Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota: 2016 balandžio 20d. 21:01

Prie Černobylio sarkofago dirbantis apsaugininkas ieško poros lietuvių. Gal tai jūs?

Černobylyje dirbantis Michailas (sėdi kairėje) ieško dviejų lietuvių, su kuriais tarnavo sovietų armijoje Tik 15min
Sigitos Sprainaitytės nuotr. / Černobylyje dirbantis Michailas (sėdi kairėje) ieško dviejų lietuvių, su kuriais tarnavo sovietų armijoje
Evakuota Černobylio zona slepia daugybę paslapčių, gyvenimo istorijų, šimtus evakuotų kaimų ir dar neatrastų vietų, kurios, kaip kokios laiko kapsulės, yra įšaldžiusios pilką sovietmečio kasdienybę. Apsilankius Černobylio zonoje tik kartą tikrai neįmanoma pajusti šių apylinkių dvasios ir tikrojo žavesio.

Tai tas pats lyg atsiversti storą knygą ir perskaityti pirmąjį jos puslapį, o tada visiems girtis, jog žinai, apie ką tas romanas.

Pirmaisiais kelionių į Černobylio zoną metais ten mačiau tik apokalipsės peizažus, radiaciją, ieškojau neįprastų organizmų ir siaubo istorijų. Ir tik vėliau pamačiau, kad didžiausias šių apylinkių turtas, – tai žmonės, kurių kasdienybė sukasi apie radiaciją. Jei ne radiaciją, tai evakuotos zonos vidaus taisykles, kurias vis tiek diktuoja radiacijos keliami pavojai.

Kai tapau dažnesniu Černobylio svečiu ir sugebėjau akis atplėšti nuo dozimetro, pamačiau daug įdomių istorijų. Čia verda ir darbinės intrigos, politinės batalijos, egzistuoja mitai ir prietarai. Ant Černobylio pelenų kuriasi verslai arba leidžiasi gyvenimo saulėlydžiai. Dėl pastarųjų ėmiau aktyviai rinkti vietinių gyventojų, vadinamųjų samasiolų, senukų, istorijas ir pasakojimus apie kasdienybę. Tokių kaip baba Olia, apie kurią rašiau anksčiau.

Daumanto Liekio nuotr./Samasiolė – baba Olia
Daumanto Liekio nuotr./Samasiolė – baba Olia

Kasmet Černobylio zonoje lieka vis mažiau samasiolų, nes tai garbaus amžiaus, mirštančia karta vadinama bendruomenė. Todėl kiekvienas susitikimas ir pokalbis su jais turėtų būti laikomas aplinkybių dovana, kurios negalima praleisti pro ausis.

Novarka.com nuotr./Darbai tęsis iki 2017 m.
Novarka.com nuotr./Planuojama, kad naujojo sarkofago statybos darbai tęsis iki 2017 m.

Naujojo Černobylio sarkofago projektas, kuris zonoje vadinamas tiesiog „Arka“ (projekto pavadinimas NOVARKA) čia sutraukė kelis šimtus darbininkų ir specialistų, todėl uždara Černobylio kasdienybė šiek tiek pagyvėjo, atsirado naujų darbo vietų, daugiau cirkuliuojančių pinigų, kurie pagimdė naujas ir tik šioms vietoms būdingas verslo idėjas.

VIDEO: Projektas „Novarka“ – naujasis Černobylio sarkofagas

Su „Arkos“ projektu atsirado ir daugybė naujų istorijų, įdomių nutikimų. Vienas tokių nutikimų mane paskatino ieškoti poros lietuvių, kuriuos pažįsta vienas iš Černobylio zonoje dirbančių apsaugos darbuotojų. Tokie apsaugininkai kaip jis dirba pamainomis skirtingose zonos vietose. Vieną savaitę, pavyzdžiui, prie Pripetės, kitą jie jau saugo „NOVARKOS“ statybines medžiagas. Kai pirmą kartą susitikau su Michailu, tokiu pat apsaugos darbuotoju, jis budėjo prie Pripetės kontrolės posto.

Netikėtas patikrinimas ir prašymas

Tą rytą mes ketinome kirsti apleisto Pripetės miesto kontrolės postą. Kaip visada, sustojome prie kelio užkardos, už kurios pūpso tarp medžių pasislėpę daugiabučiai. Prie užkardos stovi senas vagonėlis, toks kokiame kartais gyvena statybvietėje dirbantys statybininkai.

Ant vagonėlio sienos kabo sovietmetį menantį švieslentė, kurioje rodomas Pripetės radiacinis fonas (tiesa, jei saulė šviečia labai ryškiai, tai skaičių nematyti). Tame vagonėlyje dienas ir naktis leidžia budintys apsaugininkai, kurių darbas – tikrinti į Pripetę įvažiuojančių ir išvažiuojančių lankytojų dokumentus.

