Juokingai maža lėktuvo bilieto kaina ir džiugino, ir stebino. Už tiek galima nuvažiuoti nuo Vilniaus iki Lietuvos pajūrio autobusu. Aišku, kiek didesnės kainos laukė žeme riedančiu transportu jau ten nuvykus, bet mes gi ne apie kainas.
Mintyse gąsdinausi, kad Norvegija pasitiks lietumi, gal net vasarine žvarba. Bet ji buvo draugiška ir neįprastai karšta. Iki 27 ir daugiau kylanti temperatūra liepą – netikėta ne tik atvykusiems, bet ir norvegams, minėjusiems, kad jau nelyja ir karščiai laikosi kone visą mėnesį.
Pirmoji stotelė Norvegijoje – penktas pagal dydį miestas Kristiansandas. Miestas Šiaurės jūros pakrantėje, apie 170 km nutolęs nuo sostinės Oslo. Jame dera jūros mėlynumas bei jachtų, burlaivių, motorinių valčių ir visokio kitokio tipo nuosavų bei tik pasisvečiuoti atplaukiančių laivelių baltumas.
Toks įspūdį paliekantis vaizdas ir įkvepia, ir reiškia atostogas, ir dovanoja neapleidžiantį laisvės jausmą: o jei taip ir gyventi – skriejant per bangas, vis prisišvartuojant kitose pakrantėse? Arba su atsiveriančiu vaizdu pro langus į jūrą, paplūdimį ar vis praplaukiančius laivus?
Bet kuri vietovė kitu vaizdu atsiskleidžia, kai į ją žvelgi ne nuo kranto, bet iš vandens į krantą. Dvi nakvynes Lando saloje leido pajusti ir tionykštį, salos gyventojo ritmą. Sala dabar neturi nuolatinių gyventojų – tik vasarotojus. Ji mums buvo tik vietinių užrodyta ir visiškai sėkmei nusišypsojus aplankyta. Geriausiais savo laikais, apie 1962 mm, turėjo veikiančią mokyklą, joje gyveno 45 žmonės. Dabar čia ramybę atranda senelių, tėvų namus išsaugoję norvegai, atplaukiantys ne tik leisti vasaras, bet ir, pirmiausia, žvejoti.
O žuvų aplink šią salą, kaip ir visoje Šiaurės jūroje, gausu. Tuo teko įsitikinti trumpam prisijungus žvejybai jūroje. Žvejai traukė viską: nuo grėsmingai žnyplėmis įsikimbančių krabų iki riebiųjų skumbrių, menkių.
Įdomumo sumetimais ir iš poreikio valgyti ne vien žuvį galima plaukti iki artimiausios pakrantės parduotuvės, prie kurios net parkavimo vietos nurodytos jūriniu transportu atvykstantiems klientams.
Gyvenimas saloje surikiuoja viską į gamtos ritmą: pro namų langą gali matyti ir kylančią, ir besileidžiančią saulę, lėtai vėjo pučiama burė – neišvengiama transporto priemonė, o sužvejota šviežia žuvis – skani ir maistinga vakarienė, kurios negautum net geriausiame restorane.
Bet koks apsilankymas Norvegijoje būtų neišvydus šios šalies kalnų grožio? Todėl sprendimas aplankyti kalnus, įlipti pasidairyti buvo privalomas nesuplanuotame atostogų plane.
Kjerag kalną žinojau tik iš kažkur matyto ir mintyse užsilikusio vaizdo; tarp uolų užstrigęs akmuo, o po juo – bedugnė. Pripažinsiu, įlipti į jį nebuvo lengva: neįprastas karštis, netinkamas apavas (nes o kam tie specialūs batai – visi įlipo, įlipsiu ir aš...) kirto per kojas jau per pirmąsias penkiolika minučių. O lipimo laukė nei daug, nei mažai: visas maršrutas su grįžimu – apie 5 val, einant normaliu tempu.
