Dabar populiaru
Publikuota: 2019 spalio 14d. 21:31

Š.Korėjos brolis Turkmėnistanas: sklinda gandai net apie juodų automobilių uždraudimą

Ekskursija po Ašchabadą
V.Mikaičio nuotr. / Ekskursija po Ašchabadą

Daug kas Turkmėnistaną lygindami su Šiaurės Korėja jį vadina jos broliu, pusbroliu, svainiu, šešuru ar kitais giminystės ryšių pavadinimais. Išties, panašumų šios šalys turi daug. Jos abi yra nuožmios diktatūros ir vienos uždariausių šalių pasaulyje. Jos abi įsileidžia labai ribotą turistų kiekį, o kokiems nors tarptautiniams stebėtojams ar žmogaus teisių gynėjams apskritai draudžiama kišti nosį. Taip pat pridėkime nuolatinę savo piliečių, spaudos, interneto ir religinių laisvių kontrolę ir pastebėsime esminius panašumus tarp minėtų šalių. Tačiau yra ir reikšmingų skirtumų.

Didžiausias jų – neturėdama naudingų iškasenų Šiaurės Korėja yra itin skurdi šalis, o Turkmėnistanas, valdydamas begalines gamtinių dujų ir naftos atsargas, yra labai turtingas. Valdžia čia gali leisti sau statyti statinius iš aukso, lieti kelius iš marmuro ar iš ko tik nori, jei tik nori.

Tiesa, nepanašu, kad šalies turtai yra paskirstomi bendram piliečių labui. Turkmėnistano gėrybės daugiau naudojamos valdžios žmonių ambicijoms, tokioms kaip auksinių paminklų ar kitų nesąmonių statyba, tenkinti. Kita vertus, kokius nors tikslesnius finansinius parametrus sunku konkretizuoti, nes šalis apie tai neteikia duomenų. Tačiau iš to, ką mačiau, eiliniai turkmėnai neatrodo pasiturintys.

Kitas skirtumas tarp aptariamų šalių yra užsienio politikos niuansai. Visi žinome apie Šiaurės Korėjos karinį potencialą, grasinimus, pabėgėlių istorijas ar nuolat paleidžiamas raketas. Ar ką nors šia tema esate girdėję apie Turkmėnistaną? Nieko.

Šalies elitas tiesiog per gerai gyvena, kad veltųsi į išorinius konfliktus ir rizikuotų prarasti gėrį. Ir tikrai prarastų, nes neturi nei galingos ginkluotės, nei, skirtingai nei Šiaurės Korėja, neriboto kiekio driskių armijos, kurią kaip gyvą mėsą galėtų mesti į karinius konfliktus. Šalis nesikiša į absoliučiai jokius globalius reikalus. Būdama musulmoniška ji net religinėje srityje nelenda nei į vidinius, nei į pasaulinius musulmonų konfliktus. Apie tai dar pakalbėsime.

Praeitoje dalyje kalbėjome apie amžinąjį turkmėnų prezidentą ir visų turkmėnų tėvą Saparmuratą Nijazovą. Jam palikus šią ašarų pakalnę, turkmėnai vienbalsiai išsirinko naują dievą – Gurbangulį Berdymuhamedovą, kuris vadovauja šaliai ir dabar.

Šalis neturi nei galingos ginkluotės, nei, skirtingai nei Šiaurės Korėja, neriboto kiekio driskių armijos, kurią kaip gyvą mėsą galėtų mesti į karinius konfliktus.

Pasaulio bendruomenė tikėjosi, kad naujas vadas bent jau iš dalis atsivers pasauliui, atšauks Nijazovo sugalvotus draudimus ir atkurs piliečių laisves. Iš pradžių lyg ir pasirodė, kad šios viltys turi pagrindą. Prezidentas nuo pat pradžių ėmė demonstruoti kuklumą ir pareiškė norą būti ant žemės – su liaudimi. Tas noras tęsėsi labai trumpai, o gal ir visai nesitęsė.

