Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Saulėtasis Tunisas: 1. Kosminiai laivai ir miražai Tuniso dykumose

Tuniso pasaka
V.Balevičiaus nuotr. / Tuniso pasaka
Šaltinis: 15min
0
A A

Atvykimas į juodąjį žemyną visada yra truputis nežinomybės truputis jaudulio, truputis kito požiūrio į visatą. Tai vieta, kur beveik visada vaiskus dangus, o saulė kabo tiesiai virš galvos, kur ištįsos palmių giraitės, kur driekiasi rausvi Atlaso kalnai ir galima rasti spalvotų išdžiūvusių druskos ežerų. Tunisas tai tik vartai į Afriką, juolab kad devyniasdešimt keli procentai gyventojų arabai, be to musulmonai.

Ši šalis viena savo puse liečiasi su daugelio pamėgta kurortine Viduržemio jūra. Tolstant nuo pakrantės po truputį pradeda rodyti savo veidą dykuma-iš pradžių vis retėja alyvmedžių plantacijos, atsiranda neaukšti krūmokšniai, vietiniai šunys tampa vis labiau sulysę, o smėlio dalelės vis smulkėja. 

Virš dešimt milijonų žmonių turinti šalis turi daugybę erdvės – tarp miestelių nedažnai pamatysi namų, sutiksi pakeleivių. Netgi keliaudamas pagalvojau, jog reikėtų nors nedidelę dalį dykumos padengti saulės baterijų elementais ir būtų didžiulis ekonominis Tuniso pakilimas. Šviesa tai nekainuoja ir jos labai daug. 

Daugiausia skrydžių į Tunisą vykdoma iš Varšuvos. Ten yra netgi šalies turizmo centras. Po dviejų su puse valandos praskrendame Siciliją. Vietiniai sakė, kad kelionė keltu tarp žemynų trunka tik pusę valandos, nors tunisiečiams išvykimas gana komplikuotas. Po Viduržemio jūros kraštovaizdis apačioje darosi vis labiau laukinis. Bet daugelis miestų turi savo oro uostus. Kaip sakė kolega, arabams čia lengva tiesti pakilimo takus – gruntas jau paruoštas gamtos.

Nusileidus Enfidhoje, kur yra praktiškai tik oro uosto pastatas, ausį maloniai nuteikia mano mėgstama prancūzų šneka, kuri yra antroji vietinė kalba po arabų. Tarnautojai griežtoki, nesišypso kaip Europoje, bet dalykiški. Tenka užpildyti anketą apie save ir atvykimo tikslą.

Visureigiais dumiame į Tozeuro miestą, esantį maždaug už 400 km link pietų, link dykumos. Jis yra šalia Chott al Jerid druskos ežero, kuris vasrą išdžiūvęs, o žiemą prisipildo vandens. Kelyje matyti daug senų automobilių, mopedų, gerokai aprūdijusių, bet nagingų meistrų pagalba prikeltų naujam gyvenimui. Aišku fotografiniu požiūriu jie labai įdomūs ir iškalbingi, nes turi savo istoriją. 

V.Balevičiaus nuotr./Tuniso pasaka
V.Balevičiaus nuotr./Tuniso pasaka

Sustojus nusipirkti vandens, kuris geriausiai malšina troškulį, prie vadinamųjų  „cafe-bar“ galima matyti likimo valiai ir sunykimui paliktus automobilius ir netgi autobusiukus. Kadangi kritulių labai mažai toks kraštovaizdis išliks ilgą laiką. Pakelėse parduodama ir vietinė duona, apvali,  panaši į turkišką, kepta žarijose, taigi su dūmo prieskoniu. 

Toliau į pietus gyventojų tankis mažėja. Jau galima išvysti ir palaidų kupranugarių ir avių bandų. Ir, aišku, Tuniso puošmena alyvmedžių giraitės su nameliu viduryje. Bendrakeleivė matė ir kainą vienos alyvmedžių fermos, kuri siekė pusę vieno kambario buto vertės Vilniuje. Šalis užima ketvirtą vietą pagal aliejaus eksportą pasaulyje. Kiek teko ragauti, buvo labai savitas, skanus ir geros kokybės. Ir skirtingų skonių atspalvių. 

V.Balevičiaus nuotr./Tuniso pasaka
V.Balevičiaus nuotr./Tuniso pasaka

Keliai pakankamai geri – tai prancūzų kolonijinis palikimas. Aišku, ne autostrados. Kuro kolonėlės daugiausia „Shell“ ir „Lybia oil“. Vienas litras kainuoja vieną Tuniso dinarą. Jo vertė – pusė euro. Benziną ir gyventojai veža iš Libijos, o prekiauja juo pakelėse. Ten tikriausiai dar pigiau. Taigi mašinomis keliauti galima nesunkiai.

V.Balevičiaus nuotr./Tuniso pasaka
V.Balevičiaus nuotr./Tuniso pasaka

Tozeuras turi savo oro uostą ir iki jo veda geležinkelis, tai atvykti galima įvairiai. Netoli yra Atlaso kalnai su savo oazėmis. Be savo užburiančio grožio jos dar ypatingos tuo, jog čia buvo filmuoti garsiojo serialo „Žvaigždžių karai“ epizodai. Protingi ir jaučiantys fantastinę aplinką buvo filmų autoriai. 

