Galite įsivaizduoti, kiek įvairiausių jausmų ir minčių virė viduje, kai sužinojau, kad esu atrinkta. Juk važiuoju ne kelių savaičių atostogoms į Indoneziją, o gyventi!
Indonezija – pirmoji Azijos šalis, kurią aplankiau. Iki šiol nežinojau nieko apie Azijos šalių gyventojų gyvenimo būdą, maistą, kasdienybę.
Čia, Javos saloje, Jogjakartos mieste, kuris vadinamas Indonezijos kultūros ir studentų sostine, gyvenu daugiau nei pusmetį. Nors į Indoneziją atkeliavau atviromis akimis ir širdimi, net sakyčiau, nepatyriau kultūrinio šoko (pati dėl to buvau kiek nustebusi), tačiau prie tam tikrų dalykų vis dėlto teko pratintis.
Nemažai naujienų man, merginai iš Lietuvos sostinės, pateikė elementariausia buitis.
Tik šaltas vanduo ir turkiško tipo tualetas
Dėl tropinio klimato Indonezijoje karštas vanduo vietiniams žmonėms tiesiog nereikalingas. Todėl daugelyje namų naudojamas tik šaltas vanduo – iš šulinio arba vandentiekio įmonės.
Tiesa, indoneziečiai, kurie gyvena kalnuotose vietovėse, kartais turi karštą vandenį, nes ten visus metus yra daug šalčiau. Taip pat turistų patogumui daugelis viešbučių, ypač didesniuose miestuose, turi karštą vandenį.
Sakysite, kokia čia problema, prie ko čia reikia prisitaikyti: jei labai reikia, užverdi puodą vandens ir turi karšto vandens. Tada „senuoju metodu“, kai karštą vandenį įsipili su puodeliu, ir nusiprausi (taip kartais tenka daryti Vilniuje, kai atjungiamas karštas vanduo, vandentiekio vamzdžių techniniai profilaktikai).
Bet Indonezijoje net pasišildyti vandens gali būti sudėtinga – daugelis nuomojamų namų neturi viryklių t.y. nuomuojami namai, kambariai dažniausiai yra visiškai tušti. Visa įranga, baldais ir kitais dalykais reikia pasirūpinti pačiam.
Pirmąjį namą nuomavausi su 2 merginomis iš Lenkijos ir Vengrijos. Įsikrausčiusios nutarėme, kad iš pradžių maisto namuose neruošime, nes dar nežinome, kur ką galima nusipirkti, kur pasikeisti dujų balionus ir panašių dalykų. Tad viryklės nusprendėme nepirkti.
Kur kas svarbiau atrodė įsigyti čiužinį, išsinuomoti motorolerį (be jo čia – kaip be rankų). Be to, greit supratome, kad valgyti gatvių kavinėse („warung“) daug pigiau, nei gamintis namuose, tad viryklė tikrai nėra pirmo būtinumo prekė.
Kurį laiką karšto vandens stygiaus nejaučiau. Sausuoju – karštuoju sezonu, šaltas vanduo atgaivina, tačiau lietaus sezonu kiek sunkiau. Tuomet nuolat drėgna, vėjuota, šalčiau – tikrai norisi daugiau šilumos. Apsirgus irgi nelabai norisi praustis po šaltu vandeniu.
Indonezijoje net pasišildyti vandens gali būti sudėtinga – daugelis nuomojamų namų neturi viryklių t.y. nuomuojami namai, kambariai dažniausiai yra visiškai tušti.
Kai turėjau temperatūros ir slogavau (būtent lietaus sezonu), teko lankytis pas vietinę bičiulę, kuri turi viryklę.
Nors buvo nepatogu nuolat derinti laiką, po „naminio dušo“ važiuoti namo, iškentėjau, nes karšto vandens poreikis buvo didžiulis.
Pirmą kartą po tikro karšto vandens dušu pati prausiausi, pragyvenusi Indonezijoje daugiau nei 5 mėnesius! Tau įvyko, kai keliavau Lombok saloje ir buvau apsistojusi svečių namuose. Nors lauke buvo labai karšta, tačiau visai nenorėjau išeiti iš dušo. Kiekvienas dušo seansas trukdavo beveik 40 min.
Kitas dalykas, prie ko teko priprastis, – „turkiško“ tipo tualetas. Beveik visi namai, net neseniai pastatyti, dažniausiai turi tokius tualetus. Sėdimą ir visoje Europoje įprastą tualetą gali rasti retai kur – dažniausiai jais pasirūpina patys nuomininkai.
Kas tie „turkiški“ tualetai? Lietuvoje tokių buvau mačiusi tik viešose vietose – tai savotiškos „tupyklos“, kai gamtiniai reikalai atliekami tupint. Neslėpsiu, įprasti prie tokio tualeto buvo sunku. Vėliau vietiniai net patarė, kaip naudotis juo, kad nepavargtų kojų raumenys, kaip nuleisti vandenį ir t.t.
