Kur ta prabangi ryškiai žalia laja ir dangų užstojantis lapų vainikas? Nieko panašaus. Sostinės Pnompenio gamta – aptriušus, iš pirmo žvilgsnio net ir negraži. Aplink pilkai šviečia tik asfaltas ir aukšti betoniniai šaligatviai, kelkraščiai nudažyti ryškiai geltonai, kad vairuotojai neužlėktų, klykia besaikės reklamos stendai, viską dengia rusvos dulkės, jos susilieja su rusva kelio danga... apie šią nedailią vietą sunku daugiau ką ir papasakoti.
 |
| R.Kuzminskaitės nuotr./Kambodžos sostinės Pnompenio žaluma |
Atvykau į Kambodžą savanoriauti ir dirbti su vaikais bei paaugliais iš labiausiai nuskurdusių šalies regionų. Esu pasiruošusi išmokyti juos visko, ko tik šie užsigeis. Prieš šią kelionę dar buvo keli mėnesiai gyvenimo Malaizijos pietuose, kur taip pat dirbau su jautriais padykusiais malajų paaugliais. Dar anksčiau buvo Indijos šiaurė, kur kopėme į kalnus ir ragavome Azijos egzotikos visomis juslėmis.
Taigi šį kartą – savarankiška kelionė į Pietryčių Aziją. Pirmomis kalendorinėmis vasaros dienomis nusileidžiu į Pnompenį. Čia esu viena. Čia esu svetimšalė, savanorė, mokytoja, turistė, lietuvė... Keliauju su tikslu tarnauti ir išmokti. Begalinis smalsumas pažinti naują ir suprasti kitą atviliojo mane į šią tolimą, egzotišką menkai ištyrinėtą šalį.
Kurį laiką pagyvenus Malaizijoje ir atvykus į Kambodžą staiga prieš akis atsivėrė didelis šių šalių kontrastas. Tad ir nustebimas atrodo – begalinis. Civilizacijos kitos formos pribloškia nepasiruošusį keliautoją. Kambodža – tarsi chaotiška ir nesuvaržyta dar nepažinta senovės deivė, kurios užkeikimus dar reikia perskaityti ir suprasti.
 |
| R.Kuzminskaitės nuotr./Šventyklos Kambodžos sostinėje |
Nėra čia ir drėgmės, tokios kiaurai merkiančios tropikų dulksnos, kuri, atrodo, ką tik dar murkdė visus lėktuvo keleivius Malaizijoje. Čia – tvanku ir atvirkščiai labai sausa. Čia apskritai atrodo, kad nėra nei vandens nei vėjo.
Kelionių troškulys staiga pakeičia pavidalą: pirmą kartą į šią žemę atvykusį keliautoją apima lengva panika, tada nuvilnija nuostaba ir paraližuoja sąstingis. Kur tie ryškiaspalviai objektai iš kelionių literatūros puslapių? Štai! Nė ženklo egzotikos. Turbūt ji liko blizgiuose atvirukuose. Gal tai miestas be veido? Ne, Pnompenis – tarsi bręstantis paauglys nedailus ir be grimo.
 |
| R.Kuzminskaitės nuotr./Pnompenis |
Stoviu šalikelėje. Laukiu. Man patinka šitos kelio dulkės, jos ryškios, gula tirštu sluoksniu ant rūbų nepalikdamos vilties jokiais vandenims nuplauti nuo kūno ir plaukų. „Rami vieta, – pagalvoju. – čia neskubama, nors gyvybės tiek daug, tiek gausingai daug gyvenimo, bet niekas neskuba“.
Aš jau visa valandėlė stoviu oro uosto prieigose. Turiu rankose lapelį su adresu vietos, kurioje turėtų manęs laukti būrelis khmerų. Apsistosiu mokykloje, kurioje gyvensiu ir dirbsiu. Darosi vis labiau karšta ir nejauku. Daiktai atrodo juda lėčiau, garsai sklinda lėčiau ir viskas tarsi savotiškai šoka kartu. Chaosas gatvėje atrodo beveik organiškai – nors eismas vyksta lėtai, visi juda nuolatos susiliesdami. Viskas vienu metu ir be pabaigos. Gatvė plati, tačiau joje eismas veikia kitaip. Visi juda vienu ritmu, pasidalindami savo erdvę. Tuo pat metu visu kūnu jaučiu kaip gaivalinga gyvastis plūsta į šnerves, akis, plaukus, apsėda mintis ir nugula odą, kažkoks naujas demonas tvirtai apsikabina ir nepaleidžia.
 |
| R.Kuzminskaitės nuotr./Motociklininkai Pnompenio gatvėse |
Kambodža – tai tokia visli, nuolat kintanti būsena. Tokia jėga, kuri neatsargiems kainuoja gyvenimus. Juos, neatlaikiusius šio krašto demoniškų jėgų, sutikau daug vėliau. Jie čia sudaro keistą kastą – baltaodžiai valkatos. Amžiais apkvaitę nuo visokiausio narkotinio birzgalo, iki juodumo saulės nukepintais pečiais, vienplaukiai, ant kaulėtų klubų susirišę kambodženiškus raiščius, saugo savo slėpsnas nuo tropikų radiacijos, vis sapaliojantys kažką nesuprantamo, benamiai, beveidžiai sutvėrimai, neprisimenantys net savo vardo. Tik kūno kompleksija ir kai kur matomas baltas gymis dar primena, jog šitas bevardis gyvis kažkada linksminosi vakarų civilizacijos puotoje.
Dar Kambodža skamba kaip žodžiai „gausa“, „viltis“, „perteklius“ ir... „skausmas“. Štai taip su manimi kalba Pnompenis. Kambodžos garsuose, gatvės triukšme, dainose ir kalboje girdėti visą laiką tas pats nenustojantis gyvenimo jėgos gausulingas giedojimas.
Saulėtas vakaras, prieš mano akis driekiasi dulkėtos Pnompenio gatvės. Reikėjo nuskristi visus šituos kilometrus tam, kad atsidurti čia, senos tautos prieglobstyje. Prakaitas žliaugia veidu ir tyliai leidžiasi kūnu žemyn. Kojas nukloja rausvos dulkės.
Vienintelis atpažįstamas civilizacijos ženklas šioje erdvėje yra žalia oro uosto veja. Šiandien esu Naujoje Žemėje, šalyje apie kurią informaciją susirankiojau iš suskaitytos į skutus „Lonely Planet“ knygos. Pasiruošimas kelionei – neypatingas.
 |
| R.Kuzminskaitės nuotr./Vienuoliai |
Po akimirkos prie mano kojų nusileidžia paslaugi ruda ranka ir jos savininkas maloniai pasiūlo paimti mane ir visą mantą bei nuvežti į reikalingą tašką. Sėdu jam už nugaros. Vairuotojas toks lieknas, toks rudas ir toks linksmas, kad net nebelieka ką jam ir atsakyti. Skrendu kartu su kitais Pnompenio gatvėmis. Kelionė prasideda.
