Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota: 2017 spalio 8d. 12:01

Rojų ir pragarą Karibuose patyrusi Beatričė Paškevičiūtė: „Esu drąsi ir už tai turiu padėkoti tėvams“

Beatričė mokosi vairuoti jachtą – įprastą transportą-namus Karibuose
Asmeninė nuotr. / Beatričė pramoko vairuoti jachtą, įprastą transportą-namus Karibuose

Dar rugsėjo pradžioje Beatričė Paškevičiūtė tiksliai žinojo, kad artimiausius keletą mėnesių gyvens Karibuose. Švento Bartolomėjaus saloje įsikūrusi lietuvė čia ketino praleisti 197 dienas ir įspūdžiais dalintis viešai tinklaraštyje. Tačiau Karibus nusiaubęs uraganas Irma, vėliau – ir dar vienas, kiek silpnesnis, privertė krautis lagaminus ir keliauti namo, į Lietuvą.

Savo gyvenimą 26-erių mergina nori nenori skirsto į „prieš uraganą“ ir „po uragano“. Ir tai nėra tik banalūs žodžiai. Tai, ką ji patyrė kartu su kitais Karibuose buvusiais žmonėmis siaučiant nevaldomai stichijai, privertė iš esmės permąstyti savo gyvenimą ir įvertinti mažiausius dalykus. Pavyzdžiui, maisto produktus, elektrą ar internetą.

Kodėl į Karibus? O kodėl ne?

Asmeninė nuotr./Beatričės kasdienybė Karibuose
Asmeninė nuotr./Beatričės kasdienybė Karibuose

Iš Anykščių kilusi Beatričė Vilniuje baigė ekonomikos studijas, bet pagal specialybę nedirbo – patraukė į viešųjų ryšių-komunikacijos sritį. Čia, kaip pati sako, galėjo geriau patenkinti savyje esantį adrenalino poreikį. Laisvu nuo darbo laiku neatsisakė ir pomėgių, kurių – daugybė. O vienas iš svarbiausių – kelionės.

„Baigusi finansų ekonomikos studijas nežinojau, kur dėtis: neįsivaizdavau savęs nei banke, nei kokia buhaltere ar kažkuo panašiai. Tad susėdom su broliu ir bandėm dėlioti mano stipriąsias charakterio savybes ir karjeros planus. Broliui atrodė, kad pagal mano asmenybę tiktų ryšiai su visuomene. Per mėnesį radau darbą ir taip dvejus metus dirbau geriausioje Lietuvoje ryšių su visuomene agentūroje „Ad Verum“. Tačiau po dvejų metų pajaučiau, kad reikia pokyčių, tad išėjau į kitą įmonę, kuri po mėnesio pasakė, kad bankrutuoja“, – pasakojo mergina.

Asmeninė nuotr./Tėčio įduota vėliava visada kartu su Beatriče, kad ir kur keliautų
Asmeninė nuotr./Tėčio įduota vėliava visada kartu su Beatriče, kad ir kur keliautų

Anot jos, pradžioje buvo šokas. „Galvojau: „Už ką man taip?“. Juk išėjau iš tokio gero darbo, kurį tikrai mylėjau. Bet geriau pagalvojusi nusprendžiau, kad tai tik galimybė kažką keisti savo gyvenime. Visad žinojau, kad mano minusas yra anglų kalba. Todėl nusprendžiau, kad darbo netekimas – puiki proga susikrauti daiktus ir išvykti į užsienį“, – pasakojo pašnekovė.

Taip ji atsidūrė Didžiojoje Britanijoje. „Buvau prižadėjus tėčiui ir sau, kad neisiu dirbti paprastų darbų, o bandysiu tobulinti anglų kalbos žinias bei įgyti profesinės patirties. Anglijoje teko pakeisti kelis darbus, tačiau galų gale atsidūriau labai geroje bendrovėje – dirbau žinomo papuošalų prekės ženklo „Monica Vinader“ kokybės kontrolės departamente. Kadangi Lietuvoje su draugais esame įkūrę medinių peteliškių prekės ženklą, šiokios tokios patirties turėjau, tad įsidarbinau nesunkiai“, – apie metus Anglijoje pasakojo Beatričė.

