Dabar populiaru

Naujausios

Publikuota: 2018 sausio 16d. 15:00

Pėsčiomis privačią Ameriką apkeliavęs K.Ilgunas: nenoriu to pakartoti

Renginio akimirka
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr. / Pėsčiomis privačią Ameriką apkeliavęs K.Ilgunas: nenoriu to pakartoti

Anksčiau niekas nebandė eiti per privačias valdas Amerikoje, ypač Montanos, Pietų Dakotos ir Teksaso valstijose, kur didelė dalis žemių priklauso privatiems asmenims, tad nebuvo galima nuspėti, ko tikėtis, LRT RADIJUI sako taip keliavęs lietuvių kilmės aplinkosaugininkas Kenas Ilgunas. „Sakoma, kad katinas turi devynis gyvenimus, aš toje kelionėje aštuonis tikrai praradau. Mane vijosi briedis ir karvių banda, girdėjau medžiotojų šūvius, kasdien buvau aplojamas šunų Oklahomoje. Nenoriu to pakartoti“, – neslepia K.Ilgunas.

– Kaip jus reikėtų pristatyti?

– Esu Kenas Ilgunas, rašytojas ir parkų reindžeris.

– Ir aplinkosaugos aktyvistas?

– Taip pat – aktyvistas, nors... nesu tikras. Gal labiau aplinkosaugininkas...

– Taip pat – ir lietuvis?

– Taip. Ketvirtadaliu esu lietuvis, ketvirtadaliu škotas ir perpus – lenkas. Bet mano vardas lietuviškas. Kaip tik bandau išsiaiškinti, iš kur kilę mano šeimos medžio Ilgūnai. Kiek žinau, vienam Ilgūnui kažkaip pavyko pabėgti iš carinės Lietuvos XIX a. 6-ajame ar 7-ajame dešimtmetyje. Jis nuvyko į Škotiją ir tapo angliakasiu, vėliau jo palikuonys dirbo plieno pramonėje. Galiausiai mano tėtis išvyko į JAV valstijas 8-ajame dešimtmetyje. Tokia trumpa šeimos istorija.

– Jūsų naujausioje knygoje yra epizodas, kai, paklaustas, ar esate vienas iš tų pakvaišusių aplinkosaugininkų, sau tyliai stebitės, kaip žmogus gali toks nebūti, kaip gali nerūpėti aplinka. Kada jums aplinkosauga tapo tokia svarbi?

– Nežinau, man apskritai rūpi silpnesnieji. Gamta kenčia jau šimtus metų. Gyvename antropocene, netenkame rūšių, buveinių, vandenynai rūgštėja sutrikdyti. Kaip galima nenorėti apsaugoti aplinkos? Kai buvau jaunesnis, nuvykau į Aliaską. Gyvenau toli šiaurėje, Arktyje, vienoje labiausiai laukinių pasaulio vietų. Tuomet absoliučiai įsimylėjau laukinę gamtą, gyvenimą tarp meškų, briedžių ir vilkų. Tai manyje pažadino kažką laukinio.

Manau visi turėtume galėti pažinti tokią nepaliestą, sveiką gamtą, todėl ją reikia saugoti.

Manau visi turėtume galėti pažinti tokią nepaliestą, sveiką gamtą, todėl ją reikia saugoti. Ne tik gyvūnų, bet ir visos žmonijos labui. Manau, paradoksalu, kad tokioje vietoje vyksta naftos gavyba. Aliaska yra vienas iš Šiaurės Amerikos iškastinio kuro epicentrų. Dėl to ten matyti ir žmonių gyvenimo, ir klimato pokyčiai.

– Ne mažiau paradoksalu ir tai, kad iš parko reindžerio pats tapote indų plovėju naftos įmonėje Aliaskoje. Kaip taip nutiko?

