Ramadanas – šventas musulmonų pasninko mėnuo, kuris švenčiamas nuo to laiko, kai pranašui Mahometui buvo apreikštas islamo šventraštis – Koranas.
Pasninkavimo metu tikintieji turi progą įvertinti, ką turi gyvenime, ir būti dėkingi už tai, kontroliuoti savo kasdieninius troškimus, įsijausti į vargšų gyvenimą.
Siūlome susipažinti su jos įspūdžiais ir pastebėjimais iš ramadano besilaikiusios Indonezijos bei tuo metu vykusios vienos svarbiausių vietinių švenčių Idul-Fitri.
Indonezijoje yra nemažai islamo grupių, kurios turi skirtingą nuomonę apie islamo doktrinas ir jų pritaikymą. Tačiau didžiausios grupės yra dvi: Nahdlatul Ulama, kuri laikoma bene didžiausia pasaulio islamo grupe (ją palaiko tradicinių pažiūrų musulmonai), ir Muhammadiyah – jai priklauso šiuolaikinių pažiūrų musulmonai.
Abi šios grupės turi skirtingą musulmonų kalendoriaus (indoneziečių kalba –„Hijriyah‟) skaičiavimą.
Pirmieji – kalendorių skaičiuoja pagal jauno mėnulio formą, antrieji – pagal dienas, todėl kartais ramadaną ir Idul-Fitri (kitose musulmoniškose šalyse žinomą kaip Lebaran) musulmonai pradeda švęsti skirtingu laiku, priklausomai nuo to, kurią religinę grupę jie palaiko.
Šiemet sutapo, kad abi grupės Indonezijoje ramadaną minėjo tuo pačiu metu – birželio 18 dieną – liepos 16 d. Pasninko mėnesį vainikavo šventė, kuri yra viena iš dviejų svarbiausių švenčių Indonezijoje – Idul-Fitri (pirmoji yra pats ramadanas).
Nė lašo vandens net karščiausią dieną
Pasninkavimo pradžios laikas skirtingose šalyse priklauso nuo saulės patekėjimo bei nusileidimo laiko. Indonezijoje pasninkavimas prasideda nuo 4.30 val. ir trunka iki 17.30 val., o Lietuvoje musulmonai pasninkauja nuo 3.30 val. iki 22.00 val.
Ramadano metu reikia susilaikyti nuo maisto, gėrimų (net vandens karštą dieną), rūkymo, mylėjimosi, melavimo, vogimo, pykčio, pavydo, gobšumo, apkalbinėjimų.
Pasninkaujantys (ne visi musulmonai yra praktikuojantys, tad ne visi pasninkauja) ramadano metu turi susilaikyti nuo maisto, gėrimų (net vandens karštą dieną), rūkymo, mylėjimosi, melavimo, vogimo, pykčio, pavydo, gobšumo, apkalbinėjimų.
Tiesa, pasninkauti leidžiama tik sveikiems suaugusiems žmonėms (suaugusiais laikomi visi sulaukę lytinės brandos – vaikinai po apipjaustymo apeigų („sunat“), o merginos, sulaukusios pirmųjų menstruacijų).
Nepasninkauja vaikai, besilaukiančios ir maitinančios mamos, ligoniai ir moterys menstruacijų metu. Tačiau vėliau joms privaloma pasninkavimą pratęsti, tiek dienų, kiek jos nepasninkavo ramadano metu. Ir tai jos gali atlikti bet kuriuo metu iki kitų metų ramadano.
Tiesa, rekomenduojama tai padaryti per artimiausius porą mėnesių po Idul-Fitri šventės.
Vienas pasninkaujantis bičiulis Adji dirba virtuvės šefu. Kai jo paklausiau, ar nesunku dirbti ramadano metu virtuvėje, kai negali nieko ragauti, o maisto kvapas erzina nosį, jis atsakė, kad yra pripratęs prie to, supranta pasninkavimo tikslą, todėl net negalvoja „nusidėti‟.
Be to, kavinė, kurioje jis dirba, atsidaro tik 17 val., kai lieka vos 30 min. iki pasninkavimo dienos uždarymo.
