Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota 2022 06 28, 20:59

Pažintis su Pilzenu: nuo šiurpo ir švelnios erotikos motyvų iki „Škodos“ ir aludarystės

Šio ketvirto pagal dydį Čekijos miesto pavadinimas tiesmukai sufleruoja, kuo jis garsus – čia originaliai verdamas pilseno tipo alus laikomas populiariausia jo rūšimi (stiliumi) pasaulyje. Tačiau patys čekai savaip iš proto eina ir užsieniečius mėgina vis labiau sudominti kultūros paveldu – Pilzenas yra vienas iš tradicinės čekoslovakiškos lėlininkystės lopšių. Ši specifiško meno rūšis, kartais kupina ne vien vaikiškų, o labiau suaugusiesiems skirtų siaubo, smurto, satyros, rafinuotos erotikos motyvų, ne tik nėra cenzūruojama – nuo 2016 m. ji yra įtraukta į UNESCO kultūros paveldo sąrašą. Panašiai kaip lietuviškosios sutartinės.

Patys miesto šeimininkai sako, kad susipažinti su Pilzenu pakanka ekskursijos, trunkančios vos pusantros valandos. Tai kukliomis ambicijomis paaiškinama netiesa – konkuruoti su sostine Praha ar kitomis ekskursijos kryptimis pilzeniečiams yra išties sudėtinga. Tačiau susidomėjusiems ir kelios dienos čia neprailgsta.

Juolab 15min kelias dienas viešėjo Pilzene kaip tik tuomet, kai šiame mieste šurmuliavo šįmet jau 34-ą sykį surengtas Pilzeno lėlių bei alternatyvaus teatro festivalis, pavadintas vietinio lėlininkystės korifėjaus Josefo Skupos (1892–1957 m.) garbei.

Šio profesoriaus pavardė, regis, minima visur – daugelis teatralų jį laiko mokytoju, įkvėpėju, didžiuojamasi viskuo, ką susijusio asmeniškai su J.Skupa pavyko išsaugoti.

Trečiajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje jis sukūrė savo garsiausias ir iki šiol populiarumu nepranokstamas lėles: komiškąjį Spejblį (tėvą) ir jo patrakusį sūnų Hurvineką.

Sauliaus Chadasevičiaus / 15min nuotr. / Garsiosioms profesoriaus J.Skupos lėlėms Pilzene net pastatytas paminklas
Sauliaus Chadasevičiaus / 15min nuotr. / Garsiosioms profesoriaus J.Skupos lėlėms Pilzene net pastatytas paminklas

1930 m. jis įkūrė pirmąjį šiuolaikišką profesionalų lėlių teatrą, o 1933 m. J.Skupa tapo Tarptautinės lėlių teatro asociacijos prezidentu, Čekoslovakijoje buvo tituluojamas ir ligšiol vertinamas kaip „šaliai nusipelnęs“ artistas.

18 metų BMW firminio serviso meistru Pilzene dirbęs Jiřís Fiala, net būdamas 71-erių, kone labiausiai eina iš proto dėl lėlių.

Čekijos turizmo departamentas ir jo padalinys Pilzeno mieste pakvietė portalo skaitytojus (ir finansavo 15min žurnalisto viešnagę) iš arčiau susipažinti su lėlėmis, iš kartos į kartą nepaliekančiomis abejingų nei suaugusiųjų, nei, žinoma, vaikų.

Meistras taisė ne „Škodas“, jo aistra – ne mašinos

Lėlininkystė ir aludarystė. Ir dar, žinoma, „Škoda“, daugelio nuostabai, čia gaminanti ne lengvuosius automobilius. Tuo didžiuojasi ir garsėja čekiškame Bohemijos regione esantis Pilzeno miestas, kurio atstovai kukliai vadina savo lankytojus „neturistinių“ maršrutų mėgėjais.

18 metų BMW firminio serviso meistru Pilzene dirbęs Jiřís Fiala nespjauna į alų, važiuoja su „Škoda“, bet kone visą gyvenimą labiausiai eina iš proto dėl lėlių.