Per keletą mėnesių įpratau tiek prie tualeto, tiek prie šalto vandens. Tačiau iki šiol nepavyko „susidraugauti“ su vandeniu, tiksliau jo kokybe.
Čia jokiu būdu negalima gerti vandens iš čiaupo. To išvengti galima, tačiau praustis juk reikia.
Todėl jau teko kreiptis net ir į gydytoją – nuo vandens mane išbėrė, tad šiuo metu naudoju vietos medikų išrašytus vaistus – jais gydausi alergiją.
Vietinis žadintuvas – maldos 4 val. ryto
Indonezija pirmauja pasaulyje pagal musulmonų skaičių. Šioje šalyje musulmonų yra 88,1 proc. Indoneziečiai (musulmonai) meldžiasi 5 kartus per dieną (4 val. ryto, 12 val., 15 val., 18 val. ir 19 val.).
Mečetės pastatytos pakankamai mažu atstumu viena nuo kitos, tankiai apgyvendintuose miegamuosiuose rajonuose, kad visiems būtų patogu iki jų ateiti ir atvažiuoti, o maldos transliuojamos per garsiakalbius.
Tad pirmus kelis mėnesius prabusdavau visuomet su pirma malda – 4 val. ryto. Negirdėti to neįmanoma, nes per garsiakalbius malda sklinda vienu metu iš kelių mečečių. Man pasisekė, kad artimiausia mečetė nebuvo kitoje gatvės pusėje.
-
7 pasaulio gamtos stebuklai, atsidūrę ties išnykimo riba
-
Indonezijos vyrų kasdienybė – spinduliuojančio rūgšties ežero pašonėje rankomis kasama siera
-
Konkursas „Egzotiškos atostogos“. Indonezija – kodėl kelionės be pinigų džiugina labiau!
-
Įspūdingiausi Azijos ežerai: plūduriuojantys miestai ir šokinėjančios katės
-
Džakartos lūšnynuose mėnesį praleidęs Vytautas Jankulskas: „Indonezijoje gali keliauti be pinigų“
Įstatymas reglamentuoja mečečių garsiakalbių skleidžiamo garso lygį ir, jeigu jis per aukštas, galima skųstis – jį turėtų sumažinti iki normos. Tačiau niekas to netikrina, o jeigu kažkam kliudo per didelis garsas, reikėtų kreiptis į mečetės vadovą ir, mandagiai su juo pasikalbėjus, paprašyti sumažinti lygį iki normos.
Be to, toks pokalbis turėtų būti palydėtas labai dosnia pinigų auka tai mečetei (įstatyme tai nenumatyta, bet tai – nerašyta taisyklė).
Miegoti sunku ir po maldų. Maždaug 5 val. ryto pasimeldę žmonės pradeda darbus – šluoja kiemą, kalbasi su kaimynais, gamina maistą, vaikai žaidžia. Ir visa tai vyksta gatvėje, tiesiai po tavo langais.
Išsimiegoti sunkiai sekėsi ir dėl to, kad pirmaisiais mėnesiais kentėjau dėl laiko skirtumų. Eidavau vėliau miegoti, tad ankstyvas (ne savo noru) kėlimasis rytais nebūdavo mielas. Galiausiai organizmas pasidavė ir dabar rytinio „žadintuvo“ beveik negirdžiu.
Varginantis nuolatinis dėmesys: „Hello Mister, photo?“
Tik atvykusi į Jogjakartą pasijutau tarsi būčiau didžiausia žvaigždė. Beveik ant kiekvieno kampo mane stabdo jaunimas arba šeimos su vaikais ir prašo nusifotografuoti kartu. Dažniausia frazė, kurią tenka išgirsti praeinant – „Hello Mister, photo?“ (nesvarbu, ar tu mergina, ar vaikinas).
Indoneziečių kalboje nėra naudojama atskiri asmeniniai įvardžiai „jis/ji“ (naudojamas vienas žodis „dia“, kuris reiškia „jis, ji, jam, jai, jo, jos“ – priklausomai nuo konteksto). Todėl vietiniams sunku atskirti ir teisingai priskirti lyčiai kreipinį „Miss/Mister“.
Kodėl užseniečiai tokie populiarūs, ypač šviesios odos? Nuo seno, jeigu užsenietis (vietiniai juos vadina „bule“) bendrauja su indoneziečiu, tai indonezietis jaučiasi pamalonintas, pagarbintas ir gali išdidžiai pasirodyti prieš kaimynus, draugus.
Nuo tų laikų, kai Indonezija buvo olandų kolonija, tik išrinktieji indoneziečiai (dažniausiai karališkos šeimos atstovai) turėdavo teisę bendrauti su užseniečiais (olandais). Todėl dabar, esant galimybei, vietiniai žmonės visuomet stengiasi pakalbinti užseniečius, juos paliesti, nusifotografuoti.
Jaunimui visi užsieniečiai atrodo tarsi iš kino filmų, nes tik juose jie mato kitokios odos spalvos žmones. Nusifotografavus su užsieniečiu, labai populiaru iškart nuotrauką įkelti savo „Facebook“ profilyje. Tai – pasididžiavimo vertas dalykas.