Draugai juokiasi, kad ramadano metu turi puikią galimybę numesti svorio, tačiau jis ne tik nekrenta, bet auga. Juk pasninkaujantys valgo vėlai vakare ir dažniausiai – saldžius užkandžius, sočią vakarienę.
Prieš pasninką reikia pasirūpinti maistu ir kelionių bilietais
Iki ramadano likus 2–3 savaitėms (priklausomai nuo prieinamumo) būna išpirkti pigiausi kelionės bilietai (traukiniais, autobusais), likus mažiau laiko – išperkami ir brangiausi.
Ramadanui einant į pabaigą, gyvenantys atskirai nuo tėvų važiuoja jų aplankyti ir kartu švęsti pasninkavimo pabaigą Idul-Fitri. Kadangi tai viena iš svarbiausių metų švenčių, jos metu labai svarbu būti su savo artimaisiais.
Tad norintys keliauti Indonezijoje ramadano pabaigoje turėtų jau iš anksto pasirūpinti bilietais. Taip pat turėti atsarginį maršruto planą, jeigu nepavyktų gauti ir brangiausių bilietų.
Likus savaitei iki ramadano šiek tiek pakyla kai kurių maisto produktų kainos (kiaušinių, miltų, cukraus, ryžių ir pan.), nes šiuo metu daug daugiau gaminama saldžių užkandžių, desertų, ryžių.
Pasninkaujantiems būtina palaikyti tonusą po badavimo dienos.
Tuo metu parduotuvės pradeda pardavinėti Idul-Fitri šventei skirtus lauknešėlius („parsel“), kuriuose dažniausiai būna datulės, sausainiai, saldainiai, sirupas ir kiti saldėsiai.
Anksčiau dovanoti „parsel“ buvo labai populiaru tarp šeimų, kai giminės lanko gimines. Tačiau pastaraisiais metais juos dažniau darbdaviai dovanoja pavaldiniams, partneriams, viešojo sektoriaus atstovams.
Tiesa, nuo pernai yra uždrausta dovanoti „parsel“ viešojo sektoriaus žmonėms (kaip ir priimti tokias dovanas) dėl per didelio korupcijos lygio šalyje.
Ramadano metu kai kuriose mečetėse vyksta bendruomenių susibūrimai po vakarinių pamaldų – švęsti ir pasiruošti ramadano pradžiai.
Paskutinę dieną prieš ramadaną Javos saloje tikintieji atlieka ritualą „padusan“ – apsiprausimą (nuodėmių nuplovimą) prieš šventąjį mėnesį.
Dažnai žmonės šiam ritualui susiburia kartu ir maudosi viename vandens telkinyje.
Po maudynių vakare vyrai būna pasipuošę specialiais pamaldoms skirtais drabužiais „koko“, moterys – gražesniais galvos apdangalais „hijab“ ir „rukuh“ ir visi eina į mečetę melstis.
Šį vakarą prie visų įprastų pamaldų prisideda dar vienas meldimasis „tarawih“, kuris atliekamas tik ramadano metu, visą mėnesį.
Gyvenimas verda ir ramadano metu – tik ne visur
Didžiosios parduotuvės, viešasis sektorius, į turistus orientuotos įmonės, nepasninkaujančių musulmonų įmonės dirba kaip įprastai.
Tačiau mažesnės parduotuvės, gatvės kavinės „warung“, privačias paslaugas teikiantys vietiniai, kurie pasninkauja, šiek tiek keičia savo darbo laiką.
Kaimuose, atokesnėse vietose, dažnai dienos metu viskas būna uždaryta.
Mieste kiek kitaip: kai kurie atsidaro tik vakare, kai baigiasi dienos pasninkavimas (17.30 val.), kiti pradeda dirbi nuo 15 val. Treti – visai nedirba ramadano metu.
Kai kurios gatvės kavinės pradeda dirbti vakare, užsidaro kelioms valandoms, paskui vėl atsidaro nuo 2.30–4.00 val. ryto (kad pasninkaujantys galėtų pavalgyti prieš dienos pasninkavimo pradžią) ir vėliau vėl užsidaro iki kitos dienos vakaro.
