Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Tailandas per mėnesį: misija įmanoma net ir keičiant išankstinį planą

Bankoko panorama
Asmeninė nuotr. / Ingrida Virkšaitė ir Bankoko panorama
Šaltinis: 15min
1
A A

Tailandas nemažai daliai lietuvių yra puikiai pažįstama kelionių kryptis, kurią šaltuoju metu laiku ištyrinėti ryžtasi tiek pigių skrydžių ieškantis jaunimas, tiek ilgesnes šeimos atostogas sau leisti galintys tautiečiai. Ši šalis patinka skirtingų poreikių ir biudžetų žmonėms. Šįkart siūlome paskaityti Tailandą per mėnesį apvažiavusios Ingridos įspūdžius.

Kelionė į Tailandą prasidėjo išvykimu iš Vilniaus į Rygą autobusu. Iš čia – skrydis iki Oslo, nakvynė netoli oro uosto pas vietinį norvegą. Kitą dieną laukė dvylikos valandų skrydis iki Bankoko. Aš į Tailandą atvykau jau antrąjį kartą, Juozapas (straipsnio autorės draugas – red. past.) su šia šalimi pažintį pradeda pirmą kartą.

Jis dar prieš kelionę ne kartą minėjo, kad daug nesitiki, juk tai viena iš populiariausių krypčių pastaraisiais metais. Tad skrido nusiteikęs sutikti gausius būrius turistų prie kiekvieno bent šiek tiek žymesnio ar lankomesnio objekto.

Bankokui savaitės per mažai

Asmeninė nuotr./Gatvės menas Bankoke
Asmeninė nuotr./Gatvės menas Bankoke

Prireikė kelių dienų, kol organizmas adaptavosi prie karščių, drėgmės ir laiko skirtumo. Nakvynę iš anksto užsisakėme šešioms naktims, tad nuo pirmųjų dienų pažintis su Bankoku prasidėdavo anksti ryte ir baigdavosi tik po vidurnakčio. Pirmosiomis dienomis aplankėme šalia nakvynės esantį Lumpini parką, kuris – viena iš didžiausių žaliųjų zonų visame megapolyje.

Parke sutikome gausybę bėgiojančių, prie stacionarių treniruoklių besimankštinančių, važinėjančių dviračiais, šiaip vaikštančių žmonių ir jų nesibaiminančių varanų. Nusprendėme, kad tai puiki vieta mūsų rytiniams prasibėgimams. Vieno iš apsilankymų metu 18 val. pradėjus groti muzikai visi parke buvę asmenys tiesiog suakmenėjo minutei ir netrukus vėl visi leidosi į kojas ar užsiiminėjo ankstesne veikla. Vėliau išsiaiškinome, kad kasdien 8 val. ir 18 val. grojamas šalies himnas, o pagerbdami vietiniai tiesiog sustoja.

Savus rytus pradėdavome kelione į miesto centrinę dalį, taksi ar tuktukais nesinaudojom, nes patogiausia ir greičiausia būdavo tiesiog sėsti į metro, susimokėti už bilietą nuo 60 iki 80 euro centų į vieną pusę. Tokius turistų traukos centrus kaip Grand Palace, Wat Pho ar Baiyoke Tower II ignoravome: ne dėl to jog nebūtų įdomu, bet dėl gausybės žmonių.

Be to, man jau teko lankytis. Trečia priežastis – dėl kainų. Pvz., įėjimas į Grand Palace, kitaip tariant Karaliaus rūmus, kainuoja apie 13 eurų. Į Wat Pho, kur yra didžiausia pasaulyje gulinti Budos statula, įėjimas – apie 5 eurai. O pakilimas į Baiyoke bokšto apžvalgos aikštelę, nuo kurios atsiveria nuostabi didmiesčio panorama, – maždaug 10 eurų.

Vietoj šių objektų vakare atgimus miesto gyvenimui lankydavomės naktiniuose turguose, kur be perstojo valgydavome bei gerdavome šviežiai spaustas sultis. Dieną aplankėme begalę nemokamų mažesnių šventyklų, China Town – vieną iš spalvingiausių Bankoko kinų kvartalų, pasivaikščiojome Čao Praja upės krantinėmis, pasimėgavome tailandietiškais masažais (beje, vieno iš seansų metu sulaukiau pasiūlymo pasimėgauti masažu su laiminga pabaiga).

