Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota: 2019 lapkričio 23d. 17:01

Paslaptingas sienomis apjuostas miestas: koks buvo gyvenimas nuodėmingajame Kaulune?

Aptvertasis Kauluno miestas 1989 m.
Ian Lambot nuotr. / Aptvertasis Kauluno miestas 1989 m.

Kasdienė prostitucija, lošimai, pūvančių kūnų smarvė... Fotografas Gregas Girardas nusprendė įamžinti, koks buvo gyvenimas nuodėmių mieste Honkongo širdyje.

Kai fotografas Gregas Girardas (@gregforaday) aplankė Honkongą aštuntojo dešimtmečio viduryje, jis nugirdo apie paslaptingą bendruomenę, gyvenančią pačioje Honkongo širdyje, ir kurioje vienas prie kito gyveno prostitutės ir kunigai, narkomanai ir vaikai. Jis niekada nematė nei nuotraukų iš šios paslaptingos vietovės, nei pažinojo ką nors, kas ten būtų lankęsis, rašo „The Face“.

„1985 m. aš paprasčiausiai užklydau ten vieną vakarą. Pasukau už kampo, ir ten, kvartalo pabaigoje, stūksojo masyvus pastatas – niekad nebuvau matęs nieko panašaus. „Čia ir turi būti Kaulunas – aptvertasis miestas (Kowloon Walled City)“, – prisimenu tada save mąstantį“, – „The Face“ pasakojo G.Girardas.

Aptvertasis Kauluno miestas, kurio istorija siekia Songo dinastijos laikus (960–1279 m.), buvo visiškai autonomiškas miestas Honkonge. Uždaras kompleksas, už kurio sienų – milžiniškas skurdas ir tragiškos gyvenimo sąlygos. Už byrančių sienų ir varvančių vamzdžių glaudėsi apie 35 tūkst. žmonių. Visi jie grūdosi apgailėtino dydžio kambarėliuose, kurie buvo sustatyti vienas ant kito.

„Supratau, kad nepaisant savo reputacijos kaip pavojingo lūšnyno, Kaulunas buvo vertikalus darbininkų klasės kaimelis, kuriame žmonės stengėsi gyventi kaip ir bet kur kitur, – fotografas prisiminė savo pirmąjį apsilankymą aptvertajame mieste. – Tam tikra prasme būtent jo įprastumas ir stebino, ir tai tapo pagrindine projekto mintimi: parodyti, kaip žmonės gyvena ir dirba šiomis išskirtinėmis sąlygomis.“

Nors Kaulunas buvo tarsi ekstremalaus skurdo ir nelygybės simbolis, ši vieta patraukė ir populiariosios kultūros dėmesį. Aptvertasis Kauluno miestas atsidūrė tokiuose filmuose kaip „Bloodsport“ (1988) ar „Batman Begins“ (2005), vaizdo žaidime „Call of Duty: Black Ops“ (2010). G.Girarardo nuomone, kultūrinis susižavėjimas šia vieta kyla iš to, kad miestas kartu ir reprezentuoja laisvę – čia yra vieta, kur gali nutikti bet kas, ir viskas yra toleruojama.

1987 m. buvo paskelbtas planas šią vietą nugriauti, tačiau tai buvo padaryta tik 1994 m. Britų ir Kinijos valdžios prisidėjo, kad tokiu būdu būtų susitvarkyta su tragiškomis šio miesto sąlygomis ir gyvenimo kokybe. Staiga namų netekusiems tūkstančiams potencialių benamių Honkongo valdžia skyrė apie 350 mln. JAV dolerių vertės kompensacijų – tiek gyventojams, tiek verslams.

Praėjus metams po jo nugriovimo, Miestas tapo vieša žaliąja erdve – Aptvertojo Kauluno miesto parku. Dabar auga medžiai ir žaliuoja žolė ten, kur kadaise buvo tankiausiai apgyvendinta vieta pasaulyje.

„Wikimedia Commons“ nuotr./Kauluno parkas
„Wikimedia Commons“ nuotr./Kauluno parkas

Vykdydami projektą „City of Darkness“ („Tamsos miestas“) G.Girardas ir dar vienas fotografas Ianas Lambotas stengėsi įamžinti paslaptingo miesto dvasią. Stengtasi užfiksuoti ne tik gyvenimo sąlygas, bet ir normalų gyvenimą nenormalioje aplinkoje gyvenančios bendruomenės dvasią – mieste, kuris tvarkėsi pats bei buvo apleistas ir britų, ir kinų, ir Honkongo valdžių.

– Ar buvo sunku patekti į tiesiogine to žodžio prasme uždarą bendruomenę?