Jau pirmą ramadano dieną nuvažiavusi pietauti į įprastą vietą radau uždarytus vartus su plakatu, informuojančiu apie jų darbo laiką ramadano metu. O važiuojant vakarieniauti įprastu laiku teko stovėti eilėje, nes į populiarias vietas po dienos pasninkavimo uždarymo suplūsta daug žmonių, norinčių pagaliau pavalgyti.
Kai kurios kavinės net į aikšteles išneša papildomus patiesalus ant grindų – tik taip gali susodinti visus praalkusius.
Kartu su ramadanu sumažėja ir keliaujančių gatvės prekeivių („kaki lima“).
Dieną iki šiol dar neteko matyti nė vieno prekiaujančio aplink savo gatvę (kai įprastai, per dieną tokių prekeivių būna apie 10).
Pirmiausia jie žino, kad pasninkaujantys nieko nepirks, be to, nemažai jų ir patys pasninkauja.
Pasikeitę įpročiai ir dienos ritualai
Pasninkaujantys eina miegoti anksti, keliasi apie 3 val., sočiai pavalgo ir eina į pirmas pamaldas, kurios vyksta 4.30 val. Vėliau dirba svarbiausius darbus namuose ar eina į darbą.
Tie, kas turi galimybę, po antrųjų pamaldų (12 val.) stengiasi numigti ir vėl eina į pamaldas 15 val. Vėliau namie ruošiamas maistas vakarui, atliekami likę darbai, o 17.30 baigiamas pasninkavimas ir valgomi saldūs patiekalai.
18 bei 19 val. visi vėl eina į pamaldas. Vėliau meldžiasi specialiai ramadano malda „tarawih“ (dažniausiai prieš ją mečetėje kviestiniai svečiai sako motyvuojančias, palaikymo kalbas) ir sočiai vakarieniauja.
Kitą maldą „witr“ sako kiekvienas individualiai po „tarawih“ arba prieš rytines pamaldas 4.30 val.
Tik ramadano metu gaminama speciali sriuba-gėrimas (priklausomai kaip kas patiekia) „kolak“, kuri susideda iš kokosų pieno, pandano lapų, valgomojo manijoko, banano ir cukrinės palmės vaisiaus („kolang-kaling“).
Labai populiaru baigti dienos pasninkavimą su klasės draugais, buvusiais universiteto bičiuliais, buvusiais kolegomis.
Taip pat labai populiaru baigti dienos pasninkavimą su klasės draugais, buvusiais universiteto bičiuliais, buvusiais kolegomis ir pan. Tai vadinama „bukas puasa bersama“.
Tuomet visi susiburia sutartoje vietoje ir kartu vakarieniauja, net jeigu vieni kitų nematė ir nepalaikė ryšio visus metus – nuo praėjusio ramadano.
Nepasninkaujančių kavinių savininkai palaiko pasninkaujančius. Jeigu kavinė dirba dieną, dažniausiai maistas yra uždengiamas, erdvė, kur valgo žmonės, irgi (bambuko užuolaidomis, reklaminiais plakatais, medžiagomis), kad neerzintų tų, kurie pasninkauja.
Net turistų pamėgtoje Prawirotamano gatvėje Džogjakartoje kai kurios kavinės uždengia visus langus, palieka tik neuždengtą įėjimą, kad žmonės žinotų – jie dirba.
Tad atvykstantys miesto svečiai ramadano metu pamatę, kad langai uždengti, turėtų ieškoti įėjimo ir patikrinti, ar jis neuždarytas. Jeigu ne – būsite pamaitinti. Tiesa, nesitikėkite rasti tiek pat patiekalų, kiek ne per pasninką – asortimentas tikrai mažesnis, taip pat ir kiekis.
Religija viena – tvarka mečetėse skirtinga
Gyvenu apsupta keturių mečečių. Tad labai nustebau išgirdusi, kad iš vienos mečetės pirmomis dienomis po 12 val. nakties leidžiami maldų įrašai, kitoje mečetėje rytais sakomos motyvuojančios kalbos, trečioje 3 val. nakties per garsiakalbius primenama, kad laikas valgyti (šaukiama „sahur sahur‟).
Dar kitoje prieš 4.30 val. transliuojami šaukiniai, stabdantys valgymą („imsak“), kitur 17.30 val. leidžiama sirena, kad baigiamas pasninkavimo laikas ir pan.
