Šalis, kuri mane pavergė
Sakysite, jog žodis „pavergti” kiek stiprokas. Aš atsakysiu, kad būtent tokio žodžio ir ieškojau. Tikriausiai kiekvienas patyliukais laukia, kol kažin kuri kultūra taip stipriai ims ir sužavės, supančios. Ir žinote, kas keisčiausia? Kai papuoli, iš tų pančių visai nesinori ištrūkti…
Iš vakarų į rytus, nuo šiaurės į pietus. Skriejame su mažuoju, manevringuoju „Fiat 500“. Plaukai valiūkiškai plaikstosi ir visu kūnu supranti – atostogos. Dienas skaičiuoti pasidaro beprasmiška. Jos nyksta! Pažįstamas jausmas?
Norisi išvysti Etnos ugnikalnį, patirti, ką reiškia stovėti šalia parako statinės, rasti laiko poilsiui ir maudynėms svajingame Rabbit Beach paplūdimyje.
Tiek grožio, tokia didžiulė galybė tikrumo, istorijos. Tai tikras akių masažas. Akimirką save stabdai. Privalai sau pažadėti, kad čia dar grįši. Pasižadi. Keliauji toliau. Eismas čia beveik neegzistuoja – tai žaidimas be taisyklių. Chaotiška, bet išties egzotiška.
Vaizdas, koloritas kurį matai, kurį jauti – kaip iš Francis Ford Coppola „Krikštatėvis“ trilogijos. Sicilija… Tokia pastelinė ir paslaptinga, šiek tiek bauginanti, bet kelianti smalsumą. Čia jautiesi visiškai nepriklausomas. Gal kiek laukinis? Žmonių temperamentas pamažu tampa savitu, pats nesupranti kaip, bet laikui bėgant net nebe išsiskiri iš minios.
Staiga supranti, jog džiaugiesi, kad į kelionę išsiruošei su kuprine. Manai, jog būtų daugiau nei nemandagu drumsti šio tyro krašto garsų spektrą savo lagamino ratukų čežėjimu. Tą čežėjimą puikiai pakeičia ir užpildo jūra, jos švelnus tyvuliavimas, kuris tave lydi, yra girdimas iš tolumos.
Tolumoje – Vendicari Nature rezervatas. Jį pamačius netenki žado. Vis bandai suvokti, iš kur ta rožinė spalva horizonte. Kol galiausiai pasidaro aišku: tu – flamingų apsuptyje. Maži dalykai, sakysite. Taip. Bet detalės juk sudaro visumą.
Jei jau kalbame apie detales, reikia paminėti, kad Sicilija turi kerintį kvapą. Daugiau niekur tokio malonaus nerasi. Jį sunku apibūdinti, tačiau tai kažkas panašaus į vanilę.
Netrukus paaiškėja, jog kaltas – cannoli. Šį sicilietišką desertą galima drąsiai vadinti fenomenaliu. Vos paragavus pirmą kartą apima noras pripildyti visas kišenes šių skanėstų. Gyvas įrodymas, jog tokie saldumynai žmoguje iššaukia alter ego.
Sunku. Nes dar ne visko paragavęs, ne visai viską išvydęs, ne visus pažinęs, vos prego, permesso ir buongiorno spėjęs perprasti, keliauji atgal į Trapani, kur suvoki, jog čia - ir pradžia, ir pabaiga. Pats sau prieštaraudamas lipi į lėktuvą ir skrendi atgal į Vilnių.
Bet žinote, kas geriausia? Atsisveikindamas tari ne arrivederci (viso gero) bet tvirtą a dopo (iki pasimatymo).
Daugiau kelionių istorijų rasite Skrendu.lt komandos tinklaraštyje
