1912-ieji. Sautamptonas, Anglija. Daugiau nei šimtas tūkstančių smalsuolių su pavydu moja „laimingiesiems“, išdidžiai kylantiems į titaniško lainerio denį. Trečios klasės keleiviams, už bilietą sukrapščiusiems po 40 dolerių, tai kelionė į naują gyvenimą svajonių žemėje už Atlanto.
Pirmos klasės svečiai, lengva ranka pakloję po 4500 dolerių (šiandien tai būtų apie 90 000) trokšta patekti į istoriją bei spaudos puslapius, kaip žmonės, perskrodę vandenyną prašmatniausiu, greičiausiu ir neabejotinai garsiausiu to meto keleiviniu laivu.
Tačiau likusieji ant kranto greitai dėkos dangui, jog neatsidūrė „Titanike“, o juo plaukusieji į tą patį dangų siųs savo verksmus ir maldas, kad košmaras lediniame vandenyje pasibaigtų. Deja, daugiau nei pusantro tūkstančio žmonių sulaukti išsigelbėjimo nebuvo lemta.
Lemtingi bilietai
2015-ieji. Ryga. Sporto arena. Kelias minutes praleidęs gyvoje eilėje, žengiu vidun. Sugrįžimas į „Titaniką“ suaugusiam kainuoja 11 eurų, studentui – apie 8, vaikui – perpus pigiau. Dar daugiau galima sutaupyti perkant šeimyninį ar grupinį bilietą.
Rankose gniaužiu originalaus „Titaniko“ keleivio bilieto kopiją. Jame įrašytas vardas, pavardė, amžius, kelionės maršrutas ir jos klasė. Taip per akimirką kiekvienas parodos lankytojas sutapatinamas su prieš daugiau nei šimtmetį įvykusios tragedijos dalyviu. Norėdamas geriau suprasti šio didingo laivo gyvenimo bei žūties dramą, sumoku 20 eurų už asmeninės gidės paslaugas ir jau po akimirkos leidžiuosi į kvapą gniaužiančią kelionę.
Šiek tiek lengviau atsikvepiu išvydęs, kad mano įlaipinimo kortelės turėtojas buvo pirmos klasės keleivis. Jų katastrofos metu išsigelbėjo didžioji dalis. Vis dėlto tik paskutinėje ekspozicijos salėje sužinosiu, ar patekau į išsigelbėjusiųjų sąrašą, ar su visu „Titaniku“ nugrimzdau į Šiaurės Atlanto vandenyno gelmes.
Istorijos detalės iš gelmių
Latviams prireikė net 400 000 eurų investicijų, kad į Rygą galėtų atkeliauti paroda, kurią pasaulyje jau išvydo beveik 27 milijonai žmonių. Penkiolikoje didžiulių salių buvo sumontuotos specialios dekoracijos, apšvietimas, garso ir ventiliavimo sistema. Iš viso čia atkeliavo 375 artefaktai – kopijos iš nugrimzdusio laivo ištrauktų daiktų, saugomų muziejuose ir privačiose kolekcijose.
Su kiekvienu žingsniu ir nauja gidės pasakojama istorija galvoje vis labiau ima suktis vaizdai iš garsiojo 1997 metų Jameso Camerono filmo „Titanikas“. Ore tvyrančią dramą stiprina ir skambantys šios juostos garso takelio fragmentai.
Vis dėlto ši paroda – tai kur kas daugiau, nei vien tik įspūdingo biudžeto Holivudo filmo atkartojimas ar banaloka Rose'ės ir Jacko meilės istorija. Jos rengėjai nuveikė titanišką darbą iš įvairiausių šaltinių rinkdami liudijimus, išgyvenusiųjų tą lemtingą 1912 metų balandžio 14-osios naktį, jų artimųjų bei šios tragedijos tyrėjų.
Du „Titanikai“
Žmogus per stipriai įtikėjo technikos pažanga ir tuo, kad pralenkė gamtą bei Dievą, – tokios mintys sukasi galvoje, kai kojos mina kilimine danga klotus ir baltai dažytus „Titaniko“ koridorius.
Didybė ypač juntama artėjant pagrindinio lainerio salono link. To paties, matyto filme, su įspūdingu krištolo sietynu, masyviais laiptais, angelų skulptūromis, raudonmedžiu bei auksu dekoruotu interjeru ir didžiuliu laikrodžiu.
Griežiant smuikui, smokingais pasipuošę džentelmenai tobulai sulaižytais plaukais čia laukė savo damų.
Vilkinčios pribloškiančias suknias ir pasidabinusios dar įspūdingesniais papuošalais jos tvirtai įsikibdavo savo kelionės palydovams (nebūtinai sutuoktiniams!) į parankę ir grakščiai mažais žingsneliais linguodavo ištaigingų restoranų link.