Naujasis vadas greičiau nei nutilo jo žodžių apie kuklumą aidas įšoko į pirmtako vėžes ir ėmė demonstruoti neeilinius savo sugebėjimus, atitinkančius tikro lyderio aprašymą. Šiandien jis yra ir gydytojas, ir rašytojas, ir šokėjas, ir arklių išjodinėtojas, ir dainininkas, ir botanikas, ir tiesiog stiprus bei viską išmanantis žmogus, paskui kurį seka visa turkmėnų tauta.

Negana to, jis prigalvojo dar daugiau įdomių draudimų. Vienas tokių – draudimas vairuoti moterims. Prezidento aiškinimu, būtent dėl moterų kaltės šalyje įvyksta daugiausia avarijų. Kas galėjo tą paneigti, kai net ir pačios turkmėnų moterys vienbalsiai ir garsiai pritarė šiam draudimui. Prezidentas sako – prezidentas žino. Jei neklystu, Turkmėnistanas dabar yra vienintelė šalis pasaulyje, draudžianti vairuoti moterims.

Dar jis, sakoma, uždraudė šalies teritorijoje prekiauti cigaretėmis, nes pats nerūko ir propaguoja sveiką gyvenseną. Po šio draudimo cigarečių kainos juodojoje rinkoje pakilo iki neregėtų aukštumų. Sako, pakelis cigarečių kainuoja keliolika JAV dolerių. Kiek teko girdėti, rūkyti neuždraudė, tačiau to negalima daryti viešose vietose. Internete skaičiau, kad Turkmėnistanas laikomas viena daugiausiai rūkančių žmonių šalimi.

V.Mikaičio nuotr./Ašchabado prekybos centras
V.Mikaičio nuotr./Ašchabado prekybos centras

Mus po šalį lydėjęs gidas pakomentavo, kad visa tai yra visiškos paskalos, nes Turkmėnistane žmonės nerūko, ir ne dėl to, kad jiems kažkas liepia, o todėl, kad supranta rūkymo žalą sveikatai. Kol važinėjome po sostinę, nerūkė ir jis pats, tačiau nuvykus į dykumą per dvi dienas jis ilgiau laikė cigaretę dantyse nei nelaikė. Kodėl taip darai, paklausėm, juk sveikatai kenkia. Žinau, atsakė, dar giliau užtraukdamas dūmą.

Sako, pakelis cigarečių kainuoja keliolika JAV dolerių.

Sklinda gandai apie juodų automobilių uždraudimą šalyje. Kalbama, kad šios spalvos prezidentas nemėgsta. Kalbama, kad ši spalva uždrausta nebuvo, tiesiog visuomenė supratingai sureagavo į prezidento poziciją ir pati atsisakė juodos spalvos automobilių. Gidas, paklaustas apie tai, nusijuokė ir pasakė, kad tai vėlgi eilinės paskalos apie jų šalį. Anot jo, balta spalva turkmėnams yra gėrio ir sėkmės spalva, taip pat ji labai praktiška, nes nesipurvina. Būtent dėl to dauguma automobilių šalyje yra balti. Anot jo, juodų irgi yra, tiesiog dabar nematyt, bet būtinai juos pamatysime. Nepamatėme. Per trumpai buvome šalyje, greičiausiai.

V.Mikaičio nuotr./Tamsios spalvos automobilių taip ir nepamatėme
V.Mikaičio nuotr./Tamsios spalvos automobilių taip ir nepamatėme

Beje, apie gidą. Turkmėnistane keliauti be jo negalėsite. Jis nebus toks griežtas kaip Šiaurės Korėjoje ir tikrai nesikabinės kiekviename žingsnyje aiškindamas, kas galima ir kas ne. Čia viskas paprasčiau – turistai nėra taip smaugiami kaip Šiaurės Korėjoje, o keliavimo po šalį maršrutas nėra toks detalus ir be galimybės nukrypti. Bet be gido vis tiek negalima.

