Dabar populiaru
Publikuota: 2011 liepos 15d. 20:55

Karolio kelių dienoraščiai: 1. Belgradas. Balkanų metropolio kaitra.

Belgradas prie Dunojaus krantų.
123rf.com nuotr. / Belgradas Dunojaus pakrantėje.

Gerokai uždusęs atbėgau į traukinių stotį. Pačiu laiku. Ūsuotas, retų juodų plaukų kontrolierius, dėvintis per didelę uniformą gesina nuorūką – varom, nėra laiko. Numeta savo nuorūką lyg pinigus kekšei. Kartu su paskutiniaisiais įšoku į traukinį, susirandu laisvesnę kupė ir susirangau ten aštuonioms valandoms.

Įsivaizduokite, jog jūsų kaimynas yra Eduardo Chimenezas (Argentinos lietuvis, kuris dabar visus moko tango paslaptėlių Vilniuje). Jis – jūsų kaimynas, truputį į jus panašus ir truputį ne. Taip yra ir su Balkanais, kurie dar gana nesenais imperijų laikais Europoje buvo vadinami Artimaisiais Rytais. Esam kaimynai, kultūriškai – giminės: Vardas – Belgradas; Tėvo: Balkano Evropovičiaus. Tačiau visgi esama kažko kitoniško, pusbroliškai svetimo ir skaitytino tarp eilučių, kurių esti dvi: pirmoji užrašyta kirilica, o antroji lotynų rašmenimis.

Belgradas – Balkanų metropolis, kurio gyvenimas paklūsta turkiškos netvarkos dėsniams, kuriam būdingas habsburgiškas manieringumas, ir bizantiška ortodoksiška apatija (Kak boch dast), o dar pridėkim pietietišką temperamentą ir svetingumą. Pakvimpa intriga.

K.Dambrausko nuotr./Belgrado gatvės.
K.Dambrausko nuotr./Belgrado gatvės.

Tarkime, jog prie ruso statybos nestokojo ne tik betono, bet ir fantazijos. Tiesa, žaidžiama buvo tuose pačiuose socrealizmo rėmuose, tačiau patys žaidėjai buvo kiek kūrybiškesni, o ir prižiūrėtojai turbūt nebuvo tokie įsitikinę daunai. Viskas čia kaip vienas didelis antausis draugui Stalinui. From Tito to Russia with love (liet. – Nuo Tito su meile Rusijai). Nedaug žinau apie buvusią Jugoslaviją, bet, mano akimis, čia viskas pavyko kur kas geriau. Šitas socializmas turėjo žmogiškiausią veidą ir bent laikinai sugebėjo apmaldyti etnines įtampas, kuriomis skambus šis kraštas. Ir jei ne tie Miloševičiaus pokštai....

Nesusivaldžiau ir tame pačiame kupė su manimi į Belgradą keliavusių dviejų serbų: vidutinio amžiaus aristokratiškos išvaizdos serbės ir serbų emigrantų sūnaus, gimusio Australijoje ir dabar šventėms važiuojančio gimtinėn, paklausiau: „O kaip Tito?“ „Tito started growing a debts and was a godfather to every 7th Albanian in Kosovo, ‘cause after the war, he was paying Albanian families for every 7th child they would have.” (liet. – Tito pradėjo auginti skolas ir buvo kas septinto albano Kosove krikštatėvis, nes po karo jis mokėjo albanams už kas septintą vaiką, kurio jie susilaukdavo). Sentimentai istorijai, tačiau argi mes nesam panašūs?

Bet grįžkim prie straipsnio objekto. Tamsaus betono džiunglėse prisodinta beržų, o parkuose veši rausvos tulpės. Senus gerus brand'us tokius kaip „Interkomerc” arba „Yugoeksport” pakeitė tokie užkietėję globalistai kaip „Marco Polo” arba „New Yorker”. Etniškai margas šalies automobilių parkas: nuo senų jugų ir zastavų, rusiškų ladų iki šių dienų vakarietiškų BMW ar „Volkswagen“.

123rf.com nuotr./Belgradas naktį.
123rf.com nuotr./Belgradas naktį.

Sėdėdamas ant Belgrado tvirtovės kalvos krašto trukteli tamsaus vietinio alaus ir pasileidi akimis išilgai po visą Belgradą, Dunojumi ligi pat vietos, kur šis susitinka Savą, ir lyg seni draugai apkabina kits kitą. Ir kas svarbu, o kas nereikšminga, čia visai neaišku. Vienas amerikiečių filosofas ir politinis ekonomistas Francis Fukuyama teigė, jog pasibaigus Šaltajam karui, daugiau nebebus jokių didesnių konfliktų ir istorija gaus galą. Jei laiką traktuosime kaip įvykių visumą, tuomet tokia teorija/akibrokštas nebeskamba taip jau keistai. Istorija, karai ir laikas čia pavaldūs galiai ir politikams. Karas jų žaidimas. “About Kosovo? Nobody cares. We say – they want independence? Take it and go.” (liet. – Apie Kosovą? O kam rūpi? Jie sakosi norintys nepriklausomybės? Imkit ir drožkit sau.) – tos pačios serbės žodžiais tariant. Sėdint, rūkant ir žvelgiant į purvino vandens horizontus, jauti, kad vis tiek, kuri dabar valanda, vis tiek, kas buvo ir kas dar bus. Rodos, ir policininkai, pakabinę savo arklių vadeles ir prisėdę netoliese, po dideliu kaštonu, taip pat tam neprieštarautų. Niekur neskuba.

