Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Ko ieškoti Kenijos lūšnynuose ir kodėl verta batus palikti turguje?

Kenija
Kenija
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Kenijoje ir panašiuose tolesniuose kraštuose kartais sunku susigaudyti. Kiek laiko dardėsime 100 kilometrų, kiek mokėti už suvenyrus, kada ryte saulė pradeda spiginti į akis, ką apsirengti, kai lauke +20, kodėl kylant aukštyn temperatūra irgi kyla, kodėl visi glaustosi aplink – ir norėdami nusifotografuoti, ir turguje kišdami visai nereikalingas prekes… Bet ne vien tenykščiai žmonės man egzotika – ne mažesnė ir aš jiems. Per visą kelionę iš paskos velkasi mintis, kad baltas ir Afrikoje baltas.

Nevyriausybinė organizacija „Minority Rights Group International“ mus, kelis žurnalistus iš Europos, atsivežė parodyti, kaip gyvena kai kurios Kenijos etninės grupės (vadinti tautinėmis mažumomis neišeina, nes net dauguma – kikujai – sudaro vos penktadalį šalies gyventojų, o kitų grupių yra dar kelios dešimtys). Pirma atrakcija – ne folkloras, o lūšnynas. Rašau „atrakcija“ be jokios ironijos, nes Kibera – ne šiaip koks vilniškis taboras, bet vienas didžiausių lūšnynų Afrikoje ir gal net visame pasaulyje. Atrakcija dar ir dėl to, kad čia nuolat užsuka turistų – apsukrūs to paties lūšnyno gyventojai be jokių skrupulų kviečia užsieniečius pažiūrėti į saviškių skurdą.

Nosį riečia tvaikas – maisto, atliekų, žmonių kūnų, saulės įšildytos žemės, džiūstančių skalbinių ir kokių tik nori kitų kvapų mišinys. Aplink į visas puses padrikai vingiuoja palaikių būstų – nudrėbtų iš molio ir visokių šiukšlių mišinio, metalo lakštų, lentų – eilės. Namukai ramsto vienas kitą, o kartais auga vienas iš kito lyg grybai ant kelmo. Praeiti tarp jų ne taip lengva – jei pralįsi, teks saugotis neįminti į pažliugusios žemės lopą ar balą. Mediniai namukai dažnai neturi tikrų grindų, tik plūktą aslą. Pro nepakankamai sandarius stogus, kuriuos paprastai atstoja parūdiję geležies lakštai, varva lietaus vanduo. Vidutiniškai 13 kv. m dydžio būste įsikūrę po kelis, o dažniausia – po 10 ir daugiau žmonių.

Tik kas penktas namukas turi apšvietimą, bet ir tas pats neteisėtas. Vandeniu vyriausybė žmones aprūpina porą kartų per savaitę, kitu metu jį reikia pirkti iš prekeivių, išpilstytą į butelius. Kiberoje nėra tokių valstybės finansuojamų infrastruktūros sistemų, kaip kanalizacija, vandentiekis, asfaltuotos gatvės ir jų apšvietimas (tikrų gatvių su pavadinimais ten apskritai nėra), nėra policijos.

Nepaisant to, gyvenimas Kiberoje verda – lūšnynas yra tiesiog miestas mieste, pačiame sostinės Nairobio vidury. Kiek žmonių ten įsikūrę, niekas tiksliai nežino, gal 170 tūkst., gal pusė milijono, o gal visas milijonas ar net du. Darbo ten nėra, todėl žmonės sukasi, kaip kas išmano, – jei nedirba kur nors už lūšnyno ribų, vietoje susigalvoja nedidelį verslą – atidaro kioską, parduotuvėlę ar nedidelę užeigą (joje valgyti dažnai būna pigiau nei pačiam pirkti produktus ir gaminti namie). Kad ir skurdus gyvenimas lūšnyne, jis mažai kuo skiriasi nuo mums įprasto – žmonės turi ir mobiliuosius telefonus, ir internetą.

Bent vaikams čia gyventi, atrodo, nei sunku, nei liūdna. Suaugusieji, ypač moterys, pamatę fotoaparatą dažnai nusisuka, užtat mažieji ne tik patys pribėga, bet ir prašo nufotografuoti, akimirksniu ima staipytis prieš objektyvą ir sukišę galvas smalsiai žiūri, koks kadras pavyko.