Asmeninė nuotr./Dirbdama „Monica Vinader“ kompanijoje pamėgau visus jų papuošalus
Asmeninė nuotr./Dirbdama „Monica Vinader“ kompanijoje pamėgau visus jų papuošalus

Praėjus pusantrų metų šioje šalyje ji pasijuto nebe emigrantė: atsirado draugų, mėgstamų vietų, veiklos. Pavyzdžiui, pradėjo labai intensyviai sportuoti.

Asmeninė nuotr./Gyvendama Jungtinėje Karalystėje labai daug sportavau
Asmeninė nuotr./Gyvendama Jungtinėje Karalystėje labai daug sportavau

Tačiau tuomet, kai jau jautėsi lyg namuose, iš dangaus „nukrito“ pasiūlymas kraustytis į Karibus. Jis, prisipažįsta mergina, apvertė jos gyvenimą aukštyn kojomis.

„Mano brolio panelės tėtis Marius jau trylika metų gyveno Karibuose. Šiemet jam prireikė pagalbos prižiūrint jo sūnų. Ilgai galvojau, nes esu šiek tiek karjeristė. Svarsčiau, kaip čia dabar viską mesti… Kita vertus, visada pavydėjau žmonėms, kurie turi drąsos parduoti namus ir su visa šeima išvykti į kokią Aziją pusmečiui, tiesiog skirti laiko sau ir pasaulio pažinimui.

Neslėpsiu, kad labai daug spaudimo sulaukiau iš aplinkinių dėl tos pačios priežasties: jiems atrodė, kad svarbiausia karjera, pinigai ir taip toliau. Bet galiausiai paklausiau savo širdies ir pasakiau: „Taip, važiuoju!“ – pasakojo Beatričė.

Per mėnesį atsisveikinusi su darbu, sutvarkiusi kitus reikalus liepos pabaigoje ji jau buvo Karibuose, Švento Bartolomėjaus saloje. Kadangi ši sala priklauso Prancūzijai, t.y. ir Europos Sąjungai, lietuvei prireikė tik paso – jokių vizų nereikėjo.

„Viskas buvo paprasta: trys skrydžiai ir jau žydroji pakrantė“, – juokėsi prisiminusi.

Asmeninė nuotr./Beatričės kasdienybė Karibuose
Asmeninė nuotr./Beatričės kasdienybė Karibuose

Ji neslėpė: spontaniškai apsispręsti ir, susikrovus lagaminus, iškeliauti gyventi į kitą pasaulio kraštą jai nebuvo sunku, nes panašios patirties jau turėjo.

„Panašių sprendimų buvo ir studentavimo laikais. Po pirmo studijų kurso su draugės drauge išvažiavome vasarai į Graikijos Rodo salą. Tos panelės nepažinojau, žinojau, tik kad ji geros draugės geriausia draugė. Iš pradžių neturėjome darbo, tik kur gyventi pirmas dvi dienas. Tai man, merginai iš mažo miestelio, buvo didelė avantiūra. Kitą vasarą su drauge išvykome į studentų mainų programą „Work and Travel USA“, ir visą vasarą dirbome Masačusetso valstijoje bei apkeliavome dalį Amerikos.

Asmeninė nuotr./Beatričės kasdienybė Karibuose
Asmeninė nuotr./Beatričės kasdienybė Karibuose

Aš nuo pat mažens buvau avantiūristė. Dėl to turiu padėkoti savo tėvams – nuo mažens jie mane veždavo į vaikų stovyklas, kas pradžioje buvo labai baisu.

Ačiū tėvams, nes tik dėl jų išmokau būti drąsi, prašyti to, ko noriu; išmokau bendrauti su skirtingais žmonėmis, kas yra labai svarbu.

Bet po to „užsikabinau“ ir pati susirasdavau visokių nemokamų stovyklų, mokymų, „trankydavausi“ po visą Lietuvą ir jiems gadindavau nervus, nes jie turėdavo mane visur vežti (priešingu atveju aš su draugėmis taupydama pinigus tranzuodavau)“, – vaikystę ir paauglystę prisiminė Beatričė.

Gyvenimas rojuje turi savo kainą

Persikėlusi į Karibus ji apsigyveno kartu su „darbdavio“ šeima ir didžiąją laiko dalį prižiūrėdavo penkiametį berniuką.