Iš trumpo apsilankymo galiu padaryti išvadą: Bangkokas vis dar sparčiai augantis megapolis, miesto siluetas nuolat besikeičiančis, tad norint susipažinti artimiau – ne tik savaitės, bet ir mėnesio nepakaks.

Šiaurės Tailando perlas – Čiangmajus

Asmeninė nuotr./Krioklys Čiangmajuje
Asmeninė nuotr./Krioklys Čiangmajuje

Atsikandę intensyvaus eismo, šurmulio, dangoraižių ir miesto triukšmo, nusprendėm pasižvalgyti, ką siūlo Tailando šiaurė. Mintis kilo aplankyti šiaurės Tailando perlu laikomą Čiangmajų. Pašniukštinėjus informacijos, koks būtų pigiausias būdas nukakti iki kurorto, neįstengėme atsispirti tiesioginiam skrydžiui už 21 eurą.

Prasidėjusi pažintis su šiuo perlu nebuvo itin maloni, nes normaliai nespėjus išsinuomoti motorolerio po valandos kaktomuša susiduriame su viduriu kelio važiavusiu automobiliu. Šiek tiek sugaišus laiko deryboms, stengiantis įrodyti ir automobilį vairavusio jaunuolio kaltę, galiausiai sutarėme padengti reikalingų detalių sumą.

Vairuotojas prisipažino buvęs kaltas dėl vairavimo ir kalbėjimo telefonu, tad už remonto darbus sumą dengė iš savo kišenės. Tą patį vakarą po visų nelaimių susitikome su pažįstamų lietuvaičių pora ir kartu nusprendėme pažintį su Čiangmajumi pratęsti kelione motoroleriais iki Sticky Waterfalls.

Kita rytą visi sėdame ant motorolerių ir traukiame link krioklių. Lankėmės dar ne turistinio sezono piko metu, tad prie krioklių sutikome tik nedidelę grupelę turistų. Ramiai išsimaudėme ir džiunglių takeliu pasiekėme, atrodytų, begalinį baseiną. Iš tiesų tai nedidelis vandens telkinys, kurio dugno nesimato, o, esant geram orui, vanduo atspindi visas vaivorykštės spalvas.

Prieš atvykstant į šiaurinę Tailando dalį sužinojome, kad šis kurortinis miestas siūlo pigesnį maistą bei įvairias pramogas. Tuo įsitikinome jau būdami ten: čia neretai pavalgydavome apie dešimt ar dvidešimt batų pigiau nei sostinėje.

Įprastai vieno iš populiariausio tailandietiško patiekalo padtajaus kaina čia svyruoja nuo 80 iki 90 euro centų, o štai valandos masažo kainos yra tarp 5-8 eurų. Kalbant apie pramogas, naktiniai turgūs čia yra viena didžiausių pramogų. Iš esmės šis miestas negali pasiūlyti tik vieno – poilsio prie jūros.

Asmeninė nuotr./Naktinis Sekmadienio turgus Čiangmajuje
Asmeninė nuotr./Naktinis Sekmadienio turgus Čiangmajuje

Čiangmajuje kiekvieną naktį veikia žymusis naktinis turgus, o sekmadienio vakaras itin audringas. Netoli senamiesčio esanti gatvė tampa sausakimša, vietiniai pardavinėja, ko tik širdis gali užsigeisti, o turistų srautas toks didelis, jog, rodos, alkūnėmis irtis reikia. Čia taip pat yra įsikūrę gausybė tailandietiškos virtuvės mokyklų, kurios siūlo tiek individualias, tiek grupines pamokas, veža į vietinius turgelius ir išsamiai supažindina su šaliai būdingais vaisiais bei daržovėmis.

Asmeninė nuotr./Naktinis turgus Čiangmajuje
Asmeninė nuotr./Naktinis turgus Čiangmajuje

Čiangmajus taip pat yra gerai žinomas visoje šalyje ir dėl savo vienuolynų bei šventyklų. Besidomintys meditacija ir budizmu gali atvykti mėnesiui į vienuolyną arba pamedituoti vienoje iš 532 šventyklų.