Sauliaus Chadasevičiaus / 15min nuotr./ Mėgėjiško Pilzeno teatro „V Boude“ siela tapęs J.Fiala
Sauliaus Chadasevičiaus / 15min nuotr./ Mėgėjiško Pilzeno teatro „V Boude“ siela tapęs J.Fiala

71 metų menininkas pamena, kaip būdamas dešimties po vieno lėlių spektaklio įžūliai pasibeldė į užkulisius ir paklausė, ar jis galėtų dalyvauti vaidinimuose. Atsakymas vaikui buvo teigiamas. Pradžioje jam leista judinti marionetes, o vėliau jis tapo legendinio vietinio mėgėjų teatro „V Boude“ vienu iš aktyvistų, įtraukusiu į šią veiklą kelių kartų šeimos narius – ir vaikus, ir anūkus.

Scenaristas J.Fiala pravėrė „V Boude“ teatro užkulisius ir guviai rodė, kaip lėlės veikia, pasakojo, kur gimsta vaidinimų dekoracijos ir kiek daug jos kartais kainuoja, ypač atsižvelgiant į menininkų mėgėjų galimybes.

Uždirbti iš mėgėjiškų vaidinimų lūkesčio niekuomet ir nėra – jei už bilietus ir renkami pinigai, tai tik tam, kad kartu su rėmėjų indėliais pakaktų lėšų veiklai gyvuoti.

Kašparekas ir šimtai kitų lėlių yra daugelio čekų džiaugsmas, pasididžiavimas.

Kašparekas ir šimtai kitų lėlių yra daugelio Pilzeno gyventojų ir kitų čekų pasididžiavimas.

Jie gali visą savaitę drožti, dailinti, gyvinti vienos lėlės galvą, o po to valandų valandas pasakoti apie gilias šio nemirštančio, o tik modernėjančio, naujas formas (pavyzdžiui, lėlių kompiuterinę animaciją) atrandančio meno tradicijas. Ne veltui nuo 2016 m. ši specifinė čekiška lėlininkystė yra įtraukta į UNESCO kultūros paveldą.

Lėlininkystės aktualumu neabejoja

Visgi lėlių teatro meno tradicija Čekijoje nėra archaiška, gyvuojanti vien dėl pavienių šios srities entuziastų ar muziejuose išsaugotų eksponatų.

„Ne, tai tikrai nėra senamadiška! Tai puikiai gyvuojantis teatro žanras, dominantis tiek vaikus, tiek suaugusiuosius“, – lėlių meno aktualumu neabejojo ir svarbiausio Pilzene veikiančio „Alfa“ teatro vadovas Jakubas Hora. Pasak jo, būtent suaugusiems subalansuoti lėlių vaidinimai, vadinami eksperimentine lėlininkystės sritimi, mėgėjiškuose teatruose pastaruoju metu yra bene madingiausi.

„Tuo metu didžiuosiuose, profesionalų teatruose, mūsų misija ir tikslas yra vaidinti daugiausiai mūsų mažiesiems lankytojams“, – pabrėžė pašnekovas.

Sauliaus Chadasevičiaus / 15min nuotr. / Profesionalaus Pilzeno lėlių teatro „Alfa“ užkulisiuose
Sauliaus Chadasevičiaus / 15min nuotr. / Profesionalaus Pilzeno lėlių teatro „Alfa“ užkulisiuose

„Alfa“ vadovas minėjo, kad anksčiau į J.Skupos festivalio programą buvo įtraukiami tik lėlių vaidinimai, o vėliau (nuo 2012 m.) nuspręsta šventę paįvairinti ir „žmogiškais“ spektakliais. Nuo 2016 metų nuspręsta į festivalį kviesti ir kaimyninės Slovakijos teatralus: menininkų jokios politinės nuoskaudos nesaisto, veikiau atvirkščiai – kultūrinės gijos tebėra gyvos, aktualios.

Kai dar nebuvo nei kompiuterių, nei televizijos, lėlių vaidinimai prilygo stebuklui, ypač vaikams.

„Tai seniausias iš visų profesionalaus teatrų festivalių visoje Čekijoje. Ir jis dedikuotas lėlininkystei“, – didžiavosi „Alfos“ direktorius, einantis ir festivalio vadovo pareigas. Profesorių A.Skupą jis įvardijo kaip pirmąjį ir vieną sėkmingiausių visų laikų lėlių teatro profesionalą Čekijoje, sukūrusį ir legendiniais vadinamus personažus: Spejblą and Hurvíneką.