Nuo rudens pradėjo dirbti kartu su ją priėmusiu lietuviu jo įkurtoje įmonėje. Tai, kad nereikėjo ieškoti stogo virš galvos, buvo geriausias dalykas. Nes, pasak Beatričės, būtent būsto išlaidos Karibuose labiausiai ištuština piniginę. Be to, sudėtinga net rasti gyvenamąją vietą, todėl nemaža dalis žmonių (kaip ir šeima, pas kurią gyveno mergina) įsikuria jachtose. (Daugiau apie kainas Karibuose Beatričė rašė savo tinklaraštyje).

„Dirbdama aukle aš uždirbau pinigų, kurių man tikrai užteko, – pridūrė ji. – Bet galiu pridėti, kad saloje visi dirba šešias dienas per savaitę, o ne penkias kaip įprasta kitur. Visi daug dirba, bet ir gerai uždirba.“

Smalsi, draugiška ir simpatiška lietuvaitė netruko susidraugauti su vietiniais, kurie pasirodė atsipalaidavę, laisvi – „karibietiški“ žmonės.

„Sala yra maža, todėl užteko išeiti tris kartus ir ketvirtą kartą atėjus į barą jau iš matymo žinojau beveik visus. Dauguma iš jų jau sveikinosi, kalbėjosi. Apskritai mes Lietuvoje labai susikaustę. Kartais atrodo, kad klube ar bare baisu net ką nors pakalbinti. O ten, kai nueini į klubą, jautiesi kaip kad atėjusi į draugų vakarėlį – nėra atskirų draugų ratelių, visi šoka bendrai, mergina gali prieiti prie vaikino ir pradėti kalbėtis apie bet ką. Ir tikrai pirmiausiai į galvą neateis mintis, kad ji „kabina“, kaip kad būna Lietuvoje“, – apie karibiečius ir ten gyvenančius atvykėlius pasakojo Beatričė.

Asmeninė nuotr./Natūralūs baseinai kalnuose
Asmeninė nuotr./Natūralūs baseinai kalnuose

Dar vienas dalykas, maloniai nustebinęs lietuvę, – saugumas. „Saloje, kurioje gyvenau, niekas neturi namų raktų, niekas nerakina mašinų, nes tiesiog to daryti nereikia. Tiesa, Šv. Bartolomėjaus sala labai skiriasi nuo visų kitų Karibų salų, tai čia nusikalstamumo lygis lygus nuliui. Vadinasi, gali naktį dieną vaikščioti vienas ir visiškai nebijoti dėl savo saugumo.

Kol dar buvau Europoje ir skaičiau apie šią salą, galvojau, tikrai visi perdeda ir pagražina. Bet taip yra iš tikrųjų! Sunku buvo suvokti, kad mašinos raktą gali palikti jos viduje arba dažniausiai ant mašinos rato. Net prabangiausių vilų niekas nerakindavo. Jokių politinių temų, teroro aktų. Dėl to žmonės ten jaučiasi labai atsipalaidavę, mažai papildomo streso. Tik uraganų, kurie, matyt, yra kaina už visa tai, labai daug...“ – tikino pašnekovė.

Asmeninė nuotr./Karibietiškas „Uber“: taip Beatričė keliauja į vakarėlį
Asmeninė nuotr./Karibietiškas „Uber“: taip Beatričė keliauja į vakarėlį

Uraganas: kai patirti tenka tai, ką matei tik filmuose

Ramų ir saulėtą merginos gyvenimą Karibuose sudrebino paskutinėmis rugpjūčio dienomis pradėję sklisti perspėjimai apie Karibų salų link artėjantį itin stiprų uraganą Irma. Iki tol anksčiau niekada nieko panašaus nepatyrusi Beatričė tik įsivaizduoti galėjo, kokia šiurpi gamtos jėga smogs rojaus kampeliui, kuriame ji yra. Išvykti nebuvo galima, tad uraganą teko išgyventi taip, kaip tai jau ne kartą darė vietiniai: slepiantis ir meldžiantis, kad viskas baigsis laimingai.

Beatričės Paškevičiūtės nuotr./Uragano Irma nusiaubta Šv. Bartolomėjaus salos sostinė Gustavija
Beatričės Paškevičiūtės nuotr./Uragano Irma nusiaubta Šv. Bartolomėjaus salos sostinė Gustavija

Apie tai, ką jautė prieš ir per uraganą, Beatričė 15min skaitytojams jau pasakojo:

„Aš tikrai nenorėčiau teigti, kad uraganas apvertė mano gyvenimą aukštyn kojom. Taip, jis davė labai daug gyvenimiškų pamokų, kurias dažnam žmogui paprastose situacijose būtų sunku gauti. Aš tai vertinu ir reikia laiko susidėlioti visas emocijas savo galvoje. Dabar tikrai žinau, kad esu stipri, nes tai buvo nelengvas iššūkis, – kalbėjo šiuo metu Lietuvoje jau esanti Beatričė.