Asmeninė nuotr./Laiptai į šventyklą Čiangmauje
Asmeninė nuotr./Laiptai į šventyklą Čiangmauje

Jei būsite Čiangmajuje, rekomenduoju nuvykti bent į vieną iš dramblių stovyklų. Stovyklas lankyti pasiūlys daugybė vietinių agentūrų, tad reikėtų išlikti budriems ir vykti ten, kur drambliai buvo išlaisvinti iš žmonių vergovės, yra prižiūrimi ir nenaudojami kaip turistų ar krovinių nešėjai. Kiekvienas pabuvojęs tokioje stovykloje pamils šiuos gyvūnus ir suvoks, kodėl keliauti reikia atsakingai.

Meilės ir taikos sostinė – Pai

Asmeninė nuotr./Ryžių plantacijos, Pai
Asmeninė nuotr./Ryžių plantacijos, Pai

Keletas sutiktų vietinių Čiangmajuje rekomendavo nuvykti iki nedidelio Pai miestelio. Esą neretai nuvykę žmonės ten ir lieka dėl savitos hipiškos atmosferos. Sudomino, tad nusprendėme pamatyti jį patys savo akimis. Nedideliu autobusiuku po trijų valandų kelio atsidūrėme Pai centre. Nesunkiai radome pigią nakvynę (1,5 euro žmogui už naktį). Šeimininkui pasiteiravus, kiek laiko būsime, tiesiog patraukėme pečiais ir sakėme, kad keletą naktų. Vietinis vaikinukas tik nusišypsojo ir ėmė pasakoti, kad prieš mėnesį atvažiavusi rusė irgi ketino pabūti keletą dienų, tačiau jau mėnuo vis dar nuomojasi namuką.

Asmeninė nuotr./Pai kanjonas
Asmeninė nuotr./Pai kanjonas

Pai miestelis nedidelis, jaukus ir nėra perpildytas turistų. Keletas gatvelių, tad nėra kur pasiklysti, o pagrindinė gatvė vakare virsta naktiniu turgumi. Pati gyvenvietė įsikūrusi slėnyje ir apsupta džiunglėmis apaugusiais kalnais.

Kadangi iki miestelio centro nuo mūsų nakvynės vietos buvo vos pusantro kilometro, o lankomiausi ir įdomesni objektai – keliasdešimties kilometrų atstumu, nusprendėme nuomotis motorolerį tik paskutinėmis viešnagės dienomis.

Pirmąją dieną keliavome džiunglėmis keletą valandų iki pasislėpusio krioklio, sutikome vos keletą turistų, o šalia krioklio mūsų buvo ne daugiau nei dešimt. Viena sutikta žmonių grupelė taip ir neįveikė likusios atkarpos, nes galvojo, kad reikės eiti dar maždaug valandą (mes su Juozapu šią atkarpą įveikėme per keliasdešimt minučių).

Pai apylinkėse yra nemažai pasivaikščiojimo takų, tačiau dauguma rekomenduoja jais eiti su gidu. Mes ėjome vienu, kuriame nereikalingas gidas, ir radome pakankamai informacijos, kaip pradėti žygį savarankiškai.

Viena iš mėgstamų atrakcijų yra pasitikti saulėlydį Pai kanjone. Apie 7 kilometrus nuo miestelio nutolęs kanjonas mums paliko itin gerą ir šiltą įspūdį. Kelionę į jį pradėjome po pietų, tad neskubėdami įveikėme keletą kilometrų, paklaidžiojome po kanjono takelius ir pasikabine hamaką ant vieno iš medžių laukėme saulėlydžio. Saulei nusileidus greta mūsų jau buvo beveik šimtas žmonių, susirinkusių to paties – pasigrožėti besileidžiančia saule.

Sukotajus ir Phitsanulokas – tarpinėms nakvynėms

Kelionę po Tailandą tęsėme žeme. Tad didžioji dalis keliavimo iki salų buvo traukiniais ir autobusais. Pirmasis sustojimas po 7 valandų riedėjimo traukiniu – istoriniame mieste Sukatojuje.

