Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Pasivaikščiojimai po urvus (2): Kapadokija – mįslės ant žemės ir po žeme

Kapadokijos urvai
Godos Juocevičiūtės nuotr. / Kapadokijos urvai
Šaltinis: 15min
0
A A

Kad urvinis intelektas nebūtinai yra tamsuoliškumo, atsilikimo ar bukumo sinonimas – veikiau atvirkščiai, – paliudija ir Turkija. Kapadokija – ne vienas miestelis ar koks nors kuklus žemės plotas. Tai – ištisas geologinės architektūros, istorinių, kultūrinių ir religinių susidūrimų regionas.

Už uolų sienų – ir šventavietės, ir namai

Jis pripildytas kalnų, akmeninių smailių, kuprų, kūgio formos iškilimų, primenančių stebuklinius statinius ar paralelinių realybių sutvėrimus su salvadoriškai ištįsusiomis akimis ir nasrais. Čia kone visi po ugnikalnių išsiveržimo iš lavos ir pelenų susidariusio tufo dariniai, nuolat gludinami ar aštrinami vėjų, galėtų turėti po unikalų pavadinimą. Ne tik labiausiai išreklamuoti Fėjų kaminai.

Godos Juocevičiūtės nuotr./Kapadokijos urvai
Godos Juocevičiūtės nuotr./Kapadokijos urvai

Daugybė vėsių centrinės Anatolijos vulkaninių uolų masyvų sienų ir nuo ugnies aprūkusių skliautų matė hetitų gyvenimą, persų kovas, romėnų ambicijas, tiurkų seldžiukų, osmanų užkariavimus, ankstyvųjų krikščionių apeigas ir juos išstūmusius musulmonus.

Priartėjus atsiveria buvusių bizantiškų cerkvių ir pravoslavų vienuolynų kontūrai. Tyrėjai spėja, kad vien iškaltų bažnyčių būta 400, išliko tik vos daugiau kaip 80. Jų baigtis labai panaši ar atkartoja Gruzijos krikščioniškų urvų šventovių patirtį – nustojo gyvuoti po osmanų atėjimo. Čia, Kapadokijoje, įsitvirtinus islamui, krikščionybė taip ir neatsigavo, bet paliko autentiškų dūlėsių.

Godos Juocevičiūtės nuotr./Kapadokijos urvai
Godos Juocevičiūtės nuotr./Kapadokijos urvai

Kai kur siauras urvas gudriai perauga į ištisą uždarą gyvenvietę. Tamsūs klaustrofobiški tuneliai, kur reikia eiti susikūprinus ar pritūpus, ir vietomis didesnių apimčių žmogus užstrigtų, gali nuvesti į klaidžius požeminius miestus. Kol kas jų atrasta per 80. Tai skaitant, skaičius jau gali būti padidėjęs ar didėjąs. Viename tokių požeminių miestų aptikta net 20 giluminių aukštų.

Juose vietiniai buvo įsirengę namus, šulinius, arklides ir kapavietes. Natūraliai susidariusios arba išskaptuotos vertikalios angos tarnavo kaip kuklus šviesos ir oro šaltinis. Įprasta, kad prie įėjimo į urvą stūksodavo riedulys. Kai gyventojai iš savo aukštumų išvysdavo besiartinančius užpuolikus, jie tuo milžinišku akmeniu užsiblokuodavo.

Iki šiol Kapadokijos slėnius ir jų uolas nutūpę būriai balandžių – juos vietiniai nuo senų laikų čia augino ir vertino dėl trąšų. Kai kurie ūkininkai ir dabar vaismedžius tręšia balandžių mėšlu.

Tačiau net ir faktus su mitais maišyti, istorijas pagražinti nevengiantys gidai apie senovės kapadokų kasdieniame gyvenime naudotas technologijas ir triukus kalba atsargiai. Archeologai, kapstydamiesi požemių pasauliuose, vis atranda dar neregėtų anų laikų gyvenimo likučių, o kartu su jais – ir klausimų.

Dideli atstumai – dideli ir įspūdžiai

Šiuolaikiniai turkai neatsilieka nuo protėvių – irgi išmaniai išnaudoja Kapadokijos uolas ir jų praeitį. Pavyzdžiui, urvus naudoja kaip bulvių rūsius. Svarbiausia – vietos verslininkai, prieš kelis dešimtmečius iš paskutinių urvų gyventojų pigiai supirko skliautuotus belangius gyvenamuosius plotus ir juos pavertė romantiškais arkiniais viešbučiais. Šiandien jie atrodo apgaulingai, kone kaip natūrali viso įmantriai kalvoto kraštovaizdžio dalis.

O kad Kapadokija svečiui išsilukštentų lengvai kaip šventinis saldainis, siūloma saulės nuauksuotų tufo bokštų ir vienuolynų griuvėsių laukus bei juos supančius miestelius apžvelgti iš viršaus. Tie kelios dešimtys ar net šimtas oro balionių, kuriuos daugybę sykių regėjote turistiniuose bukletuose, į dangų pakyla ne per kokią nors vieną metų šventę, ne tik savaitgalį, o kiekvieną dieną, jei tik oro sąlygos tinkamos.

Kapadokijai užtektų atseikėti dvi savo gyvenimo dienas, nors būtų ką veikti ir tris ar keturias. Tačiau dažnas trumpalaikis Turkijos pajūrio svečias ar didžiųjų miestų turistas, vos pažvelgęs į žemėlapį, mintį nusigauti iki garsiosios uolų srities nugina lauk.

Godos Juocevičiūtės nuotr./Kapadokijos urvai
Godos Juocevičiūtės nuotr./Kapadokijos urvai

Ne šiaip sau. Juk nuo Antalijos ar Alanijos tektų įveikti beveik 600 kilometrų. Stambulą, panašiai kaip Izmirą, nuo Kapadokijos skiria apie 800 kilometrų. Autobusai patogūs, modernūs, bet tai paguodžia tik iš dalies, turint omeny, kad kelionės laikas neišvengiamai dar išsitęstų dėl nuolatinių vingių ir lėtesnio judėjimo kalnuose.

Kai atvykai į šalį vos savaitei į kurortą su „viskas įskaičiuota“, neguodžia, kad tarp didelių atstumų skiriamų Turkijos provincijų yra puikus oro susisiekimas ir daugybė kaip smėlio smilčių autobusines išvykas siūlančių kelionių agentūrų. Ekonominės klasės turistui tai reikštų didokas papildomas išlaidas, pernelyg karštligišką skubėjimą ar neracionaliai atostogoms išdalytą laiką.

Godos Juocevičiūtės nuotr./Kapadokijos urvai
Godos Juocevičiūtės nuotr./Kapadokijos urvai

Tačiau, jei planuose nė nešviečia kelių savaičių kelionė po Turkiją, kai galima nelekiant specialiai pasisklaidyti šimtus kilometrų į skirtingas puses, yra alternatyva: kelių dienų, tarkime, savaitgalio išvyka į Kapadokiją tiesiai iš namų.

Tiesioginis skrydis iš Vilniaus ar bet kokios kitos Europos sostinės į Stambulą su „Turkish Airlines“, ir iš ten tomis pačiomis oro linijomis kelionę galima tęsti į vieną svarbiausių Kapadokijos miestų – Nevšehirą.

Pirmąją dalį apie urvų pasaulius Gruzijoje ir Kinijoje rasite paspaudę čia.

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie PasaulisKišenėje