– Patikėkite, niekada nemaniau dirbti naftininkams. Tai nutiko dėl finansinių priežasčių. Buvau visiškai nusigyvenęs, bandžiau pabaigti savo pirmąją knygą, visai neturėjau pinigų. Man reikėjo darbo ir pasitaikė darbas tokioje apgailėtinoje vietovėje greta naftos verslovės. Tai tetruko porą mėnesių, bet užtektinai ilgai, kad visiškai pulčiau į neviltį ir dingčiau iš ten.

– Kaip kilo mintis leistis į žygį pėsčiomis palei naftos vamzdyną Amerikoje?

– Pasijutau pasirengęs ryžtis kokiam nors beprotiškam žygiui. Buvo 2011-ieji. Prieštaringai vertinamas Kistouno naftotiekis iš Kanados į JAV buvo nuolat linksniuojamas žiniose. Skaičiau apie protestuotojus, kurie patenka į kalėjimą, žmonės nerimauja, o aš dirbu naftos pramonei. Jau jaučiau beprasmybę ir ji dar paūmėjo dėl to, kad esu nuošalyje.

Kartą kalbėjomės apie tai su virėju ir jis staiga pasiūlė: o gal nueinam tą naftotiekio maršrutą pėsčiomis? Jis tikriausiai pajuokavo, bet man lėkštė iškrito iš rankų ir sušukau: mes privalom! Taip gimė idėja nueiti 1 700 mylių atstumą to naftotiekio maršrutu nuo Albertos Kanadoje iki Teksaso JAV. Tai – maždaug 3 000 kilometrų.

123rf.com/Halifaksas, Kanada
123rf.com/Halifaksas, Kanada

– Toji kelionė virto knyga. Joje aprašote pavojus, kad buvote jiems nepasirengęs. Bet esate reindžeris ir keliautojas, tad skaitydama šiek tiek suabejojau. Galbūt dėl to, kad rašote gana smagiai ir su humoru? O gal perlenkėte tuos pavojus dėl dramatiškumo, apie kurį užsimenate ir knygoje cituojamame laiške savo mamai?

– Aš leidausi į tą kelionę kupinas tikrai pagrįstos baimės. Niekas nebuvo to daręs. Taip, aš dirbau reindžeriu Aliaskoje, nemažai laiko praleidau laukinėje gamtoje. Bet tai buvo valstybinėje žemėje, kuri atvira visiems. Tačiau niekas nebandė eiti per privačias valdas Amerikoje. Ypač Montanos, Pietų Dakotos ir Teksaso valstijose, kur didelė dalis žemių priklauso privatiems asmenims.

Todėl nežinojau, ko tikėtis. Ar susidursiu su spygliuotos vielos tvoromis? Ar į mane šaus, ar išvarys, areštuos? Su kokiais gyvūnais teks susidurti? Nebuvau buvęs Didžiosiose lygumose, nepažinojau tenykščių žmonių ir kraštovaizdžio. Dėl to jaučiau daug baimės. Žinoma, bekeliaujant ji išblėso.

– Kodėl jūs taip baiminotės karvių bandų?

– Aš nebuvau matęs karvių, nepažinojau jų, kaip rūšies, išskyrus tai, kad žinojau, jog jos yra didelės, greitos ir su ragais. Buvau matęs bulių kovas ir tai, kaip jie vejasi žmones Ispanijoje. Todėl nerimavau, kaip man reikės eiti per tūkstantines karvių bandas. Prisiartinti prie kelių šimtų karvių bandos yra gana baisu.

– Per kelionę matėte ne tik laukinį ir agrarinį kraštovaizdį, bet ir naftos pramonės itin smarkiai pakeistą gamtą. Papasakokite apie tuos skirtumus.

– Nuo Denverio Kolorado valstijoje autostopu nuvažiavau apie 1 500 kilometrų iki Fort Makmario Kanados Albertos provincijoje. Toji vietovė garsėja bituminio smėlio gavyba. Tam, kad išgautum jame esančią naftą, reikia iškirsti didelius miškų plotus. Skrisdamas virš tų kasyklų lėktuvu, matai milžinišką purvyną, kuris lieka perdirbant tą bituminį smėlį.

