Daugiau kelionių istorijų ir fotoreportažų rasite autoriaus tinklaraštyje „Kelionių architektai“
Per daugelį savo kelionių po Azijos ar Afrikos šalis tekdavo dažnai matyti įtartinai apipjaustytų skulptūrų, šventyklų, Budos statulų su „amputuotomis“ galvomis. Tai keldavo labai dviprasmiškus jausmus: ar gali būti taip, kad turtingi pasaulio didmiesčių muziejai pritraukia dar daugiau turistų trečiojo pasaulio šalių sąskaita?
TAIP PAT SKAITYKITE: Nuo bulviakasio iki Velykų – istorija apie kelionę po Aziją, kuri pakeitė gyvenimą
Tad po vienos tokios kelionės sugrįžęs namo nusprendžiau labiau pasidomėti apie meno vertybių vagystes. Štai kas paaiškėjo.
Meno vertybių vagysčių mastai įspūdingi
Tai, kas keliaujant man atrodydavo įtartina, patvirtina ir oficialios institucijos. JAV Federalinio tyrimų biuro (FTB) Meno vagysčių programos duomenimis, nelegalios prekybos vogtomis meno vertybėmis ir nacionaliniais lobiais apimtis gali siekti 8 mlrd. JAV dolerių kasmet. Tai priskiriama prie labai svarbių tarptautinių nusikaltimų kategorijos.
Manoma, kad 80–90 proc. rinkoje esančių meno vertybių neturi tam reikalingų kilmės dokumentų.
„Interpolas“ šiems duomenims antrina, kad prekybos vogtomis meno vertybėmis apyvartą lenkia tik nelegali prekyba narkotikais, ginklais ir pinigų plovimas.
Kaip ir su kiekvienu nelegaliu verslu, surinkti patikimą statistiką sunku ir šiuo atveju, tačiau manoma, kad 80–90 proc. rinkoje esančių meno vertybių neturi tam reikalingų kilmės dokumentų.
Visų šių skaičių užtenka suprasti, kad kalbame ne apie vieną kitą iš trečiojo pasaulio šalių nugvelbtą plytgalį, bet apie nelegalų verslą, kurio apimtys prilygsta metiniam Tadžikistano BVP.
Kas, kur ir kaip vagiama
Pasakojama, kad traukdamasis iš Rusijos Napoleonas Bonapartas atsidūrė Vilniuje ir smarkiai susižavėjęs Šv. Onos bažnyčia pasakė, kad, jei tik galėtų, pasiimtų ją su savimi į Paryžių. Pasaulis dėl to nebūtų nustebęs, juk visur nuo senų senovės įprastu dalyku buvo laikoma praktika iš užkariautų kraštų namo parjoti su grobiais ir lobiais, įskaitant įvairiausias meno vertybes.
XIV a. taip nutiko Chmerų imperijos sostinei Angkorui (dabartinė Kambodža), kurį užkariavę tailandiečiai vežimais išsivežė beveik viską, kas buvo įmanoma. Po kelių šimtmečių, jau prancūzų kolonijiniu laikotarpiu (XIX a.), pastarieji iš Kambodžos į Prancūziją išsivežė „pasaugoti“ didelį kiekį statulų, kurios iki dabar laikomos Guimet muziejuje, Paryžiuje.
Angkoro šventyklų vietose apie 90 proc. statulų dabar yra be galvų tiesiogine to žodžio prasme.
Jau šiais laikais, maždaug nuo 1970-ųjų, nevaldomos vagystės Angkore vyko, siekiant patenkinti nepasotinamą Chmerų imperijos laikų skulptūrų paklausą tarptautinėje senovinių meno kūrinių rinkoje.
To rezultatas – Angkoro šventyklų vietose apie 90 proc. statulų dabar yra be galvų tiesiogine to žodžio prasme.
