimiausius akies kampučius, ir kelioms minutėms turi užsimerkti ir nuverkti ašarą kitą, kad tas sūrumas nusiplautų. Šiaip jau neturime baimės vandeniui, tačiau iš pradžių nejuokais pagaugais kūnas nueidavo.

Evelinos ir Karolio nuotr./San Blas salynas
Evelinos ir Karolio nuotr./San Blas salynas

Galima tik įsivaizduoti – šiek tiek sumažinti linksmieji kalneliai, tačiau vandenyje ir be jokių apsaugų. Tad niekas čia tau negarantuoja, kad lėkęs į vandenį, čia išliksi. Geriau apie tai negalvoti, o susikaupti, ir atsisėsti taip, kad kuo mažiau trankytųsi užpakalis ir nugara. Septynios valandos tokio jojimo per bangas. Hondūrietis persisveria per bortą, ir savo skrandžio turinio nebesulaiko. Visi kiti – tik kiaurai permirkę. Šalia sėdėjusi indėnė savo lengvais puošniais drabužiais, bet iki siūlo galo peršlapusiais, vos spėdavo veidą šluostyti gerokai įmirkusia skara.

Variklis užgęsta. Valtis siūbuoja bangų nešama. Keleiviai susižvalgo. Regis visi pajunta bendrą artumą. Matyt ne vienam nudvelkia mintis, o kas jeigu neužsikurs. Tai jau bene trečias kartas kai variklis užgęsta, ir tas nelemtas kriuksėjimas iš pradžių nežada nieko gero. Vienas iš keleivių – tiesiog vaikščiojantis juokų maišas panamietis – suranda tinkamą raktą, ir vairuotojas bando šį tą pataisinėti. Smagu, kai vėl pasigirsta ūžimas.

Į Puerto Obaldiją atplaukiam jau po penkių. Mūsų kuprines kiaurai pertvarko pasieniečiai, mat šis uostas paskutinis taškas prieš įplaukiant į Kolumbiją. Išgirdę glaustą mūsų kelionės seką ir iš kur esam, po to pasieniečiai net kitą dieną smagiai linksniuoja „Buenos dias, Lituania“. Bet į Kolumbiją šį vakarą neplauksime, nes štampus savo pasuose gausime tik kitą rytą.

Evelinos ir Karolio nuotr./Antrojoje valtyje, kur jau visi turėjome liemenes. Pirmojoje valtyje, kuria plaukėme Karibų jūra, jų net neturėjome
Evelinos ir Karolio nuotr./Antrojoje valtyje, kur jau visi turėjome liemenes. Pirmojoje valtyje, kuria plaukėme Karibų jūra, jų net neturėjome

Puerto Obaldia (Panama) į Kapurganą (Capurgana, Kolumbija)

Kitą rytą visi drauge pajudame Kolumbijos link. Už kelių valandų galų gale pasieksime kitą kontinentą. Tas pats valtininkas Umberto, bet valtis jau kitokia. Mažesnė, siauresnė. Bet bangos ir vėl milžinės. Įvertini greitai jėgas, ar pavyktų parplaukti į krantą „jei kas“. Jei kas, tai ir tas parplaukimas mažai ką padėtų, nes už to kranto, Dariano džiunglės. Nei kelio surastum, nei pagalbos prisišauktum. Tokiomis mintimis save padrąsinant, dar nuraminant kad ir „pabėgeliai daug prastesnėmis sąlygomis“ plaukia ir dauguma išgyvena, apsiramini ir palieki likimą laivininko rankose. Bet patikimai atrodo, gerai per bangas gainioja, galų gale ir variklį viens du ir pataisė. Tolumoje jau Kapurgana, pirmasis žingsnis į Pietų Ameriką. Sveika Kolumbija. Bet apie ją, jau kituose nuotykiuose.  

Išsamesnių istorijų, vaizdo ir garso medžiagos galite rasti mūsų puslapyje www.itervitae.me

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Skanumėlis
Gerumu dalintis gera

Video

01:19
00:58
01:38

Dabar tu gali

Parašykite atsiliepimą apie PasaulisKišenėje