Čia telkšo užteršto vandens tvenkiniai, panašesni į juodus ežerus, ir geltoni sieros kalnai, su kuriais nėra ką daryti, tad jie tiesiog stūkso kaip keistos piramidės. Tai išties pragariškas kraštovaizdis. Būtent todėl tas planuojamas naftotiekis kelia tiek pasipriešinimo. Bituminio smėlio gavyba Kanadoje – galimai didžiausia žmogaus sukelta gamtinė katastrofa istorijoje.

Pradėjau savo kelionę ten, Kanadoje, po to pėsčiomis nuėjau apie 3 000 kilometrų į pietus ir atsidūriau Port Arture, Teksaso valstijoje, prie Amerikos iškastinio kuro pramonės ištakų. XX a. pradžioje būtent ten prasidėjo naftos bumas. O juos jungia bekraštė, beveik nepaliesta prerija, kertama to vamzdyno.

– Akivaizdu, kad maršrutą pasirinkote tikslingai. Ar žinojote, ką beveik per pusmetį truksiančią kelionę pėsčiomis norite pasiekti?

– Mano motyvacija susidėjo tarsi iš dviejų dalių. Viena vertus, norėjau nuotykių, sutikti žmonių, susidurti su gyvūnais. Norėjau išbandyti save fiziškai, pažiūrėti, ar galiu pereiti šalį pėsčiomis, atlaikyti alinantį orą. O kaip aplinkosaugininkas norėjau paskleisti žinią, padaryti poveikį.

Leisdamasis į tokią kelionę, nežinai, kaip viskas pasisuks. Negali tikėtis, kad viską pavyks suplanuoti, negali turėti išankstinių nuostatų apie viską. Dalis kelionės prasmės tokia ir yra – sužinoti daugiau apie naftos pramonę, pasikalbėti su žmonėmis.

Nenorėjau keliauti su visažinio nuostata. Eidamas atvira galva, nesi tikras, ką nori pasakyti. Tai paaiškėja per pačią kelionę ir jai baigiantis. Manau, kad tik rašydamas knygą ir apmąstydamas tai, ką mačiau ir sužinojau, susiformulavau savo požiūrį, kurio neturėjau kelionės metu.

– Skaitant knygą, gali pasirodyti keista, kad keliaudamas skaitote ir „Žiedų valdovą“, ir knygas apie aplinkosaugą, bet sutiktiems žmonėms vengiate prisipažinti, koks jūsų kelionės tikslas. Nors vėliau dėl to graužėtės.

– Viena vertus, esu malonus vaikinas, kuris nori su visais sutarti. Kartu esu ir radikalus aplinkosaugininkas, kuris nori pakeisti pasaulį. Kai bendrauji su kelyje sutiktais žmonėms, matai, kad jie akivaizdžiai turi gana griežtą nusistatymą apie klimato kaitą.

Prerijų valstijose klimato kaita jau savaime yra bjaurus, kontroversiškas terminas. Į aplinkosaugininkus ten žiūri kaip į pamišusius radikalus. Bendraudamas nenori, kad jie tavęs nekęstų, kad iškart atsiribotų.

Atvirai pasakius, žurnalistui tokiais atvejais nerodyti savo pozicijos yra gana paranki taktika. Tuomet neatsiranda neperžengiamas barjeras. Jie gali pasakyti, ką nori, pasitikėti, atsiverti. Manau, buvo būtina jiems suteikti tokią galimybę.

– Knygoje užsimenate, kad ir pats norėjote geriau suprasti savo šalies žmones, jų požiūrį į planetos ateitį, klimato kaitą, naftą. Koks tas požiūris susiformavo bekeliaujant?

