Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Inkų pėdsakais Peru ir Bolivijoje: 1. Adrenalino antplūdis Peru dykumoje

Huakačinos kopos. Nuo kalno
A.Vilčiauskienės nuotr. / Huakačinos kopos. Nuo kalno
Šaltinis: 15min
0
A A

Peru ir kaimyninė Bolivija nuolat traukia daugybę keliautojų, besidominčių senosiomis civilizacijomis. Laimei, visiems žinomas Maču Pikču (Machu Picchu) ar Naskos linijos yra tik maža dalelė to, ką ši šalis gali atskleisti. Kaip taisyklė, didžiausią įspūdį palieka ne atvirukuose reklamuojamos lankytinos vietos, o kelionės į jas, jose sutikti žmonės, patirti planuoti ir neplanuoti išgyvenimai, naujos emocijos ir kvapai. Didžiulei mano nuostabai, Peru ir Bolivija vietoj planuotos ramios pažintinės ir kultūrinės kelionės tapo tikru išbandymu visiems šešiems kūno pojūčiams.

Adrenalino toleravimo testas smėlio kopose 

Kelionę po Peru mūsų ketveriukė pradėjo nuo poilsio ir pramogų. Atskridę į Limą iš karto keliavome į Iką (Ica), o iš ten į Huakačiną (Huacachina) – oazę dykumoje prie natūralaus ežero, kuri puikuojasi ant 50 naujųjų solių (Peru piniginis vienetas) banknoto. Tie, kurie yra buvę smėlio dykumose kitose šalyse gali susigundyti praleisti šį Peru kampelį, tačiau tai būtų didžiulė klaida, kurios mes patys vos nepadarėme. 

A.Vilčiauskienės nuotr./Huakačinos kopos
A.Vilčiauskienės nuotr./Huakačinos kopos

Pasivažinėjimas per kopas bagiu (atvira mašina dideliais ratais, pritaikyta specialiai važiuoti per smėlį) – viena smagiausių patirčių ne tik šios, bet ir visų kelionių metu, mat tai, ką išdarinėja bagių vairuotojai Huakačinos kopose, pranoksta visus lūkesčius. Svarbiausia atminti, kad pagrindinis greičio akseleratorius yra tavo balsas – kuo daugiau šauksi (ar iš džiaugsmo, ar iš baimės), tuo greičiau vairuotojas skraidins per kopas ir tuo drąsiau atlikinės įvairiausius triukus. 

A.Vilčiauskienės nuotr./Huakačinos kopos
A.Vilčiauskienės nuotr./Huakačinos kopos

Mūsų vairuotojas Pacho – buvo pats pačiausias. Septynerius metus kone kiekvieną diena nardantis po kopas, mūsų pasivažinėjimo metu buvo lydimas kitų vietos vairuotojų pagarbos žvilgsnių, turistų kitouse bagiuose pavydo ir mūsų klyksmo. Leidimasis kone 90 laipsnių kampu žemyn nuo 30 metrų siekiančių kopų arba slydimas nuo jų šonu, netikėti šuoliai į viršų ir žemyn – rimtas išbandymas ir balso stygoms, ir apskritai gyvenimo vertės permąstymui. Kartais ranką artimam žmogui suspausdavai su mintimi, kad tai gali būti ir paskutinis kartas. 

A.Vilčiauskienės nuotr./Huakačinos kopos
A.Vilčiauskienės nuotr./Huakačinos kopos

To negana – bagiui sustojus vairuotojas neleidžia susivokti ir surasti stovėjimo ant žemės pusiausvyros – ištepa su kreida lentą (sandboard’ą), kad greičiau nusileistum ir liepia gultis. Vos gaudydamas kvapą bandai spyriotis, nes atrodo, kad širdis jau daugiau nebeišlaikys, bet nė pats nesuprasdamas darai, ką sako ir jau čiuoži maždaug nuo 10 aukštų namo dydžio kopos žemyn. 

A.Vilčiauskienės nuotr./Huakačinos kopos
A.Vilčiauskienės nuotr./Huakačinos kopos

Suvokęs, kad dar kvėpuoji, jau be jokių minčių ant kito kalno imi lentą, kreidą, vėl leidiesi ir taip kelis kartus, kol desertui vairuotojas atveža prie pačios didžiausios kopos – maždaug 16 aukštų daugiaaukščio. Suprantame, kad mums ypatingai pasisekė, mat esami tik mes vieninteliai. Kitaip sakant – vairuotojas nusprendė atsidėkoti už mūsų palaikymą ir laisvai besiliejančias emocijas. 

A.Vilčiauskienės nuotr./Huakačinos kopos
A.Vilčiauskienės nuotr./Huakačinos kopos

Iš pradžių jaučiamės tikrai nejaukiai – žvalgomės vienas į kitą ir į betolstančias kitus ekipažus, tačiau, kai Pacho duoda labai išsamias instrukcijas ištardamas vienintelį žodį – automatico – suprantame, kad nėra kur trauktis ir atsiduodame kopoms. Pasirodo, vairuotojas neklydo – trečdalį kelio nučiuožus pačia kopos ketera, lenta tam tikroje vietoje automatiškai pasuka žemyn ir nuleidžia visus sveikus gyvus, kur mūsų jau laukia ištikimasis Pacho. Ir nors mus skiria kalbos barjeras, tačiau tai netrukdo jo akyse matyti džiaugsmo ir pasitenkinimo savo darbu. Tai itin reta turistinėse vietose, kur vietiniai dažniausiai aptarnauja atvykėlius su nuoboduliu, o šypseną išspaudžia tik gavę arbatpinigių. 

A.Vilčiauskienės nuotr./Huakačinos oazė
A.Vilčiauskienės nuotr./Huakačinos oazė

(Laukite tęsinio...)

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie PasaulisKišenėje