Senoji šio miesto dalis įtraukta į UNESCO pasaulio istorijos paveldą. Vertingiausias jame esantis šventyklų kompleksas. Už maždaug 10 km nuo senamiesčio įsikūręs naujas miestas – naujasis Sukatojus.

Asmeninė nuotr./Istorinis šventyklų parkas, Sukotajus
Asmeninė nuotr./Istorinis šventyklų parkas, Sukotajus

Viešnagė čia mums prasidėjo nesklandžiai – iš nakvynės vietos buvo perkelti į kitą – iš anksto užsakytame name nebebuvo laisvų kambarių. Pradžioje šiek tiek sunerimome, nes buvome užisakę pigiausią variantą. Tad galvojome, kad dabar mus įkiš į kokią „skylę“...

Tačiau klydome. Ir net labai! Mus apgyvendino atskirame namuke. Nakvynę užsisakinėjome už 10 eurų, o gavome atskirą namuką su vonios kambariu, televizoriumi ir oro kondicionieriumi, kurio kaina nakčiai tikrai siekia 25 eurus.

Po trumpo poilsio aplankėme milžinišką šventyklų kompleksą, kurį supa idiliškai sutvarkytas parkas.

Asmeninė nuotr./Keliaujam autostopu Pitsanuloke
Asmeninė nuotr./Keliaujam autostopu Pitsanuloke

Judėdami tolyn nusprendėme dar kartą stabtelėti tarpinei nakvynei Phitsanuloko miestelyje. Atvykus į stotį, sužinome, kad čia yra kelios stotys, o tarpmiestiniai ar ilgų reisų autobusai, kaip tyčia, važiuoja iš kitos stoties. Per daug nesukdami galvos, stojame šalia kelio ir iškėlę nykščius gaudome ratus.

Pavykus susitranzuoti automobilį, jis atvežė mus iki pačios stoties. Čia pat stoties teritorijoje radome ir vieną iš nakvynės vietų, kur už naktį palikome 8 eurus. Laiko iki kitos dienos autobuso buvo sočiai, tad nusprendėme aplankyti netoli esantį parką. Pasiekę jį supratome, kad jis – pusiau baigtas. Internete radome informacijos, kad jame ketinta įkurti didžiulį laisvalaikio parką su vaikų žaidimo aikštelėmis, botanikos sodu. Deja, turbūt dėl pasibaigusio finansavimo viskas liko neužbaigta. Tad dabar ten vaikštant vaizdas liūdnas...

Koh Samui: pažintis su motoroleriu

Asmeninė nuotr./Koh Samui
Asmeninė nuotr./Koh Samui

Padarę lankstą trumpam grįžome į Bankoką ir praleidę kelias naktis, svarstėme, į kurias salas reikėtų judėti. Nusprendėme rinktis kuo mažiau šiuo metu turistų lankomas salas ir visai nesuklydome pasirinkę Koh Samui. Nusipirkome naktinius autobusų bilietus. Po 10 valandų važiavimo autobusu ir persikėlimo keltu, atsidūrėme prieplaukoje. Luktelėję keletą minučių sėdome į mažą autobusiuką. Vietiniams tai – didesnė tuktuko versija.

Po pusvalandžio mes jau Lamai kurorte. Žingsniuodami pakrante ieškojome, kur apsistoti. Galiausiai radę pigius ir margaspalvius medinius namukus už 7 eurus nakčiai, numetėme kuprines nuo pečių ir griuvome į lovas išganytam poilsiui.

Pailsėję sėdame ant tik ką išsinuomoto motorolerio. Koh Samui apsistojome beveik savaitei – visas dienas keliavome aplink salą motoroleriu ir „susukome“ apie 400 km.

Asmeninė nuotr./Didysis Buda Koh Samui saloje
Asmeninė nuotr./Didysis Buda Koh Samui saloje

Koh Samui sala turi gerą infrastruktūrą. Čia yra ligoninės, pašto skyriai, drabužių skalbyklos, vaistinės su angliškai kalbančiais darbuotojais. Tikras rojus, planuojantiems vykti atostogų ne tik poroms, bet ir šeimoms su vaikais.