Kai kurios mečetės iškabina didžiausius skelbimus prie įėjimų – juose surašytos visos planuojamos veiklos toje mečetėje ramadano metu, kad tie, kurie neateina kasdieną, žinotų, kas ir kada vyks.
Atrodytų, kad visi maldos namai kartu turėtų melstis vienu metu, tačiau per garsiakalbius kiekviena mečetė pradeda maldas skirtingu laiku.
Vieną vakarą buvau pakviesta musulmono bičiulio Hendros kartu su jo šeima pavakarieniauti (po pasninkavimo uždarymo), tad išsiklausinėjau jo tėčio Junaedi Arkano apie mečečių veiklos skirtumus.
Jis nusišypsojo ir paaiškino, kad nors pasninkauja visi musulmonai, tačiau kiekvienai mečetei leidžiama savo veiklą organizuoti taip, kaip sutarta su bendruomene, kuri ateina melstis.
Maldos transliuojamos skirtingu laiku dėl netikslaus laikrodžių veikimo. Visi turėtų startuoti kartu, tačiau skirtumų kartais būna.
Jeigu vieni paprašo, kad rytais kas nors žadintų, jie taip ir darys, jeigu sutarta, kad informuos sirena apie pasninkavimo pabaigos laiką, taip ir bus. Tad viskas priklauso nuo bendruomenės. Kai kuriose, pavyzdžiui, vakare po paskutinių maldų visi kartu valgo.
Ryte surenkami pinigai, kiekvieną dieną sutariama, kurios šeimos gamins valgį „berbuka“ (saldų nesunkų užkandį, skirtą valgyti po 17.30 val.) ir viskas padalinama vakare.
Maldos transliuojamos skirtingu laiku dėl netikslaus laikrodžių veikimo. Visi turėtų startuoti kartu, tačiau skirtumų kartais būna. Pats Junaedi savo namuose turi įsirengęs vietą maldai, tad dažnai į mečetę neina, o kartu su šeima meldžiasi namie.
Jausmas – kaip per Kalėdas
Kai Kalėdų metu buvau Indonezijoje, jokios kalėdinės nuotaikos nebuvo – švietė saulė, nesimatė jokių kalėdinių reklamų ar akcijų, dovanų pirkimo. Tik didžiuosiuose prekybos centruose ir į turistus orientuotose kavinėse galima buvo pamatyti dirbtines eglutes, šviečiančias girliandas ir Kalėdų Senelio kepurėles.
Tačiau dabar, per ramadaną, jaučiuosi kaip per Kalėdas Lietuvoje. Tik čia nėra sniego. Visa kita panašu: daug akcijų, mečetės išpuoštos šviečiančiomis girliandomis.
Tačiau dabar, per ramadaną, jaučiuosi kaip per Kalėdas Lietuvoje. Tik čia nėra sniego.
Kodėl apima toks jausmas? Pirmiausia dėl to, kad beveik visos mečetės ir parduotuvės išpuoštos šviečiančiomis girliandomis.
Internete, prekybos centruose ir gatvėse apstu skelbimų, kviečiančių tik ramadano metu pirkti maistą, mobiliuosius ir panašius daiktus su nuolaidomis, laimėti vertingų prizų.
Musulmonės raginamos būti dar gražesnėmis ir pirkti išskirtinių stilių rūbų. Politikai ir visuomenės veikėjai sveikina pasninkaujančius iš reklaminių plakatų. Į telefoną nuolat plūsta reklaminės žinutės – juk taip būna Lietuvoje prieš Kalėdas?
Kaip ir pas mus, prieš didžiausias žiemos šventes, per ramadaną Indonezijoje visur pardavinėjami fejerverkai, kurie leidžiami bet kada – po rytinių maldų 5 val. ar dienos metu, vakare, baigus pasninkavimą.
Vakarais verda gyvenimas: kaimynai lankosi pas kaimynus, kartu gamina, vaišina vargstančius.
Nors nesu tarp vargstančių, tačiau mano kaimynai kartais ir man atneša maisto lauknešėlį, pakviečia prisijungti kartu pavakarieniauti.