Mūsiškis buvo trisdešimtmetis vyrukas, kalbantis angliškai ir rusiškai, laisvai bendraujantis, turintis humoro jausmą ir nesudrebėdavęs išgirdęs nepatogius klausimus. Su mumis jautėsi atsipalaidavęs ir neslėpė nesąs pernelyg paklusnus nei šalyje galiojantiems draudimams, nei religiniams įsitikinimams. Taip pat prisipažino žinąs Žalgirį ir Sabonį. Apie gidą dar pakalbėsime, o kol kas grįžkime prie kelionės.

Skrydis iš Stambulo į Ašchabadą vėlavo dvi valandas. Atrodo, ne tiek daug, bet žinant, kad turime leistis antrą valandą nakties, tas dviejų valandų vėlavimas atrodė piktai. Pilotas teisinosi, kad naujas Stambulo oro uostas labai užkištas, bet širdimi jaučiau, kad melavo.

V.Mikaičio nuotr./Tuščiausias oro uostas pasaulyje
V.Mikaičio nuotr./Tuščiausias oro uostas pasaulyje

Kažkodėl maniau, kad į Ašchabadą skrisime pustuščiu lėktuvu (prisiminkime tūkstantį vizų per metus), tačiau jis buvo pilnutėlis. Tiesa, europietiškai atrodančių žmonių lėktuve mačiau vienetus, todėl, manau, dauguma keleivių buvo turkai ir turkmėnai. Turkmėnus galėjau atskirti tik iš rankose laikomų žalios spalvos pasų.

Lėktuvui leidžiantis paryčiais, pro iliuminatorių langus pasirodė ryškiomis spalvomis šviečiantis Ašchabado miestas. O taip, pagalvojau, jei jis bus toks pat gyvas kaip ir įvairiaspalvis, jame bus nepaprastai linksma. Tai buvo nedovanotinas apsirikimas, nors to dar nežinojau.

Atrodė, kad patekome į modernią futuristinę ateities valstybę. Ir tai vėlgi buvo apgaulė.

Bet linksmybėms metas bet kuriuo atveju dar nebuvo atėjęs. Pirmiau reikėjo pereiti formalumus oro uoste. Pats Ašchabado oro uostas yra įspūdingas. Gražus, auksu nulietas ir išlaižytas taip, kad nematyti nė dulkelės. Pastatyti modernūs automatai, kurie nuskenuoja atvykusiųjų pasus, pirštų antspaudus bei akis ir tik tada leidžia prieiti prie pasieniečio kiosko, kuris visą informaciją apie jus jau turi. Atrodė, kad patekome į modernią futuristinę ateities valstybę. Ir tai vėlgi buvo apgaulė.

V.Mikaičio nuotr./Tuščiausias oro uostas pasaulyje
V.Mikaičio nuotr./Tuščiausias oro uostas pasaulyje

Tiesa, iki priėjimo prie pasieniečių reikėjo pakentėti. Teko atstovėti grandiozinę eilę prie vizos gavimo langelio, kuriame palikus pasą teko mestis prie kito langelio ir susimokėti 99 JAV dolerius. Mokėti reikia grynaisiais – turėkite pinigų. Tada grįžtama prie vizų langelių ir atsiimamas pasas su įklijuota viza. Mums ši procedūra užtruko beveik dvi valandas ir buvo išskirtinai varginanti, nes, ketvirtą ryto atskridus, iki šešių dar reikėjo tvarkytis reikalus oro uoste.

Pačiame oro uoste nustebino ne tik jau minėta švara, bet ir tyla, ramybė bei tuštuma. Čia nebuvo jokių taksistų, jokio chaoso, jokio nereikalingo šurmulio, lakstymo ar rėkimo. Čia nebuvo nieko, tik vienišas ramiai stovintis mūsų akiniuotas gidas, laikantis lentelę su užrašyta mano mamos amerikietiška pavarde.

Toliau tuštuma ne tik tęsėsi, bet ir didėjo. Mūsų laukė tuščiausias miestas pasaulyje. Įspūdžiai iš Ašchabado – kitoje pasakojimo dalyje.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Kviečiame anties

Video

04:26
01:34
01:36

Esports namai

Parašykite atsiliepimą apie PasaulisKišenėje