– Mano mintys apie amerikiečius išsiskyrė. Mane sužavėjo žmonių gerumas ir dosnumas, kurį patyriau kasdien. Kai ėjau keliais ir laukais, žmonės man siūlė pinigus, pavėžėti ar nakvynę. Pamenu, kartą Oklahomoje mane aplenkė sunkvežimis, kurio vairuotojas po kurio laiko sugrįžo su „McDonalds“ maisto pakuote. Aš ją su dėkingumu paėmiau, nes buvau labai išalkęs.

Tokių atsitiktinių nepažįstamajam rodomų gerumo pavyzdžių buvo ne vienas. Dažnai žiniose matau daug cinizmo, pasidalijusią ir susipriešinusią šalį. Kartais pradedu tikėti, kad tai ir yra mano šalis. Tačiau paskui pagalvoju, kad gal visgi tai – tas vyras Oklahomoje, kuris man pasiūlė maisto.

Nežinau, ar sugebėjau susigyventi su tais dvejopais jausmais – begaliniu žmonių gerumu ir labai baisiomis jų politinėmis pažiūromis.

Bet kalbant apie politiką, visgi mačiau daug dezinformacijos ir propagandos aplinkosaugos, klimato kaitos klausimais paveiktų žmonių. Žmonės man sakė, kad tai – valdžios apgaulė, kairiųjų sąmokslas. Buvo akivaizdu, kad jie tai girdėjo per radiją ar televiziją, o ne iš tyrimų ar ekspertų ir net neabejojo tuo. Tai varo į neviltį, galvojau apie galimas išeitis iš tokios padėties. Juk tokios pažiūros turi realias, rimtas, gąsdinančias politines pasekmes.

Nežinau, ar sugebėjau susigyventi su tais dvejopais jausmais – begaliniu žmonių gerumu ir labai baisiomis jų politinėmis pažiūromis. Mane iki šiol stebina, kaip viename žmoguje gali derėti tokie skirtingi dalykai.

– Kaip manote, ar jūsų žygis būtų buvęs kitoks, jei nebūtumėte baltaodis, vyras ir gana santūrus aplinkosaugininkas?

– Be abejo, man buvo lengviau. Prerijoje daugiausia gyvena baltaodžiai. Taigi aš, baltaodis, ėjau per baltaodžių Ameriką. Bet Kanzase ir Nebraskoje mane sustabdydavo policija, prašydavo parodyti dokumentus, teiraudavosi, kur einu.

Daug kur į mane žiūrėjo įtariai, bet viskas baigdavosi gerai, palinkėdavo gero kelio, ir eidavau toliau. Tačiau ilgainiui pradėjau galvoti, o jei būčiau juodaodis, žydų kilmės arba moteris, homoseksualas? Jiems būtų kur kas sunkiau, nes į juos būtų žiūrėję dar įtariau.

Norėčiau, kad mano knyga įkvėptų žmones laukiniams, beprotiškiems žygiams. Kai man kilo idėja pėsčiomis nueiti Kistouno naftotiekio maršrutu, tai buvo įkvėpimo pliūpsnis. Tokie nutinka tik keliskart gyvenime. Norėjau to nepaleisti. Man atrodo, tai kyla iš kažkokio gilaus egzistencinio ilgesio.

Eidamas tuos 3 000 kilometrų per prerijas, jaučiau palaimą: atrodė, kad esu būtent ten, kur turiu būti, būtent tuo metu, kai man to reikia, ir darau tai, ką turiu daryti: einu, rašau, kalbuosi su žmonėmis apie naftotiekį. Norėčiau, kad žmonės pasiduotų tokiems impulsams, net jeigu jie skamba beprotiškai.