– Gal skambės nuviliančiai, bet aš paprasčiausiai įėjau ir pradėjau klausinėti žmonių. Pirmosiomis dienomis į mane žiūrėjo įtariai ir kiek priešiškai, tačiau po 1987 sausio, kai Honkongo valdžia paskelbė planus šią vietą nugriauti, o gyventojus perkelti, reikalai palengvėjo. Atsirado supratimas, kad Aptvertojo miesto dienos suskaičiuotos, ir tu esi čia tam, kad įamžintum viską.

– Ar galėjote pamatyti grožį vietoje, kur tikriausiai iš pradžių nesitikėjote pamatyti?

– Susižavėjimas tikrai buvo nuo pat pradžių. Jausmas, kad tyrinėsi urbanistinį hibridą – netgi išsigimėlį, kuris akivaizdžiai turi savą keistą grožį ir buvo tarsi gyvas organizmas. Kai pirmą kartą jį pamačiau naktį švytintį kvartalo gale, miestas pasirodė gražus ir bauginantis. Šis pastatas-daiktas, kurio neturėtų būti, bet štai yra.

– Ar buvo kokių garsų ir kvapų, kuriuos prisimenate?

– Vasaros Honkonge yra itin karštos ir drėgnos, todėl kvapai nuo maisto gamybos ir fabrikų buvo gana stiprūs. Skerdykloje vyrai buvo išsirengę nuogai iki juosmens ir svilino plaukus nuo ką tik papjautų kiaulių. Gyvūnų kūnai gulėjo ant grindų, šlapių nuo vandens ir kraujo. Buvo pakankamai bjauru. Viskas iš parduotuvių tekėdavo į atvirą kanalizaciją, kuri driekėsi palei gatves.

Kai eidavai per Aptvertojo miesto gatves, garsai susimaišydavo ir vėl atsiskirdavo einant pro įvairias dirbtuves: kalamas metalas, medvilnės mašinos, muzika iš radijo ir kasečių grotuvų, mahjong kauliukai, plyšaujantys televizoriai, burzgiantys oro kondicionieriai, visur po lietaus lašantis vanduo. Ten visuomet atrodydavo taip drėgna, nors lietaus jau ir seniai būta.

– Kaip atrodė Aptvertojo miesto narkotikų, prostitucijos ir lošimų pasaulis, palyginus jį su Honkongo metropoliu devintajame dešimtmetyje?

– Kai pradėjau fotografuoti devintojo dešimtmečio viduryje, visi tie dalykai jau buvo numigravę ir į likusį Honkongą. Iš esmės tai buvo likusi fizinė erdvė, kurioje vyravo anarchija. Kadangi Honkongo įstatymai čia praktiškai negaliojo, tai reiškė, kad dirbo nelicencijuoti gydytojai ir odontologai, maisto gamintojams nereikėjo nerimauti dėl sveikatos ir saugumo departamento vizito.

– Ko, jūsų nuomone, Miestas gali pamokyti mus apie laisvę ir priespaudą 2019 m.?

– Aptvertasis miestas rodo, kad žmonės gali visai gerai sutarti be reguliavimų, kurie apibrėžia kiekvieną gyvenimo aspektą – ypač urbanistinio gyvenimo. Tai, kas leido Miestui funkcionuoti, buvo tolerancija. Kaip 35 tūkst. žmonių sugebėjo gyventi viename Honkongo miesto blokiniame rajone, sudarytame iš 300 tarpusavyje sujungtų daugiaaukščių, ir kur nė vienas jų nebuvo statytas su architektų ar inžinierių priežiūra? Tai buvo klausimai, kuriuos stengėmės atsakyti savo knygose – „City of Darkness“ ir „City of Darkness Revisited“. Bet ar tai gali būti atkartota ar perkelta kitur? Nesu tikras. Paliksiu tai kitiems ištyrinėti.

– Ką, manote, parodo nuotraukos?

– Tikiuosi, jos parodo teisingą ir kupiną užuojautos šios vietos ir jos gyventojų portretą. Šie žmonės sukūrė vieną išskirtiniausių urbanistinių bendruomenių pasaulyje ir pabaigoje buvo niekinami ir smerkiami.

– Kurios nuotraukos iš projekto geriausiai iliustruoja gyvenimo Mieste realybę?

– Tikriausiai turėčiau pasirinkti dvi nuotraukas. Viena yra iš gamyklos arba dirbtuvių, esančių vietos gilumoje. Ir viena – ant stogo, kur vakare žaidžia vaikai arba atsipučia žmonės, apsupti besidriekiančių Honkongo vaizdų. Šie du kiek prieštaraujantys vaizdiniai man apibūdina Aptvertąjį miestą: ekstremalius fizinius gyvenimo ir darbo erdvės kompromisus apačioje ir gana keistą sujungtų stogų ir atsipalaidavusios atmosferos natūrą.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Mėgaukis šiandien

Laimė jaustis saugiai

Video

02:50
14:56
00:53

Sodo ir daržo ekspertai

Mes turėsim kūdikį!

Esports namai

Puiki sveikata – mažiau išlaidų

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie PasaulisKišenėje