Mes pažintį su sala pradėjome apsilankę Lamai paplūdimyje prie gamtos suformuotų skulptūrų, kurios primena vyro ir moters lytinius organus. Šiek tiek pasižvalgę ir pagurkšnoję šaltos arbatos su pienu iš plastikinio maišelio, sėdome ant ratų ir patraukėme aplink salą. Aplankėme šventyklą, įsikūrusią ant kalvos, nuo kurios atsiveria itin graži salos panorama. Iš čia galima stebėti šalia įsikūrusio oro uosto gyvenimą, kaip kyla ir leidžiasi lėktuvai, kitapus apžvalgos aikštelės akį traukė palmėmis nugulti paplūdimiai ir į peizažą gražiai įsiliejantis nedidelis ežeriukas.

Skriedami aplink pamatėme gausybę išskirtinių šventyklų: viena raudona it ugnis, kita pastatyta tiesiog ant paties jūros kranto, dar kita primena Nojaus laivą.

Stabtelėjome ties salos šiaurėje stovinčia didžiąja Budos statula. Čia ji kitokia nei anksčiau matytos. Milžiniška statula stūkso virš vandens tvenkinio ant dirbtinio lotoso žiedo. Kelių metrų atstumu žvilgsnį traukia ir besijuokiančio Budos statula. Tajai tokią skulptūrą laiko gerovės ir laimės simboliu.

Abu dieviname gamtą, tad kelionę po salą tęsėme būtent joje. Nors Namuang krioklys yra gana gerai žinomas turistams, tačiau mes šalia krioklio sutikome vos keletą atvykėlių. Pagrindiniai vandens drumstėjai buvo vietiniai vaikai, kurių akys spindėjo džiaugsmu.

Asmeninė nuotr./Don Muang krioklys Koh Samui
Asmeninė nuotr./Don Muang krioklys Koh Samui

Nusprendę, kad vieno krioklio negana, ieškojome dar keleto vietinės reikšmės krioklių. Pavakare atvykę prie krioklio čia užsibuvome – sukome ratus apie upėje susiformavusius baseinėlius, užsiropštėme ant nemažos kalvelės riedulių ir akys pačios suspindo. Suspindo, nes radome vietą, kuri tikrai nėra dažnai lankoma, bet verta dėmesio.

Iš aukštai krentantis vanduo per metų metus čia sukūrė natūralų baseiną. Mes su Juozapu čia pasijutome tarsi rojuje. Laukinis baseinas mums atstojo brangiausią SPA.

Nors Koh Samui saloje patyrėme daug teigiamų emocijų, atsisveikinti su ja nebuvo sunku. Mūsų jau laukė kita – Koh Phangan. Tiesa, ten mūsų laukė netikėtumai.

Koh Phangan sala: atšaukti vakarėliai ir liūdesio banga

Koh Phangan salą pasiekiame keltu iš Koh Samui. Už kelto bilietus sumokėjome po 4 eurus. Apie šią salą daug informacijos neturėjome, tik būnant Koh Samui susižinojome, kad yra dvi itin jaunimui patinkančios salos: Koh Phangan ir Koh Tao.

Asmeninė nuotr./Koh Phangan sala
Asmeninė nuotr./Koh Phangan sala

Patinka jos dėl grandiozinių ir laukinių „Half Moon“ ir „Full Moon“ vakarėlių. Vakarėliai nėra mūsų kelionės „arkliukas“, bet abiems vis tiek pasirodė įdomu bent iš šono pamatyti, kuo jie ypatingi. Tad nusprendėme užsukti.

Jau prieplaukoje pripuolė būrys vietinių, siūlančių pervežimo paslaugas į pagrindinius salos kurortus. Tačiau nusprendėme vėl nuomotis motorolerį už 4 eurus parai. Tai pasirodė pigiau nei mokėti po 3 eurus už asmenį ir pervežimą tik į vieną pusę.

Tačiau mūsų planus suprasti, kas tie laukiniai „mėnulio“ vakarėliai, sujaukė netikėta žinia. Vos spėję įsikurti pirmojoje nakvynės vietoje sužinojome, kad mirė tailandiečių itin mylėtas ir gerbtas karalius Bhumibol Adulyadej.