Kai kuriais atžvilgiais gyvenimas po uragano yra net didesnis iššūkis nei pats uraganas. Maža ir juokinga smulkmena, bet seniau labai labai bijojau vorų, o vakar pati jį išmečiau pro langą...

– Daug kas galvoja, kad uraganas pasibaigia pačios audros pasirodymu, tačiau taip nėra. Po uragano gyveni chaose, dideliame bardake, be elektros, vandens, normalaus maisto ir kitų komforto dalykų, prie kurių esi pripratęs. Todėl kai kuriais atžvilgiais gyvenimas po uragano yra net didesnis iššūkis nei pats uraganas.

Maža ir juokinga smulkmena, bet seniau labai labai bijojau vorų, o vakar pati jį išmečiau pro langą – seniau apie tai net nebūčiau pagalvojusi, nes tai kėlė siaubą.

Taip pat visuomet labai jaudindavausi prieš skrydžius: po uragano į lėktuvą sėdau visiškai be jokios baimės. Tokios mažos smulkmenos, bet jos labai reikšmingos bendrame kontekste. Supranti, kad maži dalykai, tos mažos problemos – jos visai nėra problemos, tai kam apsunkinti save?“.

Asmeninė nuotr./Beatričės kasdienybė Karibuose
Asmeninė nuotr./Beatričės kasdienybė Karibuose

Apibendrindama pamokas, kurias išmoko dėl uragano, ji sudarė tokį sąrašą:

„Uraganas priminė, kiek gerų žmonių yra aplinkui ir, kad ne veltui kartais dalini save kitiems. Yra karma ir viskas anksčiau ar vėliau sugrįžta bumerangu. Labai daug žmonių man padėjo prieš, per ir po uragano. Iš jų jaučiuosi pasisėmusi labai daug teigiamos energijos, kuria norisi dalintis dabar su kitais.

Patyriau, kokie vartotojai mes esame ir kokie priklausomi nuo „komforto“. Čia galėčiau labai plačiai plėstis, bet esmė – kad po uragano tam pačiam kibire ir maudėmės, ir indus, ir rūbus plovėm, ir tualetą nuleidinėjom tuo pačiu vandeniu... Gyvenau su mažam lagaminėlyje esančiais daiktais. Maistu dalijomės, elektros nebuvo, parduotuvių, kur būtų galima įsigyti bent jau maisto, – irgi. Pagyvenęs kaip robinzonas supranti, kad iš tikrųjų žmogui mažai reikia.

Asmeninė nuotr./Šv. Bortolomėjaus sala po ją nusiaubusio uragano Irma
Asmeninė nuotr./Šv. Bortolomėjaus sala po ją nusiaubusio uragano Irma

Kadangi Karibuose anksti temsta, tai jau 18 valandą baigdavosi visi darbai ir visi kaimynai susėsdavom lauke ir kalbėdavomės (kam anksčiau niekas nerasdavo laiko), vakarieniaudavome prie stalo be jokių telefonų, kalbų apie telefonus. Viskas taip supaprastėjo, bet kartu visiems buvo taip gera. Tai buvo tas tikras žmonių bendravimas.“

Beatričė atvira: uraganas buvo baisiausia, ką ji patyrė savo gyvenime.

„Tu visiškai nevaldai situacijos, esi priklausomas nuo gamtos, nuo to, ką ji nuspręs iškrėsti. Labai keistas jausmas – sėdi ir lauki. Lauki, ar išliksi gyvas, ar sužeistas, o gal išskrisi ir niekada nebegrįši…

Tokiose situacijose supranti, kad šeima yra tikrai brangiausia, ką turi. Gali prarasti visus materialius dalykus, bet juos užsidirbsi vėl. Bet baisiausia, jeigu šeimai kas nors nutiktų.

Situacija visiškai nekontroliuojama. Uragano metu labiausiai galvojau apie šeimą, kad jie išprotės, jeigu man kas nors atsitiks. Jiems ir taip jau buvo sunku, nes praėjus uraganui visa žiniasklaida tik ir tekalbėjo, kaip Karibų salos yra nuniokotos, kad yra žuvusių bei dingusių žmonių. O mes trisdešimt valandų neturėjome jokių ryšio priemonių susisiekti su jais. Todėl tos trisdešimt valandų buvo ilgiausios mano ir jų gyvenime.