O kalbant apie aplinkosaugą, žiūrėdamas į tuos naftos vamzdynus supratau, kad negaliu nesižavėti žmogaus sugebėjimais net žvelgdamas aplinkosaugininko akimis. Panašiai buvo skrendant lėktuvu virš bituminio smėlio kasyklų Albertoje. Ne todėl, kad tai nuostabūs žmogaus kūriniai. Tiesiog matai, ką žmogus pajėgus padaryti, ką visi drauge, kaip specialistai, inžinieriai, sugebame. Jei galime tai, ką dar esame pajėgūs padaryti? Gal galime panaudoti tai geram tikslui?

Yra daugybė priežasčių pulti į neviltį, bet aš verčiau gyvensiu neprarasdamas vilties. Niekas nežino, kas mūsų laukia. Yra toks Masačusetso technologijų instituto mokslininkas Kerry Emanuelis, kuris sako, kad vandenynai ir klimatas yra sudėtingos sistemos, jas labai sunku prognozuoti. Gali būti, kad planeta taip sušils, kad taps nebetinkama gyventi. Bet gali būti ir priešingai. Tačiau tai nėra priežastis nieko nedaryti. Gyventi turint vilties yra kur kas geriau.

– Praėjo metai nuo knygos pasirodymo. Ar vis dar jaučiatės toks pat vienišas ir bejėgis didelių pasaulio problemų akivaizdoje, kaip rašote knygoje?

– O taip, žinoma. Parašiau apie tai knygą. Prezidentas Barackas Obama atmetė šio vamzdyto projektą, bet po metų prezidentas Donaldas Trumpas jį atgaivino. Jo požiūris į aplinkosaugą visiškai atsilikęs. Žmonės, esantys valdžioje, nori pasitraukti iš Paryžiaus susitarimo, atgaivinti Kistouno naftotiekį.

Netrykštu viltimi ir optimizmu, tačiau nesu ir visiškai praradęs vilties. Nežinau, kas mūsų laukia per ateinančius penkerius, dešimt ar dvidešimt metų. Tikriausiai reikia išmokti susitaikyti su ta nežinia ir dirbti geresnės ateities labui.

– Ar šiandien, leisdamasis į tokią kelionę, ką nors darytumėt kitaip?

– Šiandien į tokią kelionę tikriausiai nebesileisčiau. Sakoma, kad katinas turi devynis gyvenimus, aš toje kelionėje aštuonis tikrai praradau. Mane vijosi briedis ir karvių banda, girdėjau medžiotojų šūvius, kasdien buvau aplojamas šunų Oklahomoje. Nenoriu to pakartoti.

Nežinojau, kas man nutiks, o ta nežinia garantuoja nuotykius. Kvailumas tampa tikru privalumu. Atvirai pasakius, tie dalykai man padėjo pasiryžti kelionei ir ją užbaigti. Žinodamas tai, ką žinau dabar, nieku gyvu nesileisčiau į tokį pavojingą žygį. Nesakau, kad daugiau nedarysiu nieko kvailo ir pavojingo, tiesiog greičiausiai darysiu tai nežinodamas, kas manęs laukia.

– Ar aprašinėti savo kelionių nuotykius taip pat smagu, kaip keliauti? Ar rašymas turi terapinį poveikį?

Man neteikia malonumo – tai sunkus ir skausmingas procesas.

– Kai įsivaizduoju save 80 metų, matau lentynoje 6–7 savo parašytas knygas. Turiu tikslą būti rašytoju. Tačiau rašymas man neteikia malonumo – tai sunkus ir skausmingas procesas. Statyti vištides ir tvoras man patinka labiau. Patinka būti lauke ir matyti savo darbo rezultatą.

Rašymas reikalauja kur kas daugiau valios ir disciplinos, bet kūrybinis darbas mane stimuliuoja intelektualiai, jaučiuosi taip, tarsi atlieku pilietinę pareigą, padedu vystyti idėjas. Nepasakyčiau, kad tai yra terapija – labiau būtinybė. Kiekviena tokia patirtis atrodo neužbaigta po kelionės. Kai prisėdu, apmąstau, kas man nutiko, tai tampa mano esybės dalimi, padeda suprasti mano vietą pasaulyje.

