Dabar populiaru
Publikuota: 2020 rugsėjo 15d. 20:30

Prancūzijoje apvogti ir tik su „tapkėm bei triusikais“ likę lietuviai atsilygino vagišiams

Apvogtas automobiliukas
V.Mikaičio nuotr. / Apvogtas automobiliukas

Praėjusioje pasakojimo apie pandeminę kelionę po Prancūzijos Žydrąją pakrantę šių metų rugpjūtį dalyje pasakojau, kaip laikosi koronaviruso paveiktas Marselis. Vizualinis skirtumas nuo normalių laikų buvo tai, kad uždarose patalpose žmonės dėvi kaukes, o audialinis – kad viešose erdvėse beveik visiškai nesigirdėjo kitokios nei prancūzų kalbos. Žinoma, jei neskaitysime arabų ar panašių kalbų, kurios nėra turistinės, o ten nusėdusių gyventi žmonių kalbos.

Dabar paliksime Marselį ramybėje ir neskubėdami, nuomotu automobiliu vyksime Nicos link, vis sustodami apžiūrėti vietinių grožybių. Planuose buvo ne tik gražusis pajūris, bet ir sustojimas nakvynei kur nors Provanso vynuogynuose.

Tiesa, nemaloniai nustebino automobilių nuomos kainos. Esu nuomojęs automobilius brangiose šalyse, tokiose kaip JAV, Jungtinė Karalystė ar Naujoji Zelandija, tačiau čia nuomos kaina sutriuškino jas visas. Pigiausias keturių durų ekonominis automobiliukas parai be jokių papildomų draudimų ir kitų paslaugų kainavo 120 eurų. Pradžioje net pagalvojau, kad čia kokia klaida. O juk prie jos dar reikia pridėti draudimus. Dar prieš metus, keliaudamas po Šiaurės Airiją už panašų automobilį mokėjau apie 40 eurų. Nežinau, kodėl taip yra, gal kad čia turtingų poilsiautojų šalis. Tai buvo brangiausia nuoma mano kelionėse.

O gal yra kitų priežasčių. Gal viena jų – kad šis Prancūzijos regionas pasižymi didžiausiu avarijų skaičiumi visoje šalyje. Tą iš dalies lemia faktas, kad regionas kalnuotas, dauguma jo kelių yra siauri ir vingiuoti. Be to, vasaros metu pajūrio keliai būna labai apkrauti, pilni automobilius vairuojančių užsieniečių, turinčių skirtingą vairavimo kultūrą nei vietiniai. Kitų Prancūzijos regionų gyventojų nuomone, Žydrosios pakrantės vairuotojams atsisėdusiems prie vairo, įsijungia „man ne visi namie“ režimas, todėl vairuoti šiame krašte gali tik drąsūs žmonės.

Šis Prancūzijos regionas pasižymi didžiausiu avarijų skaičiumi visoje šalyje.

Vietiniai taip pat perspėja, kad vairuojant Monako gatvėmis, sutampančiomis su Formulės-1 Monte Karlo Grand Prix etapo trasa, jokiu būdu nemėgintume pasijusti bolido vairuotojais, nes Monako policija jūsų atostogų sąmatą padidins aiškiai pastebima suma.

V.Mikaičio nuotr./Vykstame į Sen Tropezą
V.Mikaičio nuotr./Vykstame į Sen Tropezą

Visgi šio fakto patvirtinti negaliu, nes kelių eisme nepajutome nieko išskirtinio. Matyt, todėl, kad tų turistų šiemet ne marios.

Kad jų ne marios, galbūt ir geriau vairuojant, tačiau yra kitų niuansų, kodėl tai nelabai gerai. Vienas jų – turistai lengviau pritraukia niekdarių dėmesį.

Nuo Marselio važiavome ne greitkeliu, kuriuo Nicą pasieksi labai greitai, o pakrantės keliu per miestelius ir paplūdimius, sustodami ten, kur širdis sakė, kad bus gerai. Taigi, vienu momentu navigacija pasiūlė stoti paplūdimyje. Širdys tam pritarė, tad mes prisiparkavome kelkraštyje, kur stovėjo dar keli automobiliai, ir smagiai nusileidome skardžiu nuostabaus paplūdimio link. Jis buvo akmenuotas, o jūra – smaragdo spalvos. Galiu net tikslų jo pavadinimą pasakyti – Le Liouquet beach. Nuostabus pavadinimas ar ne? Prancūziškai jis tariasi dar romantiškiau, kažkaip panašiai į Liu Ljuke.