Miklus liežuvis – 90 proc. nuolaida

Pakeliui į ketvirtą pagal dydį šalyje (kiek mažesnį už Kauną) Nakuru miestą sustojame masajų suvenyrų parduotuvėlėje. Akys užkliūna už kaukių. Man mielesnės ne žvilgančios raudonais ir juodais dažais, o padengtos dulkėmis – gerokai senesnės. Kelias pakilnoju. Mikliai prisistato vienas iš būrio pardavėjų (net nespėjau suskaičiuoti, kiek aplink jų sukiojasi).

– Ieškai kaukės?

– Aha. Ar labai sena šita?

– 70 metų.

– O kiek kainuoja?

– Mmm… 230 dolerių.

– Už šitą medžio gabalą?!

– Ji juk labai sena. Tai kiek pati duotum?

– Mano kaina nelabai patiks. Sakykime, 10 dolerių.

Leidžiamės į trumpas derybas, bet skaičiai rodo, kad abiem priimtiną sumą nebus lengva pasiekti. Juoba kad ta kaukė man visai nereikalinga. 

– Jei aš mzungu (baltoji), nereiškia, kad kišenės plyšta nuo pinigų! – papykusi jau noriu baigti pokalbį.

– Bet juk mzungu visada jų turi!

– Tik ne aš.

Pardavėjas pasiteirauja, gal turiu kreditinę kortelę. Gaila, ten irgi minusas. Abu suprantame, kad kabiname makaronus ir kad nė vienas kitu netikime, bet toks jau derybų menas. Pagraudenęs, kad diena eina vakarop ir „no business today“ (angl. „šiandien – jokio verslo“), surūgusiu veidu iš rankų išlupa vienintelius mano 2 tūkst. šilingų (bemaž 25 dolerius arba 60 litų – tik tiek ryte išsikeičiau). Po diskusijos su savimi, kam reikėjo tos kaukės, pasiguodžiu, kad bent parėmiau Kenijos ekonomiką.

Zebrų – daugiau nei Lietuvoje karvių

Prieš ketvirtį amžiaus, važiuodamas per Lietuvą, dažnai galėdavai pamatyti tai žalmargių, tai avių bandą. Dabar, jei pasiseka, randi keletą karvių. Todėl Kenijos pakelėse sutinkama fauna stebina dar labiau – ne vien dėl to, ką matai, bet ir kad apskritai kažką matai. Pirma pravažiuota zebrų porelė priverčia iš susižavėjimo šūktelėti kai kuriuos mūsų grupės narius (faktas, kad jie yra iš tos pačios šalies, turbūt nieko nereiškia, – zebrai lyg niekur nieko pakelėmis neklaidžioja nei pas juos, nei pas mus).

Na, gražūs tie dryžiai nurudusios savanos ir skurdžių krūmokšnių fone, bet manęs vaikiškas entuziazmas dar neužplūdo. Ypač kai zebrai ima vis dažniau rodytis tai kairėje, tai dešinėje – nestosi juk pasilabinti su kiekvienu, juoba kad mūsų judėjimas nėra toks spartus, kaip tikėjausi (kas, kad kelias padoriai išasfaltuotas, transporto ne tiek daug, o mūsų vairuotojas – ne slunkius). Bet kai vienoje vietoje dryžuotųjų pasirodo keliolika, o vienas kitas dar maloningai atkreipia į mus dėmesį ir papozuoja, nebesusilaikau – traukiu ir aš savo aparatūrą.

Bet antilopių ir ne tokių išvaizdžių jų giminaičių man negirdėtu bei neįmanomu atsiminti pavadinimu nepuolu fotografuoti. Ar šiaip, ar taip įspūdingai jie atrodo tik ten, kur gyvena, o ne kompiuterio ekrane… Neatsispiriu tik prieš paukščius – nesuskaičiuojamą gausybę flamingų, maklinėjančių po Bogorijos ežerą, Naivašos ežere gyvenančius pelikanus ir kažkokį spalvotą paukštuką, vaikštinėjantį aplink mūsų stalą per pietus. Liūtų, tigrų ar kitų meiliai nuotraukose atrodančių katinukų nepastebėjau.

Parsivežiau maliariją ar ne?

Uodų, kurie mus turėtų apdovanoti maliarija, – taip pat. Skiepų nuo šito malonumo nėra, tad prieš porą metų, keliaudama į Tanzaniją, įsigijau pakuotę „Malarono“. Po pirmos tabletės sustojau – nelabai patiko šalutiniai efektai (traukė miegoti ir panašiai). Sėkmingai išgyvenau be apsauginių priemonių. Kenijon atsigabenau tą pačią pakuotę – žadėjome važinėti po kaimus, kur tikimybė atsitrenkti į uodą didesnė. Nenorėjau vietoj suvenyrų parsivežti kokią neaiškią ligą, tad stropiai rijau tabletes. Šįkart ištempiau iki trečios – efektas tas pats, uodų aplink nėra, tad verčiau nesikankinsiu. Likusius vaistus atidaviau vienam iš zebrų gerbėjų. Sakė, kad pas juos „Malarono“ apskritai nėra, o pas kaimynus kainuoja nežmoniškus pinigus. Tegul skanauja.