– Ar taip gimė idėja dar vienai knygai apie privačią žemės nuosavybę Amerikoje?

– Kai eini nuolat dairydamasis per petį, bijodamas, kad tavęs nenušautų, pradedi kitaip mąstyti apie pačią nuosavybės sampratą. Ruošdamasis savo kelionei, domėjausi kitų šalių požiūriu ir praktika. Sužinojau, kad Švedijoje kiekvienas žmogus turi teisę visur vaikščioti, tiek privačioje, tiek valstybinėje žemėje. Panašiai ir Škotijoje – galima vaikščioti, plaukti baidarėmis, stovyklauti gamtoje.

Mane labai įkvėpė tie pavyzdžiai, lyginau juos su Amerika, kur dideli šalies žemės plotai yra uždari ir neprieinami. Kai kuriose valstijose – Kanzase, Nebraskoje, Ilinojuje – mažiau nei 3 proc. žemės priklauso valstybei. Įsivaizduokite, 97 proc. valstijos žemės priklauso privatininkams ir gali būti neprieinama kitiems. Amerikoje egzistuoja teisė apsitverti savo valdą tvoromis ir draudžiamaisiais ženklais.

Manau, tai beprotybė. Kaip žmogus gali nusipirkti dešimtis tūkstančių ar net milijoną akrų ir visiškai uždaryti pridėjimą 7 mlrd. planetos žmonių? Nemanau, kad teisinga vienam žmogui suteikti tiek teisių į žemę. Savo knygoje „Ši žemė yra mūsų žemė“ kalbu apie tuos dalykus: apie vis labiau neprieinamą, privatizuotą Ameriką, apie laisvesnį, ne tokį absoliutų švedišką ir škotišką mentalitetą.

Mano supratimu, uždarumas skatina ekstremalų individualizmą, kuris kenkia pačiai šalies sielai. Turėtume siekti bendresnio gėrio, žemė ir kraštovaizdis turėtų būti tai, kuo dalijamės. Lietuva yra viena iš nedaugelio šalių pasaulyje, kur toji kultūra yra atviresnė. Ne man aiškinti, kaip lietuviams gyventi, bet manau, kad tai reikėtų vertinti.

Lrt.lt
Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Naujienos

Pasaulis kišenėje

Kaip nepasiklysti Turkijos „viskas įskaičiuota“ bufetuose: ko čia verta ragauti

Aktualu

Tragedija Eidintuose: Tauragės rajone vyras nušovė nekenčiamus kaimynus ir nusižudė pats

Aktualu

Sigitas Tamkevičius: Sekmadienio evangelija. Triasmenio Dievo pažinimas yra didžiausia dovana

Sportas

J.Kloppas neslėpė kartėlio, Zizou kalbėjo apie įspūdingą savo karjeros pradžią: „Ji dar tik prasidėjo“

Aktualu

Viršuliškių gatvėje girtas vairavęs vyras apgadino savo ir dar keturis automobilius

24sek

Lėtai pradėję „kariai“ įsibėgėjo ir sutriuškino „Rockets“ ekipą: serijoje – lygu

Vardai

Meghan Markle link altoriaus lydėjo 10 mažamečių: kokia jų gero elgesio paslaptis?

„We Run Vilnius 2018“

Gyvenimas

Savo atradimais medikus šokiruojantis P.Claytonas: trys maistinės medžiagos gali mus išgelbėti nuo daugelio ligų ir senėjimo

Sportas

Skaudžios traumos, „Liverpool“ vartininko kuriozai ir fantastiškasis G.Bale'as: „Real“ triumfavo Čempionų lygoje

Gazas

Kaip lietuviams sekėsi „Ladoga Trophy“ pirmame greičio ruože

Maistas

Ypatingi, bet paprasti: sočios pusryčių bandelės ir egzotiška kiauliena su pasiflorų marinatu