Todėl tokiose šalyse kaip Kambodža net ir šiandien dažnas keliautojas gali pasijausti Indiana Džounsu ar kapų plėšike Lara Kroft: atokesniuose šalies regionuose vis dar pakanka beveik nesaugomų, turistų menkai lankomų objektų (šventyklų, senovinių miestų griuvėsių), kuriuos nuo pašalinių akių kasmet dar labiau paslepia natūrali augmenija.
Vargingai gyvenantys vietiniai žmonės iš tokių vietų be didesnių pastangų gali nugvelbti daugiau ar mažiau vertingus daiktus, kurie atneša menką, tačiau greitą pelną.
Pervežtos per kelių valstybių sienas, kelis kartus pakeitusios „savininkus“, galiausiai vogtos meno vertybės atsiduria muziejų, privačių kolekcionierių ar aukcionų namų rankose. Jų kaina jau būna išaugusi iki kosminių aukštumų, o atsekti kilmės vietą tampa beveik neįmanoma.
Vagiama viskas, kas turi paklausą, ir tai nėra tik į kišenę telpantys niekučiai. 1998 m. „National Geographic“ žurnalistas, keliaudamas po Kambodžą su vietiniu gidu, užklupo būrį automatais ginkluotų Kambodžos karių, kurie, naudodamiesi didžiuliais diskiniais pjūklais, ardė senovinės šventyklos sieną.
Kai kuriose vietose ištisos 12 metrų ilgio sienos su unikaliais Chmerų imperijos laikų bareljefais jau buvo pavogtos arba negrįžtamai sugadintos. 1999 m. Tailando policija sulaikė du sunkvežimius, gabenančius 117 sunkių akmeninių blokų.
Vairuotojai pripažino, kad tai yra iš Banteay Chmar šventyklų komplekso šiaurės vakarų Kambodžoje pavogta siena. Pavieniai jos elementai būtų neturėję jokios vertės, tačiau visas „komplektas“ juodoje rinkoje vertas kelių milijonų JAV dolerių.
Lietuvoje šiais metais policija turėjo darbo, kai internetu buvo bandomas parduoti lobis – 19 senovinių monetų, kurios galėjo būti iškastos Vakarų Lietuvoje.
2001-aisiais visi šie akmeniniai blokai buvo iškilmingai grąžinti Kambodžai, tarsi dėlionė surinkti į vieną ir dabar eksponuojami Nacionaliniame Pnompenio muziejuje. Tačiau tai menka paguoda, nes iš viso buvo pavogta arba apgadinta apie 500 tokių akmeninių blokų.
Panašių atvejų, tik galbūt ne sunkvežimio kalibro, užregistruojama beveik visose šalyse, ir būtų naivu tikėtis, kad tai yra tik skurdžių trečiojo pasaulio šalių problema.
Štai prieš dvejus metus pora JAV turistų buvo sulaikyti Romos oro uoste, kai bandė išvežti iš senovinio Pompėjos miesto pavogtą akmeninį „suvenyrą“. O ir Lietuvoje šiais metais policija turėjo darbo, kai internetu buvo bandomas parduoti lobis – 19 senovinių monetų, kurios galėjo būti iškastos Vakarų Lietuvoje.
Meno vertybių grąžinimą žlugdo godumas ir įstatymų spragos
Požiūris, kad Vakarų šalių muziejai turėtų identifikuoti ir grąžinti abejotinomis aplinkybėmis įsigytas meno vertybes tikriesiems jų savininkams, pradėjo rastis ne taip seniai – kai Europos ir Amerikos kolonijos Afrikoje ir Azijoje tapo nepriklausomomis, pradėjo vystyti savo ekonomiką ir rodyti augančius raumenis politinėje arenoje.
Tvirčiau gindamos savo interesus, šios šalys pradėjo reikalauti, kad iš jų pavogtos meno vertybės būtų grąžintos, todėl repatriacijos (grąžinimo į tėvynę) tema pastarąjį dešimtmetį tapo karštesnė nei bet kada anksčiau.