V.Mikaičio nuotr./Le Liouqet paplūdimys
V.Mikaičio nuotr./Le Liouqet paplūdimys

Taigi, pasimėgavę gražiu Liu Ljuku ar leliukų paplūdimiu, geriausių įspūdžių kupini, grįžome prie automobilio ir atvėrėme bagažinę. Norėjome persirengti, nes drabužiai – kaip ir visi daiktai – buvo palikti kuprinėje bagažinėje. Ir ką jūs sau manote? Bagažinė buvo idealiai tuštutėlė, net blizgėjo nuo tvarkos. Mūsų kuprinės su visa kelionės manta buvo pavogtos iš užrakintos bagažinės. Laužimosi žymių nebuvo, matėsi tik vos pastebimas įbrėžimas šalia spynelės.

Situacijoje, kai kelionėje lieki toks, koks buvai paplūdimyje, tai yra – su „tapkėm ir triusikais“, ir yra likę dar trys dienos būti šalyje, džiaugsmo žinoma, maža. Netrukus jo atsirado gerokai daugiau, nes supratome, kad nors viskas dingo, telefonai ir pasai nebuvo palikti kuprinėse. Kaip gerai, kad šiais laikais telefonas yra visas gyvenimas, juo net gali atsiskaitinėti apsiperkant, jei tavo pinigai ir kortelės pavogtos. Ir dar gerai, kad šiuolaikiniai „triusikai“ turi kišenes, į kurias einant maudytis galima įsidėti telefoną ir pasą.

V.Mikaičio nuotr./Le Liouqet paplūdimys
V.Mikaičio nuotr./Le Liouqet paplūdimys

Iš esmės kuprinėse buvo daiktai, kurie buvo svarbūs ir brangūs mums, bet ne vagims. Pavogtais nesveikai brangiais bendrakeleivės akiniais su keliagubais stiklais (neįsivaizdavau, kokios nenormalios akinių kainos šiais laikais), jie galėtų nebent žvirblių baidyklę papuošti. Kuprinės, drabužiai, vaistai ar Lietuvoje likusio automobilio rakteliai mums buvo nuostolis ir galvos skausmas, tačiau vagys gali nebent užpakalį tais rakteliais pasikrapštyti užsidėję lietuviškas basutes ar kepurę dėl bendro smagumo. Lietuviškų knygų vagys irgi turbūt neskaitys, o užblokuotomis bankų kortelėmis taip pat galės per jau minėtą užpakalį braukyti. Tiesa, vienoje piniginėje buvo šimtas eurų grynaisiais, tai bent jau juos niekdariai galėjo užsiskaityti kaip grynąjį pelną.

Kuprinėse buvo daiktai, kurie buvo svarbūs ir brangūs mums, bet ne vagims.

Naiviai tikėjomės, kad vagys kiek pabėgę atidarys kuprines, pamatys, kad jose nieko vertingo jiems nėra, ir tiesiog jas išmes arba bent jau iškratys daiktus. Ir ką jūs galvojate? Kažkiek pavaikščioję aplink, pakelės krūmuose radome kuprinę. Džiaugsmas truko kelias sekundes, kol paaiškėjo, kad tai ne mūsų kuprinė. Visgi ją pasiėmėme ir atsegę pamatėme krūvą įrankių automobiliams plėšti – įvairūs atsuktuvai, replės, grąžteliai, lituoklis ir dar visokio velnio, kurio aš net ir neidentifikavau. Jei jau mes patyrėm nuostolį, tai tegul patiria ir jie – pasiėmėme kuprinę ir iš pasiutimo išmėtėm tuos įrankius po vieną velniop nuo skardžio, įskaitant ir pačią kuprinę. Tegul ateina metas atsinaujinti įrangą.