Komjaunuolių parkas, kur komjaunuolių nė su žiburiu. Dabar komjaunuolių nebėr. Niekas nevilki raudonų kaklaskarių. Jas iškeitė į madingus treningus ir traukinyje Budapeštas-Belgradas pro langą į tyrus rėkia „Srbija!“. Neprotinga rėkti į tyrus, bet toks jau tas nacionalizmas.

Svilina manjana, kaip Vilnijos krašte ar kokiose Dieveniškėse. Išilgai palei gatvę, ant suoliukų, sutūpusios tetos ir joms asistuojantys dėdės. Prie parduotuvių įėjimo stovi pardavėjai ir nužvelgia visus praeivius – bene užeis gal kuris. Rodos, taip ir teka viskas ramia vaga, nelyg kokiame mažame įsivaizduojamame miestelyje, Pietų Amerikoje, pavadinimu „Los Santos De Beogrados” ir nė nepasakytum, jog prieš du dešimtmečius čia buvo gana neramu.

Kosovo karo randai čia pat už posūkio, žemyn gatve. NATO smūgių ištikti pastatai aptverti tvora ir palikti tam, jog nieks nebūtų užmiršta. Stipru. Kažkiek sadomazochistiška, tačiau efektyvu. Kita vertus, orų prognozė praneša, Prištinoje, kaip ir visoje Serbijoje, truputėlį palis. Palikus subombarduotus pastatus kaip memorialus, miestas tampa itin autentiškas. Skirtingi eksponatai iš Monarchijos, Tito ir Miloševičiaus laikų. Ir visgi tai ne muziejus. Įspūdis toks, jog miestas buvo apleistas, po to į jį sugrįžo žmonės ir dabar visi kažką veikia.

K.Dambrausko nuotr./Belgrado žaizdo matomos dar ir aiandien
K.Dambrausko nuotr./Belgrado žaizdos matomos dar ir šiandien

Užskvotintas miestas. Jauni hipsteriai, karutyje šlamštą tempiantis paauglys, balkone močiutė laisto gėles, žvejai sumerkę meškeres į Dunojų ir kebabinės darbuotoja, kuri – iš veido gali matyt – pavargusi, tepa garstyčias ant mūsų kebabų. Pro šoną. Tėkšt ant grindų. Viskas čia skamba kaip slaviškas regis. “Krajų kryšy etat smech, vot sabaky eta čiuda, snova chočytsa vzlytėt, y paniat što my at tuda, što svalylys my s nybės, nyčyvo nypanymaja, a patom kūpyli zdes, to što nam savsem ninada.” (liet. – Pjauna stogą šitas juokas,  tat stebuklas šitie šunys, vėl norisi pakilt ir suprast, kad mes iš ten, kad nukritom mes iš padebesių, nieko nesuprasdami, o po to prisipirkom to, ko mums visai nereikia), – rodos apie Belgradą dainavo „Green Sun Club“, tačiau paminklas Bobui Marliui Belgrade taip ir liko neatrastas. Kad ir kaip ten bebūtų, benamių šunų gaujos bėga gatve, ir užgeriam sūrų sūrį vynu. Pasigeriam ir bėgam mašinų stogais, lyg sakydami visiems šiems žmonėms „Štai mes, štai atbėgam. Mes prisipirkom pilnas kišenes nesąmonių ir žinot – mums jų nereikia!” Mes viską išmetėm. Mes išryškinom visas fotojuosteles ir pasilikom tik pora vertingų kadrų, mes nenorim nieko daugiau nei tik bėgti mašinų stogais.

Čia nesirūpinama sterilumu ir nesistengiama visko nužudyti išraunant su šaknimis chaosą. Žmonės perėję ugnį ir vandenį ir jiems reikia gyventi. Sterilumas vestų iš proto. Kam gi tos tvarkingos gatvės ir šaligatviai, kam reikia geresnio transporto, kam mesti nuorūkas į šiukšliadėžę? Bereikalingas. Atrodo, jog čia giliai įsišaknijęs supratimas, kad Tu esi laikinas. Turkai, vokiečiai, komunizmas, NATO visa tai įskiepijo norą gyventi. Ir čia tai matosi.

Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Naujienos

Žiemos olimpinės žaidynės

Parašykite atsiliepimą apie PasaulisKišenėje