Mieste atidaromos specialios prekyvietės. Taip pat vietiniai tiesiog išneša stalus priešais savo namus ir pardavinėja užkandžius tiems, kurie grįžta po darbų 15 val. ir nieko namie negamina.
Prieš ramadaną nemačiau šių prekeivių, o dabar jie, kaip grybai po lietaus, dygsta ant kiekvieno kampo.
Parduotuvėse apstu įvairiausių dydžių „parsel“, išstatytų visur. Net viešbučiai turistinėse vietose vakarais išneša staliukus arčiau gatvės, stengiasi parduoti tradicinį ramadano maistą. Šiuo metu pradeda veikti ir įmonės, siūlančios įvairiausią maistą pristatyti į namus.
Žmonės repetuoja savo pasirodymus ramadano uždarymo šventei – Idul-Fitri. Jos metu vyksta tikra fiesta – gatvėse rengiami paradai, prieš Idul-Fitri daugelis stengiasi įsigyti ir pasipuošti naujais drabužiais, vaikams dovanojami pinigai, siunčiami sveikinimo atvirukai su prašymu atleisti už padarytas nuodėmes.
Kaip teko prisitaikyti man, užsienietei, ramadano metu?
Kelias savaites prabusdavau kartu su visais pasninkaujančiais – miegoti neleido iš mečečių sklindantys garsai. Šaukiniai, kad laikas keltis ar nustoti valgyti, tokie garsūs, kad neįmanoma neišgirsti net kietai miegant.
Nors bičiuliai sakė, kad šiemet ramadanas neįprastai tylus. Dažniausiai žmonių pakėlimui ryte (ypač kaimuose) jaunimas išeina į gatves mušdami būgnus.
Vėliau užmigti jau nepavyksta, nes girdisi žmonių šurmulys, lėkščių skambesys, be to, kaip jau minėjau, kai kada ryte leidžiami fejerverkai. Anksti kėlus dieną tenka šiek tiek numigti, ar eiti anksčiau miegoti vakare.
Per ramadaną užsieniečiui tenka keisti ne tik valgymo įpročius, bet ir vietas. Tos vietos, kuriose valgydavau pietus, dabar uždarytos, tad tenka ieškoti tų, kurios dirba, o pasirinkimas nedidelis.
Tenka pietauti ir daug vėliau, nes iki 12 val. nelabai rasi dirbančią gatvės kavinę.
Dažniau tokiu metu galima rasti nebent kioskelius, kuriuose parduoda tik tam tikrą maistą (pavyzdžiui, tik mėsos kukulius „bakso“).
Kartais tenka keisti ir maršrutus. Kadangi ramadano metu ateina daugiau žmonių melstis, kai kurios mečetės nesutalpina visų norinčių, tad išnešami kilimai į gatves šalia mečetės, kad visi galėtų prisijungti.
Tuomet uždaroma visa gatvė, tad kartais reikia ieškoti naujų gatvelių, jeigu noriu patekti į namus.
Tas pats ir su eismu – jis labai suintensyvėja vakare, tiek po pasninkavimo uždarymo, tiek po paskutinių pamaldų. Tad tuo metu stengiuosi ne tik nesusitikti su draugais, bet ir nevažiuoti į miestą apsipirkti. Žinau, kad išvažiavusi galiu strigti spūstyje.
Balio sala – išsigelbėjimas nepasninkaujantiems
Šiuo metu (sausuoju sezonu) nemažai turistų keliauja į Balio salą atostogų. Tačiau ne vien turistai ten plūsta. Indoneziečiai (daugiausia iš sostinės Džakartos ir kitų miestų Javos saloje), norėdami „pabėgti“ nuo ramadano keliauja taip pat.
Per ramadaną Balyje vietinių indoneziečių būna kur kas daugiau nei įprasta. Tad, jei nesinori stumdytis sausakimšose gatvėse, kelionei į Balį reikėtų rinktis kitą laiką – prieš ar po ramadano.
Balio sala yra puiki vieta tiems, kurie nenori pajausti jokios ramadano įtakos, nes ten daugiausia gyvena hinduistai, kurie nesilaiko ramadano tradicijos.