Toks temos iškėlimas į paviršių, be abejo, yra sveikintinas. Tačiau, kaip ir kiekviename nelegaliame versle, čia susiduriama su skirtingais jame dalyvaujančių šalių interesais. Tai, savaime aišku, stabdo problemos sprendimą.
Kol trečiojo pasaulio šalys kovoja dviem frontais – bandydamos susigrąžinti tai, kas pavogta, ir išsaugoti tai, ko pavogti dar nespėta, kitoje barikadų pusėje, tarsi besotis keturgalvis slibinas, tūno įvairių meno vertybių įsigijimu suinteresuoti Vakarų šalių muziejai, privatūs kolekcionieriai ir prekiautojai, tarptautiniai aukcionų namai.
Norėdami to ar ne, jie tampa meno vertybių vagysčių ir kontrabandos varikliu, o mes, keliaudami ir lankydamiesi muziejuose, į tą variklį įpilame dar daugiau degalų.
Daug pasaulio muziejų greitai rado būdą apeiti naujus reikalavimus: jeigu jie įrodydavo, kad konkretus daiktas paliko savo kilmės šalį dar prieš 1970 m., viskas tapdavo legalu.
Siekdama pažaboti vogtų meno vertybių eksportą ir leisti šalims pareikšti pretenzijas į repatriaciją, po Jungtinių Tautų sparnu esanti UNESCO organizacija dar 1970 m. paskelbė tam skirtą konvenciją. Tačiau daug pasaulio muziejų greitai rado būdą apeiti naujus reikalavimus: jeigu jie įrodydavo, kad konkretus daiktas paliko savo kilmės šalį dar prieš 1970 m., viskas tapdavo legalu.
Todėl nenuostabu, kad po visai neseniai atlikto konvencijos efektyvumo vertinimo buvo rasta „rimtų spragų“, tokių kaip nepakankamas darbuotojų skaičius ar tarptautinių įstatymų, reikalingų konvencijai įgyvendinti, trūkumas.
Specialus komitetas, įsteigtas po konvencijos priėmimo, per 40 metų įgyvendino tik 6 vogtų meno kūrinių repatriacijos projektus. Sutikime, šis skaičius yra apgailėtinas.
Vis nauji faktai ir skandalai iš naujo įrodo, kad ir tarptautiniai aukcionų namai (Christie‘s, Sotheby‘s ir kt.) toli gražu nepersistengia užtikrindami, kad viskas vyktų skaidriai – juk prigimtinis verslo tikslas yra uždirbti.
Tarptautiniai aukcionų namai (Christie‘s, Sotheby‘s ir kt.) toli gražu nepersistengia užtikrindami, kad viskas vyktų skaidriai – juk prigimtinis verslo tikslas yra uždirbti.
Amerikos archeologijos instituto duomenimis, aukcionų namų kataloguose 80–90 proc. esančių parduodamų meno vertybių neturi nurodytos kilmės vietos. Kai kada ją sužinoti iš tikrųjų sunku ar netgi neįmanoma, tačiau dažniausiai tą vengiama daryti specialiai.
Dominuojantis tikslas čia yra ne sužinoti, kaip konkretus daiktas pateko į rinką: svarbiausia, ar jis autentiškas.
Tuo tarpu kontrabandininkai Azijoje tebesinaudoja faktu, kad Singapūras ir Tailandas nėra pasirašę konvencijos, draudžiančios pavogtų meno vertybių importą ir reikalaujančios, kad šalys stebėtų tų vertybių prekybą savo šalies ribose.
Ar tai padėtų, paklausite? Manau, kad atsakymas turėtų būti „taip“, juolab kad sėkmės pavyzdžių yra. Vietinės reikšmės konvencijos pasirašymas Kambodžai neseniai leido teisiniu keliu išsireikalauti, kad Tailandas grąžintų jai pavogtus ir per Singapūrą iškeliavusius 43 skirtingus meno kūrinius.