Beje, 2022 m. kviestinių svečių teisėmis J.Skupos lėlių festivalį paįvairino Japonijos atstovai.

O festivalio uždarymo dienos akcentais tapo spalvinga personažų (daugiausiai šiurpių) eisena (žr. pagrindinį videoįrašą) ir ryškūs fejerverkai.

Aukščiausia visoje Čekijoje

Vietiniai laimingi, jei keliautojai užsuka į Pilzeną bent vienai nakvynei. Taip pat būna laimingi, jei tiesiog stabteli apsidairyti čia pakeliui, kuomet vyksta pro šalį. Turas po miestą užtrunka apie 1,5 valandos, tiek užtenka, norint aplankyti svarbiausius senamiesčio objektus ir išgirsti apie juos esminę informaciją, sakė vietinio turizmo skyriaus atstovė.

Kita vertus, išvardijus viską, ką miestiečiai norėtų parodyti atvykėliams, išvada paprasta: gali neužtekti nei poros valandų, nei poros dienų.

Suprasti akimirksniu

  • Čekoslovakija įkurta 1918 m., žlugus Austrijos–Vengrijos imperijai. Po Antrojo pasaulinio karo čia įsigalėjo komunistai, mėginta kurti socializmą.
  • 1968 m. prasidėjo Prahos pavasaris, pradėta liberalizuoti komunistinį režimą.
  • Nuo 1993 m. buvusi jungtinė valstybė taikiu susitarimu yra padalyta į Čekiją į Slovakiją.
  • Pilzenas yra 4 upių santakoje Bohemijos regione šalies Vakaruose (maždaug 70 km iki Vokietijos) esantis 4-tas pagal gyventojų skaičių (po Prahos, Brno ir Ostravos) Čekijos miestas.

Kad ir kiek sukiotumėmės po kompaktišką, bet turiningą Pilzeno senamiestį, visi tvarkinga schema išdėstyti keliai, rodos, vis tiek veda į vieną vietą – milžiniško dydžio, net kiek neproporcingai pagal pastatų aukštį atrodančioje aikštėje stūkso Šv. Baltramiejaus (St. Bartholomew's) katedra.

O tuomet kelias jau vienintelis – su 90 kronų prie bilietų kasos iki 301 laiptelis aukštyn. Viršuje – įkvepiantys ir įspūdį apie Pilzeno kontūrus išryškinantis vaizdai.

Matyti, koks struktūriškas senamiestis, kokia milžiniška netoliese esanti pramoninė zona, kaip tuo pačiu netoli yra plačios žaliosios erdvės ir taip pat akivaizdu, kodėl šis miestas Čekijos mastu nemažas: vadinamieji miegamieji rajonai nutolę nuo centro ir nėra maži.

Šv. Baltramiejaus katedra Pilzene pagal varpinės bokšto (smailės) aukštį (102,3 metro) yra laikoma aukščiausia bažnyčia visoje Čekijos Respublikoje.

Gynybinius mūrus sąmoningai išardė

Kiek paradoksalus kontrastas: Pilzenas istoriškai yra patyręs ne vieną svetimšalių invaziją, aršių karinių atakų bei ilgalaikių miesto apgulčių, tačiau sąmoningai beveik nėra išsaugojęs kadaise gyvybiškai svarbių gynybinių įtvirtinimų. Kitur dažnai pasitaiko, jog istorinėse vietose belikę senųjų tvirtovių griuvėsiai, tačiau ir tokie objektai tampa masinės turistų traukos objektais.

Tuo metu Pilzeno miesto šeimininkai laikui bėgant nusprendė, kad senieji gynybiniai mūrai jiems nebereikalingi, be to, beveik visus juos pasirūpino demontuoti.