Taigi, mums čia sustojus, iš vagonėlio išlindo kamufliažiniais rūbais vilkintis vyras. Aš atidariau automobilio langą ir padaviau grupės narių sąrašą. Tą sąrašą jis nusinešė į vagonėlį, kad galėtų palyginti su dokumentais, gautais iš zonos administracijos. Tuomet iškišęs galvą pro duris, leido suprasti, kad galime važiuoti, o jo kolega pakėlė užkardą.

Beveik po pusdienio Pripetėje, pasukome išvažiavimo link. Paprastai, išvažiuojant mūsų jau niekas nebestabdo ir netikrina. Nebent ką nors prisidirbame. Pavyzdžiui, kartą buvome užsilipę ant „Fudzijama“ vadinamo daugiabučio stogo, mus kažkas pastebėjo ir pranešė apsaugai.

Mat laipioti ant stogų ar net lankytis pastatų viduje yra draudžiama. Tada mus sustabdė ir gavome pylos. Bet šį kartą nieko draudžiamo nebuvome padarę, todėl rimtai išsigandau, kai „kamufliažinis“ išlindo iš savo vagonėlio ir iškėlęs delną ėmė mus stabdyti.

Atidarėme autobuso duris. Jis įlipo į vidų ir paklausė:

– Jūs gi lietuviai?

Sakome, taip, lietuviai.

– Gal galit padėti surasti mano du gerus draugus iš Lietuvos? Mes kartu tarnavome prie Baikalo, ištvėrėm daug sunkumų, o vėliau gyvenimo keliai išsiskyrė. Dabar dirbu čia, o jie gyvena Lietuvoj. Jų pavardės Šuopis ir Mazaliauskas. Šaunūs vyrai, daug man padėję. Norėtųsi susitikti ar bent jau susiskambinti.

Tada jis pakišo popieriaus skiautę su savo kontaktais bei ieškomų lietuvių pavardėmis ir prisistatė Michailu. Pažadėjau pagelbėti ir tuos du tautiečius atvežti į Černobylio zoną, jei tik šie panorės.

Daumanto Liekio nuotr./Michailo įduotas raštelis
Daumanto Liekio nuotr./Michailo įduotas raštelis

Grįžęs į Lietuvą ėmiau ieškoti lapelyje užrašytų pavardžių, tačiau pasirodė, kad jos gana populiarios – Šuopių bei Mazaliauskų pas mus netrūksta. Todėl po kelių mėnesių grįžęs į Černobylio zoną paprašiau Sergejaus išsiaiškinti, kur dabar budi Michailas, kad galėčiau jam užduoti dar keletą klausimų ir galbūt jį nufilmuoti.

Po kelių skambučių Sergejus išsiaiškino, kad Michailas paskirtas saugoti statybinių medžiagų sandėlius netoli paties Černobylio sarkofago. Iš karto po pusryčių ten ir patraukėme. Tačiau atvykus prie spygliuotos saugyklos tvoros paaiškėjo, kad čia sustoti transporto priemonei negalima. O juolab iš jos išlipti. Visą perimetrą stebi vaizdo kameromis.

Nepaisant to, Sergejus vairuotojui nurodė trumpam sustoti šalikelėje ir įsijungti avarinius žibintus bei pasignalizuoti, kad Michailas žinotų, jog jau atvykome. Kai jis įsėdo į autobusą, greitai paaiškino, kad nei filmuoti, nei fotografuoti čia negalima dėl saugumo reikalavimų.

Vos tik įlipęs į autobusą Michailas tikėjosi, kad jame pamatys savo jaunystės draugus, tačiau greitai nusivylė, kai jam paaiškinau, kad man trūko informacijos. Reikėtų žinoti tų vyrų vardus, dar praverstų Michailo nuotrauka. O idealiausia būtų, jei galėtume nufilmuoti jo kreipimąsi su pagalbos prašymu.

Michailas paaiškino, kad lietuviškų vardų jis jau neprisimena. Sovietų armijoje jie kreipdavosi pavardėmis. O filmuotis negali, nes turi gauti vyresnybės sutikimą.

Mūsų autobusas ilgiau pakelėje stovėti negalėjo, nes jau tuoj būtų atkreipęs zonos milicijos dėmesį. Prieš išlipdamas iš autobuso Michailas tik dar kartą labai nuoširdžiai paprašė jam padėti, nes Šuopis ir Mazaliauskas tarnaujant prie Baikalo buvo ir labai draugiški, ir daug padėję.

Todėl grįžęs į Lietuvą toliau tęsiu paieškas. Be galo norėčiau nuvežti tuos du vyrus į Černobylio zoną ir pamatyti, kaip šita magiška ir makabriška vieta pagimdė dar vieną istoriją, kurios šaknys driekiasi iki Baikalo krantų.

Visas ciklo „Savanoriai į Černobylį“ istorijas rasite čia.

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

SEB verslo augimo programa

01:37:23

Video

21:57
01:27:07
01:32

15min metų knygų rinkimai

Naujas testas

Esports namai

URBAN˙/

Grožio programa 360°

Sveikata

Tik prenumeratoriams
Parašykite atsiliepimą apie PasaulisKišenėje