Mides oazė tai sumažintas amerikietiškas Didysis kanjonas. Užima kvapą tikrąja žodžio prasme atsistojus ant krašto ir apžvelgus gamtos jėgų kūrybinį rezultatą. Rausvos uolos ištašytos horizontaliais sluoksniais sudaro tokias kreives į kurias be virpulio žvelgti neįmanoma. Giliai giliai apačioje dar truputį matyti buvusio vandens likučio žvilgesys. Buvo net mintis – o jei taip šokus žemyn – gal susijungtum su amžina Visatos harmonija...

V.Balevičiaus nuotr./Tuniso pasaka
V.Balevičiaus nuotr./Tuniso pasaka

Aišku reikia kojomis tikrinti iškyšulių atsparumą nes apsauginių tvorelių nėra. Būtų gerai čia praleisti naktį, pasitikti saulėtekį ir stebėti besikeičiančių spalvų ir formų žaismą. 

Tamaghza pasižymi savo nediduku bet labai mielu kriokliu, apaugusiu žolėmis ir palmėmis. Kur vanduo ten ir augalai, ten gyvybė atsigauna. Matėm ir galėjom paglostyti  gyvą driežą. Vietiniai prekiautojai  su savo „dykumų rožėmis“ ir permatomais ryškių spalvų audiniais gerai jungėsi su rausvai gelsva kalnų aplinka. 

V.Balevičiaus nuotr./Tuniso pasaka
V.Balevičiaus nuotr./Tuniso pasaka

Kalnų oazė Chebika iš tolo kviečia aukštai iškelta kalnų ožio skulptūra, kuri atvaizduota ir ant įvairiausių suvenyrų – lėkštučių, puodelių, ženkliukų, atviručių, skraisčių. Tuoj pasirodo vietinis gidas Mahmudas (vienas populiariausių vardų Tunise) ir pasakodamas iškaltą šios vietos istoriją praveda mus jau gerokai nuvaikščiotais laiptais ir takeliais. 

Palmės, palmės, tvirtai įsikibusios į skurdžią gyvybei kalnų uolieną. Ir saulė kaitina ir spigina taip lyg stengtųsi pragręžti viršugalvį. Aišku, galima pulti po kriokliuku ar į upelį, bet tik pabraidžiojam. 

Keliaudamas stengiuosi dažnai paliesti senus pastatus, gamtos kūrinius – tada geriau jaučiasi senovės dvelksmas, lengviau įsivaizduoti ir pajusti čia gyvenusias kartas, jų džiaugsmus ir kovas, pakilimus ir nuopuolius. 

V.Balevičiaus nuotr./Tuniso pasaka
V.Balevičiaus nuotr./Tuniso pasaka

Tamarza pilis, kur mus vaišino išskirtinio skonio ir kokybės pietumis, stovi virš seno, dabar jau apleisto, miestelio, kuris man kažkodėl priminė inkų miestą aukštai kalnuose Pietų Amerikoje. Matyt, ta pati išėjusio gyvenimo dvasia. Aplink kaktusai, raudonais žiedais gėlės kontrastuoja su rusva uoliena, ir smėlio dulkėmis. 

Onk Ejmel  tai dar viena „Žvaigždžių karų“ filmo vieta. Ši yra dykumoje, kur atveda vieškelis. Nežemiški arabų pastatai atrodo apleisti, bet keletas žmonių ten glaudžiasi. Prekiauja suvenyrais, arbata. Atremtas į sieną didžiulis skeletas. Vėl tas pats „cafe-bar“. O šalia stovi filmo raketų modeliai, padaryti iš medžio, bet nelabai apirę, matyt gelbsti maža drėgmė. Pasijunti lyg tolimoje planetoje – smėlis, pastatų tuneliai, kosminiai laivai... tik dviejų kupranugarių ramus, rodos, protingas žvilgsnis  gražina į Žemę.

V.Balevičiaus nuotr./Tuniso pasaka
V.Balevičiaus nuotr./Tuniso pasaka

Per Chott el Jerid druskos ežerą veda paaukštintas asfaltuotas kelias link Douz miesto. Druska, dengianti paviršių mainosi spalvomis nuo žydros iki raudonos. Ir formos. Kristalai apauga ir paliktus daiktus – mačiau alaus skardinę, plastikinį butelį paverstus siurrealistinėm figūrom. Paviršius pakankamai tvirtas, nors vietomis klampokas, batus tenka pasaugoti.

Paragaujame raudonosios druskos – žymiai sūresnė už mūsiškę. Dar vienas stebinantis dalykas – mūsų arabas vairuotojas, kuris angliškai pradžioje mokėjo tik du žodžius – „OK“ ir „Foto“ sustojo ir pagarbiai pasakė: „Fata Morgana“. Miražas toks realistinis, jog net per teleoblektyvą negalėjau patikėti, kad tolumoje tikrai nėra jokio vandens tik saulės atspindys dykumoje. Dabar supratau tuos ištroškusius keliautojus, kurie visomis išgalėmis kabindavosi į žiauriai iš jų pasityčiodavusį vaizdą. Ežeras ne toks ir mažas – apie penkiasdešimt kilometrų.

(Laukite tęsinio...)

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie PasaulisKišenėje