Vienas iš privačioje kolekcijoje išlikusių iš vandenyno gelmių ištrauktų papuošalų – įspūdingas iš deimantų bei safyrų pagamintas žiedas, kabantis ant briliantais puošto platinos pakabuko.
Vakarienė iš porceliano indų paauksuotais kraštais. Krištolo taurių skambesys ir subtilus juokas. Po to – damų laukianti apkalbų valandėlė, o ponams – metas taurei konjako su cigaru. Scenarijus kartojosi kas vakarą.
Visai kitoks gyvenimas virė žemutiniuose deniuose. Storomis grotomis atskirta trečioji klasė keliavo keturvietėse kajutėse be lango, su siauromis dviaukštėmis lovomis bei naktipuodžiu tarp jų.
Jose tvyrojo deginamos anglies kvapas, mat visai greta buvo anglies krosnių skyrius. Vienas maršrutas ir dvi „Titaniko“ kelionės. Tačiau tas pats pabaigos scenarijus.
Žvaigždėta ledinė naktis be mėnulio
„Tą naktį nešvietė mėnulis, bet aš niekada iki tol nebuvau matęs ryškiau spindinčių žvaigždžių“, – akis užkliūva už pirmosios klasės keleivio Jacko Tayerio liudijimo viename iš Niujorko dienraščių. Iškarpa kabo salėje prie išėjimo į vieną iš aukštutinių denių. Jame sukurta vėsa ir stipriai juntamas pučiantis vėsus vėjas.
Lemtinga naktis daugiau nei dviem tūkstančiams „Titaniku“ plaukusių žmonių išaušo 1912 metų balandžio 14 dieną. Žmonijos galia pasirodė ne tokia jau neįveikiama, gamta stipresnė, o Dievas...
„Prisiliesk prie ledo sienos. Nuo to, kiek ištversi neatitraukęs rankos, priklausys, kiek išgyvensi“, – sako man gidė, leidžianti trumpam peržengti raudoną STOP juostą ir priartėti prie ledinio luito per keletą centimetrų.
Jis išgirdo tik 705 bėdžių maldas. Mažiau nei trečdalio keliavusių svajonių laineriu. Daugiau nei 1500 žmonių gyvybes tą naktį pasiglemžė Atlanto vandenynas. Jų istorijos ir ateitis nugrimzdo drauge su „Titaniku“ į keturių kilometrų gylį.
„Prisiliesk prie ledo sienos. Nuo to, kiek ištversi neatitraukęs rankos, priklausys, kiek išgyvensi“, – sako man gidė, leidžianti trumpam peržengti raudoną STOP juostą ir priartėti prie ledinio luito per keletą centimetrų.
Ištveriu mažiau nei minutę. Šaltis diegia taip stipriai, kad, atrodo, ranką raižo peiliai.
„Filme rodomos ilgai trunkančios kančios nėra tikros, nes stingdantis šaltis ir ledinis Šiaurės Atlanto vanduo priešintis žiauriai lemčiai leido tik keletą akimirkų“, – atsidūsta ji.
Sąrašas ant sienos ir tiesos akimirka
Net jei visos dvidešimt gelbėjimo valčių tą naktį būtų iš skęstančio „Titaniko“ išplaukusios pilnos, vietos jose būtų užtekę tik 1178-iems žmonėms – mažiau nei pusei visų plaukusiųjų...
Priešpaskutinioji salė. Po kojomis – stiklu dengtos grindys, o po jomis – jūros dugno smėlis su išmėtytais nuskendusio laivo daiktais. Didžiuliuose ekranuose rodomi vaizdai iš 1985-ųjų ekspedicijos į vandenyno dugną. Ypatingai sudėtingos operacijos metu pagaliau pavyko iš labai arti pažvelgti į garsiausią visų laikų keleivinių lainerių katastrofą.
Juodosios vandenynų legendos „gimimas“ praėjusio amžiaus pradžioje kainavo pusaštunto milijono dolerių – šiandien tai būtų tik šiek tiek mažiau nei pusė milijardo dolerių.
„Titaniko“ žūtis – tūkstančiai į šipulius sudaužytų likimų žmonių, kurie laukė ir tikėjosi svajonių kelionės ir kurios laimingos pabaigos jiems nebuvo lemta sulaukti.
Po beveik pusantros valandos įžengiame į paskutinę salę. Ant didžiulių jos sienų nupieštos gelbėjimo valtys. Jose – pavardės tų, kuriems pavyko išsigelbėti. Dešimtys parodos lankytojų akimis blaškosi tarp vardų savo bilietuose ir užrašytų ant sienų. Savąjį randu, dar keli laimingieji džiūgauja kaip ir aš, o kitų veiduose matyti keistas sumišimas – jų istorija nutrūko 1912 metų balandžio 14-osios naktį.
Ant savo bilieto užsirašau: „2015-ieji. Sugrįžimas į „Titaniką“, Ryga, Latvija“.