Mano kuprinės tai man buvo itin gaila, ji buvo graži ir nemirtinga, Kauno urmo bazėje pirkta, kai Brazauskas dar premjeras buvo – 2004 m.

Pasiėmėme kuprinę ir iš pasiutimo išmėtėm tuos įrankius po vieną velniop nuo skardžio, įskaitant ir pačią kuprinę.

Kaip ten bebūtų, situacija buvo labai nemaloni, bet ne kritinė. Dėl to nekvietėme policijos, nes pagalvojome, kad nerezultatyviai sugaišime krūvą laiko bandydami su jais susišnekėti, ir vis tiek mūsų daiktų neras. Spjovėme tiesiog į viską ir nuvažiavome iki artimiausio supermarketo pirkti dantų šepetėlių ar dar kažko.

V.Mikaičio nuotr./Vaizdai iš Marselio
V.Mikaičio nuotr./Vaizdai iš Marselio

Likusią dienos dalį jau nieko rimto nebeveikėme, nes jautėmės kiek apduję, todėl nuvažiavome į atsitiktinį vynuogyną nuplauti gėlos. Geraširdė savininkė, kiek tik leido jos vargana anglų kalba, aprodė ūkį ir papasakojo, kaip gimsta vynas. Daug pamatyti nepavyko, nes vynuogės dar sirpo laukuose, ir vyno niekas nedarė. Galima tik žiūrėti į agregatus ir įsivaizduoti, kaip tas vynas juose generuojasi. Už tai moteriškė po visos ekskursijos negailėdama pilstė įvairių rūšių vyną degustacijai, o mes jai atsidėkojome nusipirkę daug butelių, nes dar turėjome nepavogtų pinigų.

V.Mikaičio nuotr./Nakvynė vynuogynuose
V.Mikaičio nuotr./Nakvynė vynuogynuose

Na, o kaip apdainuotasis Sen Tropezas? Buvau girdėjęs, kad jis nuostabesnis dainose ir filmuose nei realybėje, todėl per didelių lūkesčių nepuoselėjau. Bet buvo ne taip ir blogai, nors pradžia nebuvo gera. Į Sen Tropezą iš esmės atveda tik vienas kelias, todėl vasarą jis nuolat būna užkištas. Mes kelis kilometrus važiavome daugiau nei valandą ir netgi buvome pradėję galvoti, ar mums apskritai viso to reikia. Bet kadangi kelias atgal buvo užkimštas analogiškai, tai atstovėjome iki galo.

Tai gyvas ir judrus miestelis, pilnas prabangių jachtų. Kainos, pradedant parkavimu, yra kiek užkeltos, bet nėra ko per daug norėti, tai turbūt žymiausias Prancūzijos kurortas. Poilsiauti jame išgalės ne kiekvienas, bet nuvykti, praleisti porą valandų ir suvalgyti ledų už tris eurus gali visi. Sakyčiau tik, kad norint išsimaudyti reikia atidžiau rinktis paplūdimį, nes viešasis paplūdimys, esantis kitoje Citadelės kalno pusėje, yra ne kažką – atokus, mažas ir dulkėtas, matyt, skirtas vargingesniam luomui.

V.Mikaičio nuotr./Kas norėtų taip ilsėtis? Sen Tropezas
V.Mikaičio nuotr./Kas norėtų taip ilsėtis? Sen Tropezas

Kita vertus, dėl paplūdimio galite per daug nesijaudinti, nes važiuodami nuo Sen Tropezo pajūrio keliu Kanų link, rasite daug gražių miestelių su paplūdimiais ir pigesniu parkavimu. Nuobodu nebus nei akims, nei vaizduotei.

Ar rekomenduočiau dabar vykti į Žydrąją pakrantę? Žinoma. Ten galima gana komfortabiliai jaustis iki pat spalio pabaigos, tad jei negąsdina po kelionės pasėdėjimas saviizoliacijoje – dar galite spėti paatostogauti ir šiemet. Skrydžiai dabar labai atpigę, girdėjau.

Komentarai: 22

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Aplinka produktyvumui

KARTU SU MAXIMA: VERTINAME LIETUVIŠKĄ KOKYBĘ

Video

09:59
01:16
01:18

Esports namai

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie PasaulisKišenėje