Turistai turėtų žinoti, kad per ramadaną Balyje vietinių indoneziečių būna kur kas daugiau nei įprasta. Tad, jei nesinori stumdytis sausakimšose gatvėse, gal kelionei ir atostogoms į Balį reikėtų rinktis kitą laiką – prieš ar po ramadano.
Žinoma, taip yra ne visuose Balio miestuose, bet visų pamėgtuose kurortuose tikrai padaugėja žmonių.
Juodoji Ramadano pusė
Nors ramadanas laikomas šventuoju mėnesiu, tačiau ir čia pasitaiko atvejų, kai žmonės iš to stengiasi pralobti. Sakoma, kad Indonezijoje stipriai padaugėja vagysčių dar neprasidėjus ramadanui. Vagiama viskas, kas vertinga.
Pinigų labiausiai reikia tiems, kurie neišgali nusipirkti kelionės bilietų aplankyti giminių Idul-Fitri metu. Nors vogti ramadano metu negalima, tačiau tie, kurie nepasninkauja, tai daro.
Pinigų labiausiai reikia tiems, kurie neišgali nusipirkti kelionės bilietų aplankyti giminių Idul-Fitri metu.
Nors vogti ramadano metu negalima (apskritai pagal Koraną vogti negalima), tačiau tie, kurie nepasninkauja, tai daro.
Ironiška, kad net ir jie vis dėlto švenčia pasninkavimo pabaigą – Idul-Fitri šventę.
Pažįstami užsieniečiai studentai netikėjo, kad vagystės tikrai vyksta, kai vietiniai žmonės juos įspėjo būti budrius ir saugoti savo daiktus, nepalikti neužrakintų dviračių, šalmų ir t.t.
Tačiau visai neseniai per šį ramadaną juos apvogė vidury dienos (14 val.), kai jie išvažiavo papietauti. Pavogė kompiuterį, fotoaparatą – tik brangius daiktus, kitų smulkių įrenginių nelietė. Namų durys nebuvo išlaužtos, bet profesionaliai atrakintos.
Kai bičiuliai nuvažiavo į policiją parašyti pareiškimo, policininkai pasakė, kad per kelias dienas aplinkinėse gatvėse buvo apvogti 5 namai, daugiausia – vietinių. Pareigūnai perspėjo, kad ir turistai turėtų būti kiek daugiau budresni su savo asmeniniais daiktais kelionių metu, apsistodami pigesnėse vietose.
Daug vagysčių įvyksta ir per Idul-Fitri. Ilgapirščiai žino, kad miestiečiai (dažniausiai daugiau uždirbantys, gyvenantys namų bendrijose) būna išvykę aplankyti giminių bent 4–7 dienoms, todėl namai būna tušti. Tad jiems tai – puiki proga išnešti viską, kas vertinga.
Kaimuose vagysčių beveik nepasitaiko, nes visi suvažiuoja aplankyti giminių į kaimus, mažesnius miestelius, todėl čia šventės metu šurmuliuoja daug žmonių.
Triukšminga pabaiga – Idul-Fitri
Ramadano uždarymo metu visas miestas švenčia: vyksta eisenos nuo paskutinių pamaldų 19 val. iki vidurnakčio. Vieni jungiasi kartu ir daro didelę eiseną pagrindinėse gatvėse, leisdami fejerverkus, šokdami, dainuodami.
Kiti švenčia mažesnėmis grupėmis mažose gatvelėse. Tačiau važiuojant per miestą matai visose vietose šurmuliuojančius žmones – kas su dideliausiais muliažais, kas tik švieselėmis – visi eina eisenose.
Gatvės uždarytos ar bent pristabdytas eismas, kol eisena pasibaigs.
Žmonės būriuojasi kartu skirtingose vietose, laukdami eisenų, kuriose daugiausia dalyvauja vaikai ir paaugliai. Specialiai šiai progai jie repetuoja visą mėnesį.
Baigiantis paradui juos lydi tėvai su motoroleriais, kaimynai ir bendruomenės nariai.
Sekti Indonezijoje studijuojančios Viktorijos gyvenimą galima jos interneto tinklalapyje www.lifeinbigtent.com, taip pat feisbuke.