Sauliaus Chadasevičiaus / 15min nuotr. /Pilzeno mieste likęs senovinio gynybinio mūro fragmentas
Sauliaus Chadasevičiaus / 15min nuotr. /Pilzeno mieste likęs senovinio gynybinio mūro fragmentas

Ten, kur buvo masyvūs aukšti akmeniniai įtvirtinimai, dabar žaliuoja parkai, erdvės išnaudotos kitoms „gyvoms“ miestiečio bei Pilzeno svečių reikmėms. Akmeninės miesto istorijos palikta tik tiek, kiek matoma šioje nuotraukoje.

Pasaulinio lygio aludarystė

Nesunku numanyti, kad jau daugelį metų lankomiausiu Pilzeno turistiniu objektu yra 1842 m. įkurta „Plzeňský Prazdroj“ alaus darykla, iki šiol veikianti su visame pasaulyje žinomu prekės ženklu. Čekai didžiuojasi pradėję virti tokį lengvojo alkoholio gėrimą, kurio rūšis (pils, pilsen, pilsener ir kt.) tapo etalonu ir populiariausia alaus atmaina pasaulyje.

Ekskursijos po šią daryklą organizuojamos grupėmis iki 40 asmenų, nors, pavyzdžiui, būtent „Pilsen Urguel“ fabrike yra didžiausios keliamosios galios keleivinis liftas visoje Čekijoje (72 asm.).

Sauliaus Chadasevičiaus / 15min nuotr. / Alaus darykloje Pilzeno mieste
Sauliaus Chadasevičiaus / 15min nuotr. / Alaus darykloje Pilzeno mieste

Daugiau lankytojų vienu metu būtų sudėtinga saugiai po daryklos patalpas ir požemius pavedžioti, nes, be kita ko, jų blaivumas prieš ekskursiją netikrinamas. Tiesiog griežtai paprašoma laikytis rimties. Beje, dauguma besidominčiųjų alaus virimu bei istorija yra vyrai, pastarosios ekskursijos metu 35 žmonių grupėje buvo tik viena moteris.

„Vartoti alkoholį šios ekskursijos metu yra griežtai draudžiama. Nebent gautumėte jo iš manęs“, – vienu metu ir įsakmiai, ir žaismingai pranešė aludarystės pasaulio gidė.

Nors ne ta, bet „Škoda“

„Škoda“ gamykla Pilzene yra „atskira respublika“, tiek kalbant apie užimamą milžinišką teritoriją miesto centro prieigose, tiek kalbant apie ekonominę bei socialinę jos reikšmę daugeliui čekų ir visai valstybei.
Iškalbinga detalė: vienu metu šioje Pilzeno gamykloje dirbo per 40 tūkst. žmonių, tad būdavo populiaru vaizdingai sakyti, jog kiekvienoje miesto šeimoje yra bent po vieną „Škodos“ darbuotoją.

Būdavo populiaru vaizdingai sakyti, jog kiekvienoje miesto šeimoje yra bent po vieną „Škodos“ darbuotoją.

Visgi nustebti galima sužinojus, kad būtent Pilzeno „Škoda“ lengvųjų automobilių negamina – gyventojams skirto nuosavo transporto priemonės rieda nuo konvejerio netoli sostinės Prahos.

Tuo metu Pilzene surenkami tramvajai, taip pat visam pasauliui tiekiamos gigantiškos garo elektrinių turbinos.

Suprasti akimirksniu

  • „Škoda“ gamykla Pilzene, kaip plataus spektro metalo pramonės įmonė, gaminusi nuo tramvajų, troleibusų ir laivų iki ginklų bei garo turbinų (bet ne lengvuosius „Škoda“ automobilius), buvo vienas didžiausių XX a. Europos pramonės konglomeratų, kurį 1859 m. Pilzene, tuometinėje Bohemijos karalystėje, Austrijos imperijoje, įkūrė čekų inžinierius Emilis Škoda.
  • Tai dabartinių bendrovių „Škoda Auto“, „Doosan Škoda Power“ ir „Škoda Transportation“ pirmtakė, rašo wikipedia.org.

Konkrečiai lengvųjų „Škoda“ transporto priemonių gamykla yra Mladá Boleslavo mieste, centrinėje Bohemijoje maždaug už 50 km nuo Prahos.