Guodžia prisiminimas apie vieną buvusį kolegą, kuris savanoriaudamas Afrikoje dukart buvo pakirstas maliarijos ir dukart sėkmingai davė jai atkirtį. Kol kas laikausi puikiai.

Paskutinę dieną per vakarienę viešbutyje prie mūsų prisėda brazilė Lucia. Vidutinio amžiaus moteris jau mėnesį keliauja po Afriką ir dar kurį laiką nesuks namo. Sako, kad žemynas patinka, bet jau tie uodai… Lucia viešbučio lovą visuomet stropiai apsuka užuolaida, jei tokią randa, – kad joks uodas neįlįstų. Vieno net ši kliūtis nesustabdė – Lucia vidury nakties išgirdo jį zvimbiantį, mikliai užsidegė šviesą ir puolė gaudyti.

Mano bendrakeleivė bulgarė Marija užuolaidomis nepasitiki – kiekvieną rytą save apgaubia repelento debesiu, tą procedūrą kartoja dar kelis kartus per dieną. Dėl debesies neperdedu – savo akimis mačiau. Prireikia keliolikos sekundžių, kol lašeliai nusėda ir išryškėja Marijos siluetas, o aš vėl galiu įkvėpti oro.

Galvon įsisuka neramios mintys – gal ir pas mane buvo koks uodas įskridęs, gal net įgėlė, juk aš nei tas užuolaidas naudoju, nei purškalus, „Malarono“ negeriu. Apžiūriu rankas ir kojas – nieko įtartino. Guodžia prisiminimas apie vieną buvusį kolegą, kuris savanoriaudamas Afrikoje dukart buvo pakirstas maliarijos ir dukart sėkmingai davė jai atkirtį. Kol kas laikausi puikiai.

Iš turgaus – be šlepečių

Raižydami Keniją dukart kertame pusiaują. Ši menama linija, juosianti Žemę, eina vos per 13 šalių, tad Kenija turi kuo didžiuotis. Kai stovi ant to pusiaujo (nelabai aišku, kur tiksliai jis driekiasi, bet bandžiau pataikyti) ir dairaisi, taip neatrodo. Ant pakely iškeltų neišvaizdžių lentų brūkštelėta, kad „kertame ekvatorių“, dar pridėta „labas“ ir „be problemų“ (šitą girdėjome filmuke „Liūtas karalius“, taigi žodyno nereikia). Mus mikliai apsupa kelios moterys, nelabai įkyriai siūlančios visokius niekus. Vargu ar stipriai trokšta ką nors parduoti.

Arba Kenijos žmonės pavargę nuo šios atrakcijos, arba dar nesugalvojo, kad už ją galima nulupti gražaus pinigo. Pavyzdžiui, įkurti rimtesnį suvenyrų turgelį nei tos moteriškės, atidaryti kavinę ar pastatyti viešbutį tiesiai ant pusiaujo. Ar nesuplotumėte papildomai už galimybę miegoti pietų pusrutulyje, o žmoną paguldyti šiauriniame? O gal norėtumėte išgerti arbatos šiaurėje ir tuomet nusiplauti rankų perbėgti į pietus?

Kol kas ten galima tik pabandyti nustatyti, kur iš tiesų driekiasi pusiaujo linija. Tai mokslininku būti nereikia, pakanka prisiminti vieną paprastą taisyklę – kad šiauriniame pusrutulyje piltuvu tekėdamas vanduo sukasi pagal laikrodžio rodyklę, pietiniame – atvirkščiai. Užuot atidarę nedidelę laboratoriją ir iš turistų lupę pinigus, vietos gyventojai sugebėjo tik padėti ant žemės plastikinį indą su skylėtu dubenėliu ant viršaus ir mediniu pagaliuku, o šalia – vandens.