Tokiose situacijose supranti, kad šeima yra tikrai brangiausią, ką turi. Gali prarasti visus materialius dalykus, bet juos užsidirbsi vėl. Bet baisiausia, jeigu šeimai kas nors nutiktų“, – mintimis dalijosi Beatričė.

Šiuo metu ji grįžusi į Lietuvą ir čia ketina likti – ieškosi darbo. Tokį sprendimą mergina sako priėmusi dėl keleto priežasčių.

„Visų pirma turėjau į Lietuvą parskraidinti pažįstamų žmonių vaiką, antra – vietos valdžia prašė evakuotis tuos, kurie turi kur gyventi saugiau. O trečia – uraganų sezonas dar nesibaigia, ir, kad ir kaip norėtum padėti salai, turi įvertinti riziką, jog vėl kažkas panašaus nutiks. Visi namai yra išjudinti, todėl neaišku, ar jie atlaikytų net pirmos kategorijos uraganą.

O svarbiausia – po tokio išgyvenimo, nori kuo greičiau apkabinti tėvus ir brolį, kurie išgyveno uraganą su siaubu. Žinoma, ir draugus bei kitus giminaičius, nes visi labai jaudinosi dėl manęs.

Nors uragano metu ir po jo mane priėmė gyventi labai nuostabūs žmonės, kurie mane labai palaikė, viskuo dalijosi, bet vis tiek labai pavydėjau saloje gyvenantiems žmonėms, kurie šalia turėjo savo šeimas ar bent vieną šeimos narį, galėjo kalbėtis, apsikabinti.

Kita vertus, labai džiaugiuosi, kad čia jų nebuvo. Tai tikrai didelis išgyvenimas ir nenorėčiau, kad jie tai patirtų. Žinau, kad tai neįmanoma, bet norėčiau ne užkariaut pasaulį, bet kad nė vienas pasaulio žmogus to nepatirtų“, – sakė Beatričė.

Keliaudama rinksis vietas, kur uraganų pavojus minimalus

Asmeninė nuotr./Rojus
Asmeninė nuotr./Rojus

Ar žinodama tai, jog teks patirti uraganą, ji dar kartą leistųsi į panašią avantiūrą? Beatričė tikino, jog taip.

„Tokios patirties nekeisčiau į nieką. Gyvenimas jachtoje ir Karibų kultūros pažinimas yra vienas geriausių sprendimų mano gyvenime. Juk kaip sakoma: kas nerizikuoja, tas negeria šampano. Šis nuotykis kainavo daug nervų ir streso man ir aplinkiniams, bet jeigu iš to išmoksti pasiimti tik tai kas geriausia, tai kur problema?

Esu sveika, gyva, su rankomis, kojomis ir galva ant pečių – dabar dar drąsiau galiu žygiuoti į priekį. Ar dar noriu avantiūrų? Noriu!!! Tik gal ne tokių.

Keliauti nenustosiu niekada, tik būsiu atsargesnė – prieš važiuodama kur nors labai tiksliai išsinagrinėsiu, ar tai nėra uraganų sezonas, jeigu bus nors menkiausia rizika, kad koks ugnikalnis išsiverš – nevažiuosiu, atšauksiu kelionę, bet iš esmės – tikrai nenustosiu pažinti pasaulio. Juk negali dabar bijoti gyventi – tave išėjus į gatvę gali automobilis nutrenkti ir bus viskas…“ – svarstė mergina.

Ji pridūrė, kad studentavimo laikais yra gyvenusi Graikijoje, Amerikoje, po studijų Anglijoje, Karibuose.

„Ir po viso šito vis tiek galiu pasakyti, kad Vilnius yra geriausias miestas gyventi, todėl jau pribrendo laikas įsikurti čia. Na, šitie dveji metai buvo kaip karuselės – tikrai galėčiau parašyti apie tai knygą. Gal ir parašysiu, kas žino“, – pokalbį užbaigė Beatričė.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Mėgaukis šiandien

Laimė jaustis saugiai

Sodo ir daržo ekspertai

Mes turėsim kūdikį!

Esports namai

Puiki sveikata – mažiau išlaidų

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie PasaulisKišenėje