Asmeninė nuotr./Pagerbiamas miręs karalius
Asmeninė nuotr./Taip tajai pagerbė mirusį karalių

Registratūroje stovėjo įjungtas televizorius, vyko tiesioginė transliacija, per kurią rodyti pranešimai apie karaliaus netektį. Darbuotojai oriai dirbo ir atliko savo pareigas, tačiau aiškiai matėsi nerimas.

Kitą rytą važiuodami per salą pamatėme, kad daugelis renginių atšaukti. Dar prieš dieną visos šalikelės buvo apstatytos ir nukabinėtos reklaminiais stendais ir plakatais apie būsimus vakarėlius. Dabar visi jie buvo nuimami.

TAIP PAT SKAITYKITE: Tailande esantys lietuviai: „Karaliaus mirtis tajams – ypatingai liūdna žinia“

Kavinės ir barai pritilo: kur ne kur buvo girdėti tyli muzika. Vietiniai gedulą išreiškė vilkėdami juodus arba baltus rūbus. Prie vienos iš salos parduotuvių akies krašteliu stebėjome atsisveikinimo su mirusiu karaliumi ceremoniją. Darbuotojai šalia parduotuvės įėjimo įrengė stendą su velionio karaliaus nuotrauka, buvo skelbiama rimties minutė, po kurios darbuotojai visi nusifotografavo ir pradėjo dirbti.

Kalbėdami su vietiniais supratome, kad jiems buvo baisu, nes nežinojo, kas dabar bus. Daugelis sakė, jog baiminasi, kad turistai nebe atvyks į Tailandą atostogauti. Taip galvoti juos privertė žiniasklaidoje pasirodžiusios žinutės apie tai, jog karaliaus mirtis pasėjo nerimą tarp turistų.

Kadangi jau buvome čia, nusprendėme apsižvalgyti. Per gerą pusdienį nuėjome pažintiniu taku iki aukščiausios salos viršūnės ir pasigrožėjome salos panorama. Į salą pavyko žvigtelėti ir kitu kampu, kai ties salos iškyšuliu radome apžvalgos bokštą. Užlipome ten – vaizdai kerintys, priešais matomos džiunglės, o visą salą gaubia smėlėtos pakrantės.

Atsisveikinti su Tailandu sunku

Skaičiuodami paskutines dienas iki Tailando vizos galiojimo pabaigos, nusprendėme atsisveikinti su šia šalimi išvykdami traukiniu. Planas buvo paprastas: pirkome kelto bilietus su nuvežimu iki Surathanio traukinių stoties. Visa kelionė truko apie 5 valandas. Reikėtų atkreipti dėmesį, kad perkėla yra gerokai nutolusi nuo paties miesto, o mes dar kurpėme planus apie galimybę iki stoties nuvykti pėsčiomis...

Atvykus į stotį su šypsenomis stojome prie langelio ir prašėme bilieto iki Pedang Bazar miesto, kuriame yra siena, skirianti Tailandą ir Malaiziją. Tačiau buvome nuliūdinti: traukinyje nebėra vietų. Tad rinkomės alternatyvą vykti naktiniu traukiniu iki Hatjajaus, o ten jau „gaudyti“ bilietus iki pasienio.

Laukti naktinio traukinioturėjome maždaug 5 valandas. Bet laikas greit prabėgo, kadangi susipažinome su vyruku iš Mauricijaus, kuris gyvena Anglijoje. Prisiklausę istorijų gavome nemažai patarimų, ką veikti ir pamatyti Malaizijoje (į ją ir keliavome po Tailando).

Jau įlipus į traukinį ir atsigulus į lovą kelių valandų poilsiui, aplankė jausmas, kad, nori ar ne, reikia atsisveikinti su Tailandu. Kelionė per Tailandą iš dviejų savaičių virto mėnesiu, laikas praskriejo nepastebimai, o įspūdžių, išgyventų pamokų, sutiktų žmonių ir patirties buvo pilnos kišenės.

Nors aš Tailande viešėjai antrą kartą, tačiau antroji pažintis man buvo žymiai malonesnė, tikresnė. Neabejojau, kad šią šalį dar norėsiu lankyti ne kartą.

Daugiau autorės kelionių istorijų rasite jos tinklaraštyje arba puslapyje.

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie PasaulisKišenėje