Lėlių muziejuje – judri istorija

„Jei vyrai Pilzene užsiėmimų randa nesunkiai, pagalvojome, kad reikia kažkuo sudominti ir jų žmonas su vaikais“, – juokėsi vienas iš Pilzeno lėlių muziejaus įkūrėjų, buvęs „Alfa“ teatro vadovas Jiřís Koptikas.

Jis džiaugėsi, kad pavyko sukurti ne vien statišką, „neliečiamų“ istorinių eksponatų kupiną muziejų, bet gyvą, interaktyvią, specifiniu lėlių teatro šurmuliu alsuojančią erdvę.

Sauliaus Chadasevičiaus / 15min nuotr./Vienas Pilzeno lėlių muziejaus pradininkų, sumanytojų, buvęs profesionalaus lėlių teatro vadovas Jiris Koptikas su anūkais
Sauliaus Chadasevičiaus / 15min nuotr./Vienas Pilzeno lėlių muziejaus pradininkų, sumanytojų, buvęs profesionalaus lėlių teatro vadovas Jiris Koptikas su anūkais

Muziejuje ir fizinė, ir, jei galima taip pavadinti, televizinė lėlių vaidinimų scena, o yra ir kelios vietos, kur gali pasireikšti mažieji muziejaus lankytojai. Sukurta instaliacijų, kurios atgyja jas judinant valdikliai ar minant pedalus, taip pat yra viena scena, kurioje jaunieji lankytojai gali patekti už dekoracijų ir pasijusti lėlių pasakų kūrėjais.

Senamiesčio širdyje įkurtas muziejus atskleidžia lėlininkystės istoriją nuo XIX a. pradžios, kuomet šiuo menu ir pramoga Pilzeno gyventojus dažniausiai džiugindavo klajojantys lėlių teatrai. Pirmasis vietinis lėlių teatras – „Škodos teatras“, įkurtas ir lankytojams atsivėrė XIX a. gale.

„Tais laikais, kai dar nebuvo nei kompiuterių, nei televizijos, šie vaidinimai prilygo stebuklui, ypač vaikams“, – neabejoja J.Koptikas, pats kurdavęs lėlių spektakliams muziką.

Pasak muziejaus atstovų, lėlių teatro XX a. istorija parodo raidą, kuomet, be kita ko, tarsi išnyko riba tarp vaikams ir suaugusiems skirtų vaidinimų – savaip jie domino visus.

Praverčia ir šiuolaikiškos technologijos

Kurti lėlių pasakas ir kitas gyvas istorijas gali padėti ir šiuolaikiškos technologijos, pradedant kompiuteriu ir skaitmeniniu fotoaparatu.

„Animanija“ (animacijos manija) – taip vadinasi šio pažintinio turo metu 15min lankytos dirbtuvės. Jos įsikūrusios „Moving station“ (liet. judri, gyvuojanti stotis) pavadintame statinyje – tai prie perono esantis traukinių stoties pastatas, paverstas nuolat šurmuliuojančia, šeimininkų žodžiais tariant, „įkvepiančia kultūrine erdve, skirta šiuolaikiniam menui, švietimui, parodoms, ir pramogoms.“

„Kartais dirbi visą dieną, kad sukurtum 10 sekundžių filmuką“, – labiau didžiuojasi, nei guodžiasi „Animanie“ dirbtuvių lektorius Pavelas Endrle.

Jis siūlo žurnalistui bandyti sukurti ką nors pačiam: štai lėlės, štai įranga, o šiais mygtukais ji valdoma.

Kad lėlė stovėtų ant dekoratyvinės platformos, ją reikia prigręžti. Pritvirtinęs – nebeperkelsi, galima tik judinti, keisti pozas. Nori perkelti – reikia tvirtinti kitur. Kiekvienas kadras turi būti fiksuotas fotoaparatu.

Ir jokių staigių judesių – bus vaizdo šuoliai. Ir taip bėga minutė po minutės. Entuziastams – valandos ir netgi dienos.

Anot mokytojo, studiją lankantys vaikai neįtikėtinai kūrybiški, o dalis jų „užsikabina“ taip, kad į animanijos mokymus nori grįžti dar ir dar.

Šiuolaikinės lėlių animacijos kūrimu susidomi vaikai nuo 6–7 metų. Užduotėlės su jais daromos 2, kartais – net ir 4 valandas.