Įdomiausia, kad, kai prieina grupė jaunimo, kiekvienas iš jų nori su tavimi turėti atskirą nuotrauką. Tad nežinau, kiek ir kur po interneto platybes šiuo metu klaidžioja nuotraukos su mano atvaizdu, nes pirmais mėnesiais sutikdavau fotografuotis su visais prašančiais.
Vėliau tai ėmė varginti. Ypač dėl to, kad žmonės fotografuotis nori visur. Pavyzdžiui, gali prieiti ir įkyriai prašyti nuotraukos, kai tu pietauji.
Nusifotografavus su užsieniečiu, labai populiaru iškart nuotrauką įkelti savo „Facebook“ profilyje. Tai – pasididžiavimo vertas dalykas.
Pamenu, vienos kelionės metu su studentais važiavome į Dieng Plateu sutikti „auksinį saulėtekį“.
Kadangi vieninteliai užsieniečiai ten buvome mes, negalėjome išvengti vietinių dėmesio. Vienas bendramokslis, neapsikentęs įkyraus prašymo fotografuotis, galiausiai pasakė, kad už nuotrauką nori gauti bent jau kavos.
Indoneziečių tai neatbaidė, tačiau už tokį „mokestį“ jie pageidavo pasidaryti kiekvienas asmenišką nuotrauką. Kai apskritai nebesutikome fotografuotis, vietiniai ėmė mus „paparacinti“.
Turiu pastebėti, kad toks įkyrus lindimas dėl nuotraukų įprastas ne visur, tik Javos saloje. Nes, pavyzdžiui, nuvykus į Balį, tokio dėmesio nesulaukėme. Galbūt dėl to, kad ten lankosi daugiau turistų, todėl baltaodžiai žmonės jiems įprastesni.
Pamokyk anglų kalbos
Kita buvimo užseniečiu Indonezijoje „kaina“ – anglų kalbos pamokos su moksleiviais. Išradingi anglų kalbos mokytojai įsigudrino savo auklėtinius vežti į turistų lankomas vietas, kad jie galėtų pabendrauti angliškai su užsieniečiais.
Pati esu atsidūrusi tokioje situacijoje, kai nuvažiavau į žymiąją Borobuduro šventyklą. Žmonės šią šventyklą apžiūri per 1 – 3 val. (priklauso nuo kiekvieno žmogaus individualaus susidomėjimo lygio, vaikščiojimo greičio ir pan.). Aš pačią šventyklą apžiūrėjau per 1,5 val., tačiau papildomai, daugiau nei 1 val., bendravau su moksleiviais.
Išradingi anglų kalbos mokytojai įsigudrino savo auklėtinius vežti į turistų lankomas vietas, kad ten jie galėtų pabendrauti angliškai su užsieniečiais.
Schema paprasta: prie užsieniečio prieina 5 moksleivių grupė, pasisveikina, pasiteirauja, ar gali pakalbinti, ir sutikus, apipila klausimais (anglų kalba). Visas pokalbis įrašomas į diktofoną.
Vėliau ateina mokytoja ir pasako, kad po kelių dienų laukia anglų kalbos testas, tad vaikams reikia praktikuotis. Po šio „intarpo“ moksleiviai užsienietį apipila dar daugiau klausimų.
Sutikusi pirmąją grupę pagalvojau: „Man nesunku padėti vaikams tobulėti“. Pasikalbėjusi maždaug 15 min. atsisveikinau ir nuėjau apžiūrėti kito objekto. Tačiau ten jau laukė nauja „praktikantų“ grupė, tykanti aukos – paslaugos turisto.
Iš savo patirties galiu rekomenduoti: jeigu nesinori tiek dėmesio, geriau į norimus lankytinus objektus nevažiuoti savaitgaliais, nes tuomet į juos atvyksta nemažai indoneziečių.
Sekmadieniais vietiniai gali nemokamai aplankyti beveik visas šventyklas, tad tądien geriau jų apskritai vengti.
Tačiau būti „bule“, t.y. užsieniečiu, Indonezijoje kartais naudinga. Šioje Azijos šalyje filmuojama nemažai užsienio filmų, daromos įvairios fotosesijos, kuriose užsieniečiai labai laukiami. Aš, pavyzdžiui, jau nusifilmavau dviejuose filmuose, dar iš kelių šiuo metu laukiu atsakymų.
Užseniečius kviečia ir į vietinius svarbius renginius. Spalį, kai Javos salos gyventojai šventė Naujus metus, buvo pakviesti 10 užsieniečių (tarp jų – ir aš) sudalyvauti šventinėje miesto eisenoje.
Žygiavome eisenos pradžioje, buvome apsupti sargybinių ir turėjome progos praleisti laiką su karališkosios šeimos atstovais.
Kitoje pasakojimo dalyje Viktorija dalinsis savo įspūdžiais apie eismą Indonezijoje, kuriam negalioja jokios formalios taisyklės.