Taip įsikibusi į grandinę vietose, kur buvo ypač statu, kopiau į kalną. Tiksliau – tokias tris viršukalnes, iš kurių aukščiausia – apie vieną kilometrą, ir kurios, matyt, patyrusiam lipikui keltų tik juoką. Man pasiekta daugiau nei vieno kilometro viršukalnė buvo ir iššūkis, ir šioks toks savęs įveikimas, ir, be abejo, – netikėtas nuovargis.
Bet ko neatpirktų užburiantis kalną remiančio debesies vaizdas, skambantys po kalnus besiganančių avelių varpeliai ar net didžiausios metų kaitros metu atrastas įdubose užsilikęs sniegas. Vėliau žiūrint t ten padarytas nuotraukas ne vienai mamai, matyt, nusiris širdis į kulnus: „O Dieve, vaikeli, tu gi ant sniego su šortais“.
Atskiro aprašymo vertas ir Kjerag kalno įžymybė – tarp uolų įstrigęs akmuo. Akmuo, kuris bene patraukliausias atostogų pietinėje Norvegijoje nuotraukų vaizdas. Eilė turistų ir vietinių, laukiančių akimirkos, kai kiek virptelėjusiomis kojomis užlipę išdrįs pakelti rankas ir iš pažiūros drąsiai nusifotografuoti atminčiai virš 1 km bedugnės. Ekstremalių išbandymų nemėgstu, bet stebėti įdomu.
Nuo įtampos ir lipimo ne visai pritaikytais batais kiek tirtančiomis kojomis pasiekus lygumą, atrodo, kad geriau net negali būti. Kur statai koją – ten saugu. Bet kam gi nepasitaiko parpult ir lygiam kely. Todėl į klausimą „ar kartočiau?“, manau, atsakymas aiškus – tikrai taip, vien dėl kvapą gniaužiančios kalnų panoramos.
Ką jau kalbėti apie važiavimą kalnų keliukais, kai reikia nuolat stabtelėti prasilenkiant specialiai įrengtose salose, kad galėtum pravažiuoti/praleisti priešais atvykstantį transportą, maudymąsi tyrame, bet geliančiai šaltame kalnų ežeriuke ir nakvynę kalnų namelyje?
Pastaroji pramoga egzotiška dar ir todėl, kad kalnų namelyje turėjusi būti elektra (įprastai gaunama iš ten įrengtų saulės baterijų) taip ir neįsijungė. Bet Norvegijoje vasaros naktys ir šviesios, ir trumpos. O iš terasos atsiveriantis vaizdas į kalną – matyt, ne vieną norvegą ir čia atvykstantį turistą priverčiantis aiktelėti, siurbčiojant kavą neįtikėtinoje ramybėje ir kalno prieglobstyje, kur nei telefono, nei interneto ryšio nėra 3 km spinduliu.
Kitas kelionės tikslas – piečiausias Norvegijos taškas Lindesnes švyturys – pasitiko apsuptas rūkų. Toks mistinis vaizdas – staiga saulėtą ir karštą norvergiškos vasaros dieną ėmė kilti tirštas rūkas, skandindamas visa, kas aplink.
Šių dienų švyturys modernesnis, šalia jo – senasis Lindesnes švyturys, datuojamas dar 1656 m. ir išlikęs tik kaip istorinis. Nuo jo iki šiauriausio šalies taško Nordkapp – 2518 kilometrai.
Be abejo, pustrečio tūkstančio kilometrų išsitęsusi Norvegija paperka gamtos grožiu, vietiniu norvegų ramiu ir nuosaikiu požiūriu, begaline ramybe. Kaip ir nenumaldomu noru daugiau jos pamatyti, keliaujant iš pietų į šiaurę. Bet čia jau kitų atostogų kryptis, ir galbūt ilgesnių nei savaitė pietinėje Norvegijoje.
Vietoj pabaigos arba emigracijos tema. Dažnai aprašomų Norvegijoje dirbančių tautiečių – mažiau ir daugiau linksmų, smarkesnio ir nuosaikesnio būdo, atsiskleidusio dar lėktuve, mažiau ir daugiau vargtelėjusių veidų ir kūnų – kartu parskrido virš poros šimtų liepos pabaigos. Rugpjūčio atostogoms Lietuvoje.