„Įprastai vienai sekundei kokybiškos vaizdo medžiagos padarome 25 fotokadrus. Su vaikais procesą paspartiname, naudodami pusę šio formato – 12,5 nuotraukos vienai vaizdo sekundei“, – aiškina mokytojas Pavelas.

„Animanie“ surengia apie 2000 kūrybinių dirbtuvių per metus. Mokymus tiek vaikams, tiek būsimiems lėlių meno dėstytojams rengia 18 mokytojų.

„Animanie“ vadinamas ir Tarptautinis animacinių filmukų festivalis – tai tarptautinis vaikų, jaunimo ir studentų sukurtų filmukų, klipų konkursas, kasmet lapkritį vykstantis Pilzene. Dėl festivalio prizų varžosi animacija, kurią sukūrė vaikai ir suaugusieji iki 26 metų.

Gamina gigantišką lagaminą

Profesionalusis „Alfa“ teatras giriasi esąs vienintelis, turintis autonominę visų užkulisinių reikmenų aprūpinimo sistemą. Kalbant paprastai, kai menininkams scenoje ko nors prireikia – jie nesuka galvos, kur galėtų tai gauti, kas tą galėtų pagaminti, o tik spragteli pirštais savo pačių dirbtuvėse.

Realybė, žinoma, kiek labiau komplikuota.

„Bet juk tai – neįmanoma!“ – teatro gamybiniam cechui vadovaujantis Ivo Jelínekas juokiasi, kad beveik kaskart taip įvertina beprotiškas teatralų idėjas. Bepigu kažką teoriškai sugalvoti režisieriui arba popieriuje nupiešti dizaineriui. O kaip tai materializuoti? „Bet mes visada padiskutuojam ir susitariame, ką realiai galime pagaminti“, – toliau juokiasi I.Jelínekas, kolegų meiliai pravardžiuojamas drugeliu (angl. butterfly).

Sauliaus Chadasevičiaus / 15min nuotr./ Cecho vadovas Ivo ir ryškėjantis gigantiško lagamino siluetas
Sauliaus Chadasevičiaus / 15min nuotr./ Cecho vadovas Ivo ir ryškėjantis gigantiško lagamino siluetas

Teatro techninio aprūpinimo komandą šiame ceche sudaro meistrų penketas.

Beje, užsukus į jo dirbtuves šįkart, daugiausiai vietos čia užėmė, kaip paaiškėjo, gaminamo 5 metrų ilgio lagamino griaučiai.

Kas tokį galės panešti?

Ivo atsakė „nežinau“, nes tai jau ne meistro galvos skausmas – kas užsakė, tas lai ir nešioja.

Pašnekovas prasitarė, kad gigantišką lagaminą konstruoja ne teatrui, o miesto savivaldybės užsakymu: vietos valdžia „Alfą“ remia, kad mainais gauna įvairių paslaugų. Lagamino reikės kaip dekoracijos būsimai miesto šventei.

Mėgėjiško teatro užkulisiuose

Mėgėjiškasis „V Boude“ teatras anksčiau buvo įsikūręs sename mediniame pastate miesto centre, su buvusia būstine pažodžiui susijęs ir jo pavadinimas, panašiai kaip lietuviškojo klojimų teatro.

Prieš kurį laiką menininkams mėgėjams iš medinės „būdos“ teko persikelti į šiuolaikiškas, erdvesnes patalpas miegamajame rajone, įsikurti bibliotekos ir kultūros centro pastate.

Teatras šiuo metu vienija 28 entuziastus, 15 iš jų laikomi aktyviais būrelio nariais.

„Kartais 2 lėlių spektakliui parodyti užtenka vos 3 žmonių: du judina lėles, vienas – kalba“, – minėjo J.Fiala.

Valdymo virvučių kiekviena lėlė turi apie dešimt.

Nepailsdamas jis traukė iš kabyklos vis naujus personažus, stengdamasis nesupainioti. Na, arba jau turėdamas išpainioti virvelės. Šių valdymo virvučių kiekviena lėlė turi apie 10, įgudusiam lėlininkui naudojant įvairias tampymo kombinacijas, personažai darosi išties lankstūs, energingi ir scenoje atrodo judantys natūraliai.