VIDEO: Lauko sąlygomis atliktas eksperimentas Kenijoje

Kaukės pardavėjas tą rytą susišlavė visus mano šilingus, tad nusisuku nuo moterų – kad mano vėpsojimas joms net minties nesukeltų, jog kažkuo susižavėjau. Bet kai vėl kertame pusiaują, tik kitoje vietoje, nusprendžiu paišlaidauti. Po stogeliu senyvas vyras pardavinėja kaulines gyvūnų figūrėles – raganosiai, drambliai ir kita Afrikos fauna. Tokios mielos (ir tokios sunkios), kad nusprendžiu paimti dvi (TIK dvi). Sudarome sandėrį su bendrakeleive – iš viso pirksime keturias, tad bus lengviau pasiderėti dėl kainos (už visas paprašo 20 dolerių). Ką jau ką, bet derėtis mėgstu, tai pasmailinu liežuvį ir – nauja makaronų porcija. „Žiūrėkite, kiek mes visko perkame! 10 dolerių“ – „Nekvailiokite! Aš pats daugiau už jas moku“ – „Pone, taigi kitur pigiau rasime“ – „Nieko nežinau, 15“ – „12 – čia paskutiniai mano pinigai, va, kišenės tuščios lieka“ – „Gerai, tiek jau to“. Neilgai trukus pagalvoju, kad būtų gerai paimti dar vieną – raganosį – draugei, kuri tuos padarus mėgsta. Pačiumpu du banknotus (jau TIKRAI paskutinius) ir bėgu prie pardavėjo. „Aš dar vieną paimsiu, tai gal nuolaidėlę? Va, duodu du dolerius be derybų.“ Besiderėdamas su kitu mūsų grupės nariu, pardavėjas nesumoja, kas vyksta, tad nusispjauna ir nebesiginčija.

Turguje mane vis ištinka bjauri liga – kiek begalvočiau apie jau turimus drabužius, indus, suvenyrus ir panašius daiktus, akys vis užkliūna už kažko mielo. Panašiai buvo ir tąsyk – nusprendžiau pasimatuoti odines (sakykime, kad taip ir yra) šlepetes, o jos, mano nelaimei, buvo kaip tik. 

Nežinau, ar pardavėjai tiki mano legendomis apie paskutinius pinigus (turbūt ne). Bet masajų turguje Nairobyje makaronų nebekabinau – tikrai leidau paskutinius šilingus. Paskutinį vakarą nusprendėme pažiūrėti, ką siūlo masajai. Man tikrai nieko nereikėjo – kaip visada. Tačiau be pirkinių negrįžau – irgi kaip visada. Turguje mane vis ištinka bjauri liga – kiek begalvočiau apie jau turimus drabužius, indus, suvenyrus ir panašius daiktus, akys vis užkliūna už kažko mielo. Panašiai buvo ir tąsyk – nusprendžiau pasimatuoti odines (sakykime, kad taip ir yra) šlepetes, o jos, mano nelaimei, buvo kaip tik. Pardavėja – ne manekeniško sudėjimo, bet nepaprastai energinga moteriškutė – paprašė 10 tūkst. šilingų (maždaug 30 litų). Aš turėjau 500, bet jai pasirodė per mažai. Truputį nerezultatyviai pasiderėjome, aš pagalvojau: „Velniams man tos šlepetės“, ji pagalvojo: „Šlepetės juk odinės, vertos daugiau“, taigi padėjau jas atgal ir patraukiau tolyn.

Mano kompanionas nusprendė prieš nueidamas įamžinti ją savo telefonu, pardavėjai ta mintis labai patiko ir ji iškart ėmė pozuoti. Dar minutėlę užtruko, kol nuotrauka iš vieno telefono atsidūrė kitame. Ryšys užsimezgė ir tarp telefonų, ir tarp fotografo bei modelio. Tai buvo geras ženklas man. Kai teko sugrįžti kompaniono, pardavėja ėmė galvoti iš naujo („Gal vis tiek būtų geriau šlepetes išmainyti į pinigus“). Aš sutikau pridėti 200 šilingų (tikrai tikrai paskutinius, kuriuos norėjau parsivežti namo kaip suvenyrą), ji paprašė dar dolerio, kurio aš, SAVAIME SUPRANTAMA, neturėjau (nors jos rankos jau tiesėsi prie mano kišenių patikrinti, ar nemeluoju). Po dar vienų derybų sandoris įvyko: šlepetės – man, 700 šilingų – jai. Jau buvau beeinanti lauk, nes ėmė sparčiai temti, tačiau pardavėja sustabdė ir bakstelėjo į mano nudrengtas šlepetes, kurias į kuprinę įsimečiau ketindama Nairobyje išmesti: „Nusiauk.“ Nespėjau net apgalvoti, kas nutiko, o ji nuspyrė savo apavą šonan ir įšoko į maniškį. Nebesakiau, kad kadaise už tas šlepetes buvau mokėjusi ne dolerį, kurio ji prašė, o visus du…

Komentarai
Temos Kenija
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Parašykite atsiliepimą apie PasaulisKišenėje