Kultūra

Viena diena vienoje gatvėje: Kauno V.Putvinskio gatvė tapo traukos centru

Gazas

Pirmame „Moterų slalomo“ etape – karštis, automobiliai ir azartiškos damos

Vardai

Trakuose – Evelinos Sašenko vestuvės: „Prie šios bažnyčios įvyko pirmas mūsų pasimatymas“

Gyvenimas

20 supermaisto produktų, kuriuos turėtų vartoti vyresni nei 50 metų žmonės

Vardai

Šeštajame „Lietuvos balso“ sezone Džordaną Butkutę keičia Justinas Jarutis

Verslas

Nuo sekmadienio Vilnių ir Astaną sujungs tiesioginis skrydis

Kultūra

Vilniuje baigiasi „Poezijos pavasaris“

Gazas

Enduro varžybose „Moto5“ Kačerginėje rungsis ir Dakaro dalyviai

Naujienos

Pasaulis kišenėje

Kaip nepasiklysti Turkijos „viskas įskaičiuota“ bufetuose: ko čia verta ragauti

Aktualu

Tragedija Eidintuose: Tauragės rajone vyras nušovė nekenčiamus kaimynus ir nusižudė pats

Aktualu

Sigitas Tamkevičius: Sekmadienio evangelija. Triasmenio Dievo pažinimas yra didžiausia dovana

Sportas

J.Kloppas neslėpė kartėlio, Zizou kalbėjo apie įspūdingą savo karjeros pradžią: „Ji dar tik prasidėjo“

Aktualu

Viršuliškių gatvėje girtas vairavęs vyras apgadino savo ir dar keturis automobilius

24sek

Lėtai pradėję „kariai“ įsibėgėjo ir sutriuškino „Rockets“ ekipą: serijoje – lygu

Vardai

Meghan Markle link altoriaus lydėjo 10 mažamečių: kokia jų gero elgesio paslaptis?

„We Run Vilnius 2018“

Gyvenimas

Savo atradimais medikus šokiruojantis P.Claytonas: trys maistinės medžiagos gali mus išgelbėti nuo daugelio ligų ir senėjimo

Sportas

Skaudžios traumos, „Liverpool“ vartininko kuriozai ir fantastiškasis G.Bale'as: „Real“ triumfavo Čempionų lygoje

Gazas

Kaip lietuviams sekėsi „Ladoga Trophy“ pirmame greičio ruože

Maistas

Ypatingi, bet paprasti: sočios pusryčių bandelės ir egzotiška kiauliena su pasiflorų marinatu

Kultūra

Viena diena vienoje gatvėje: Kauno V.Putvinskio gatvė tapo traukos centru

Gazas

Pirmame „Moterų slalomo“ etape – karštis, automobiliai ir azartiškos damos

Vardai

Trakuose – Evelinos Sašenko vestuvės: „Prie šios bažnyčios įvyko pirmas mūsų pasimatymas“

Gyvenimas

20 supermaisto produktų, kuriuos turėtų vartoti vyresni nei 50 metų žmonės

Vardai

Šeštajame „Lietuvos balso“ sezone Džordaną Butkutę keičia Justinas Jarutis

Verslas

Nuo sekmadienio Vilnių ir Astaną sujungs tiesioginis skrydis

Kultūra

Vilniuje baigiasi „Poezijos pavasaris“

Gazas

Enduro varžybose „Moto5“ Kačerginėje rungsis ir Dakaro dalyviai

Vardai

Žinau, ką renkuosi

Atnaujinkime namus

Video

Metas rinktis

Maistas

Laikas griliui

Išlaikyk atostogų ritmą

Remontas be nervų

Sveikata

Automobilių švaros centras AINAVA

Ryškiems įvarčiams

Pasaulis kišenėje

Sulčių nauda

Naujas regėjimas

Unicef vaikų bėgimas „Už kiekvieną vaiką“

Renginių gidas

Parašykite atsiliepimą apie PasaulisKišenėje