„O su šiuo dviračiu aš jau nebenoriu vaidinti, nes po jo jėgų nebelieka niekam!“ – pasiūlęs ir kitiems pasverti maždaug poros kilogramų dviratę lėlę, juokiasi J.Fiala.

Sauliaus Chadasevičiaus / 15min nuotr. / Viešnagė mėgėjiškame Pilzeno teatre „V Boude“
Sauliaus Chadasevičiaus / 15min nuotr. / Viešnagė mėgėjiškame Pilzeno teatre „V Boude“

Šeimininkas rodė ir sandėliuojamas dekoracijas – didelius skydus, kurie naudojami kaip vaidinimo fonų paveikslai. „Vieną tokią dekoraciją nupiešti kainuoja didžiulius pinigus“, – tvirtino J.Fiala.

„Tradicijos visada pavojuje. Nes jas išlaikyti kainuoja, o ypač dabar, kai daugelis dalykų brangsta“, – antrino J.Koptikas. Pripažįstama, kad šimtametė tradicija išsaugoma ją puoselėjančių šeimų, kurių nariai užsiėmimą perduoda iš kartos į kartą.

„Kai būdamas vaiku susidomėjau lėlių teatru, ėmiau skaityti profesoriaus J.Skupos knygas, vėliau įtraukiau į šią veiklą ir savo šeimą“, – didžiuojasi buvęs BMW meistras.

„Per daugiau nei 100 metų šis menas patobulėjo nuo itin paprastų iki įmantrių lėlių, kurių pasirodymus šiais laikais pagyvina moderni garso, apšvietimo ir kita technika“, – teigė J.Fiala.

Dramatiškas žydų likimas ir monumentali jų šventovė

Šiuo metu Pilzeno žydų bendruomenę sudaro 98 žmonės, tačiau čia esančių maldos namų mastai nebyliai primena ankstesnių šios tautos atstovų kartų dramas.

Pilzeno sinagogos pastatas laikomas antra pagal dydį Čekijoje ir patenka tarp penkių didžiausių viso pasaulio žydiškų šventovių.
Pastaruosius trejus metus sinagoga buvo renovuojama, iš naujo ji atverta lankytojams tik 2022 m. balandį. Skelbiama, kad atnaujinimo darbams išleista apie 4 milijonus eurų.

Pilzeno žydų bendruomenę dabar sudaro 98 žmonės, o sinagoga statyta, kad sutalpintų bent 1200 maldininkų.

Kam tokios gigantiškos šventovės reikėjo, padeda suvokti žvilgsnis į archyvo duomenis apie vietinės žydų bendruomenės kitimą. Tik 1850-aisiais žydams leista grįžti į Pilzeną po visuotinės tremties iš čia 1504 m. Šios tautos gyventojų skaičius mieste sparčiai augo: oficialaus kvietimo atvykti išvakarėse jų buvo 249, o po dviejų dešimtmečių (1870 m.) jų bendruomenė siekė jau 1207 narius. Žydų užsakymas architektui Emanueliui Klotzei buvo konkretus: projektas turi „tilpti“ į 200 tūkst. auksinių monetų biudžetą, o viduje turi tilpti mažiausiai 1200 maldininkų. Realūs statybos ir puošybos darbai užtruko trejus metus (1891–1893 m.).

Per nacių okupaciją 1942 m. kone visi Pilzeno žydai (bent 2 605 asmenys) buvo išvežti į koncentracijos stovyklą. Didžioji sinagoga išliko, manoma, tik dėl dėkingos savo pozicijos – griauti tektų abu gretimus šventovės pastatus. Sinagogą okupantai išnaudojo kaip pagrobto žydų turto saugyklą, vėliau čia veikė fašistinei kariuomenei skirtų uniformų siuvykla.

Po karo sinagoga nedelsiant grąžinta semitų bendruomenei, tiesa, buvo išlikę gyvi vos 204 miesto žydai. Daugelis pastarųjų emigravo už Atlanto, tad komunistinės čekoslovakiškos eros metu šventovė darėsi vis labiau apleista. Vietiniai džiaugiasi, kad nebuvo paversta prekybos centru ar net baseinu.