Be Jungtinių Tautų ir „Interpolo“ yra dar keletas organizacijų, kovojančių su nelegalia vogtų meno kūrinių prekyba ir skatinančių jų grąžinimą. Viena tokių yra Tarptautinė muziejų taryba (ICOM) – privati organizacija, atstovaujanti 20 000 muziejų visame pasaulyje.
Gražiai skambantys etikos kodeksai tėra akių dūmimas ir meno vertybių repatriacijos tema dar ilgai, o gal ir visai nebus išspręsta.
Savo etikos kodekse ji nurodo, kad jei muziejus turi priežastį abejoti perkamo objekto legalumu, jis turi susisiekti su policija ir mokslininkais, kad tokio objekto kilmės šalis būtų nustatyta. Viskas skamba labai gražiai, ar ne? Galbūt. Bet tuo pačiu metu ICOM lyderiai priešinasi idėjai, kad visuose 20 000 muziejų būtų atliktas visuotinis eksponuojamų objektų peržiūrėjimas, siekiant nustatyti jų kilmę.
Tad tampa akivaizdu, kad gražiai skambantys etikos kodeksai tėra akių dūmimas ir meno vertybių repatriacijos tema dar ilgai, o gal ir visai nebus išspręsta, nebent iš esmės keistųsi visų šiame reikale dalyvaujančių pusių požiūris.
Tik įstatymais meno vertybių apsaugoti neįmanoma
Kol biurokratai žaidžia savus įstatymų leidimo žaidimus, muziejai ir aukcionų namai imituoja žaidimą pagal taisykles, nukentėjusios šalys vienaip ar kitaip bando atgauti tai, kas prarasta. Visi kiti ieško vis naujų iniciatyvų, kaip kovoti su šia problema.
Štai įvairios aktyvistų organizacijos (pvz., Heritage Watch) trečiojo pasaulio šalyse užsiima švietimu ir skatina kaimų gyventojus užsiimti smulkiu verslu, tokiu kaip, pavyzdžiui, suvenyrų turistams kūrimas ir pardavimas.
Kambodža ne taip seniai padedama prancūzų mokė ir įdarbino 350 policininkų, jau dirbančių paveldo apsaugos srityje. Tą patį padarė ir egiptiečiai, kartu dar ir apriboję turistų patekimą į sunkiau apsaugomas vietas.
Bet kai kurie mano, kad tik sistemingas meno vertybių registravimas – fotografavimas ir detalus aprašymas – gali tapti efektyviausiu būdu šioje kovoje.
Padarius tokį registrą ir visus duomenis saugant duomenų bazėje, tai galėtų tapti prevencine priemone, o ir bet kokios pavogto daikto vagystės užregistravimas ir paieška tarptautiniu mastu labai palengvėtų.
Vakarų šalims tai nėra nauja idėja: tuo užsiimantis Londone įsikūręs „Prarastų meno kūrinių registras“ (Art Loss Register – ARL) jau praneša apie surastas ir sugrąžintas meno vertybes maždaug už 230 mln. eurų. Akivaizdu, kad toks būdas yra veiksmingas. Bet trečiojo pasaulio šalims tokios programos įgyvendinimas pareikalautų didžiulio biudžeto ir užtruktų kelerius metus, tad neaišku, kada ir ar iš vis to bus imtasi.
Šioje temoje susipina visa chrestomatinė klasika – pinigai prieš sąžinę, gėrio kova prieš blogį, didesni prieš mažesnius. Jeigu kumščiais daužote sau į krūtinę, įtikėję, kad teisingas požiūris yra tik vienas – visos meno vertybės turi būti savo „tėvynėje“ – pabaigai užduosiu klausimą pamąstymui.
Ar tokio paties požiūrio verta laikytis žinant, kad šiais metais „Islamo valstybės“ kovotojai jau sunaikino krūvą UNESCO pasaulio paveldo objektų ir kitokių meno vertybių Irake ir Sirijoje, kurių jau nebepamatysime net ir muziejuose?
Daugiau kelionių istorijų ir fotoreportažų rasite autoriaus tinklaraštyje „Kelionių architektai“