Rimtesniu sinagogos atgimimu pavyko pasirūpinti tik paskutiniajame XX a. dešimtmetyje, o šiandieną šventovė tiesiog tviska ir dar kvepia dažais.

Revoliuciniai kultiniai čeko interjerai

Pilzeno šeimininkai prisipažįsta patys tik neseniai susizgribę, kad ryškų pėdsaką jų mieste yra palikęs europinio garso architektas bei interjero dizaineris Adolfas Loosas (gimęs Čekijoje, Brno, bet daugiausiai kūręs ir išgarsėjęs Vienoje (Austrijoje)).

Madingas architektas buvo sulaukęs ir užsakymų iš turtingų Pilzeno šeimų. Čia jis sukūrė 13 interjerų, tiesa, tik 8 išliko, o vos pusė jų mieste atverti visuomenei kaip architektūrinio paveldo objektai.

Į jo kurtų interjerų namus Pilzene dabar rengiamos ekskursijos, 15min žvalgėsi Brummelių šeimos namuose Husovos gatvėje.

Nusipirkote būstą su siaubingu vaizdu po langą? Nieko tokio – tereikia pasirūpinti, kad šeimininkų ir būsto svečių dėmesys liktų sutelktas į patalpų vidų. Kambaryje griozdiškas radiatorius, kurio dėl jo atliekamos funkcijos neįmanoma užmūryti? Ir ne bėda – nudažysime jį raudonai ir drąsiai jį vadinsime erdvės akcentu! (Apsimesti, kad nepastebime organišką interjerą bjaurojančio techninio įrenginio būtų saviapgaulė.)

Siaubingi vaizdai pro namų langus? Nieko tokio – tereikia pasirūpinti, kad šeimininkų ir svečių dėmesys liktų sutelktas į būsto vidų.

Tokia filosofija vadovavosi A.Loosas, vadintas architektūros ir interjero dizaino revoliucionieriumi.

Kita vertus, šis dizaineris tikriausiai ir neturėjo ambicijų išlikti itin stilingu – tiesiog laužė senus standartus ir kūrė savuosius. Rezultatas – vieniems patinka, kitiems nelabai, bet abejingų A.Looso įgyvendintos vizijos tikriausiai nepalieka.

„Šiam pastatui pasisekė – čia niekada nebuvo vaikų darželio“, – šypsosi gidė, taip užsimindama apie socializmo paliktus randus.

Komunistinio režimo metais pasiturintiems erdvaus namo šeimininkams liepta „susiprastinti“ iki dviejų kambarių buto gyventojų, o visos „perteklinės“ patalpos naudotos kaip bendrabučiai. Gidė neatsistebi, kad čia įsikraustę atsitiktiniai žmonės sugebėjo taip išsaugoti prašmatnų tikrųjų šeimininkų puoselėtą interjerą.

Kaip atrodo maždaug prieš šimtą metų (1926–1928 m.) turtingiems Čekijos žydams A.Looso kurta gyvenamoji erdvė, galite pamatyti šioje galerijoje.

Tramvajų servise – pašėlusio meno inkubatorius

Maištinga A.Looso dvasia, galima pajuokauti, kažkaip savaip įsikūnijusi Pilzeno depe. Kuomet šis miestas prieš 7 metus tapo Europos kultūros sostine (šįmet tai Kaunas), buvo sukurta DEPO 2015 industrinė kultūrinė erdvė ir ji aktyviai šurmuliuoja iki šiol. Pavyzdžiui, dalis 2022-ųjų J.Skupos festivalio spektaklių surengti būtent šiuose buvusių tramvajų remonto dirbtuvių angaruose.

15min skaitytojams – fotoekskursija po Pilzeno depą. Siūlome pasižvalgyti viduje ir lauke su viena sąlyga – jei jūsų supratimas apie tai, kas gali būti laikoma grožiu, kūryba, menine instaliacija, yra platus, tolerantiškas.

Apžiūrėjęs keletą pirmųjų, pavadinkime, eksponatų, kolega žurnalistas vokietis pakėlė antakius: „Turiu pareikšti, kad čekai akivaizdžiai yra linkę į anarchizmą!“

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie PasaulisKišenėje