Kas, kur ir kaip vagiama
Pasakojama, kad traukdamasis iš Rusijos Napoleonas Bonapartas atsidūrė Vilniuje ir smarkiai susižavėjęs Šv. Onos bažnyčia pasakė, kad, jei tik galėtų, pasiimtų ją su savimi į Paryžių. Pasaulis dėl to nebūtų nustebęs, juk visur nuo senų senovės įprastu dalyku buvo laikoma praktika iš užkariautų kraštų namo parjoti su grobiais ir lobiais, įskaitant įvairiausias meno vertybes.
XIV a. taip nutiko Chmerų imperijos sostinei Angkorui (dabartinė Kambodža), kurį užkariavę tailandiečiai vežimais išsivežė beveik viską, kas buvo įmanoma. Po kelių šimtmečių, jau prancūzų kolonijiniu laikotarpiu (XIX a.), pastarieji iš Kambodžos į Prancūziją išsivežė „pasaugoti“ didelį kiekį statulų, kurios iki dabar laikomos Guimet muziejuje, Paryžiuje.
Angkoro šventyklų vietose apie 90 proc. statulų dabar yra be galvų tiesiogine to žodžio prasme.
Jau šiais laikais, maždaug nuo 1970-ųjų, nevaldomos vagystės Angkore vyko, siekiant patenkinti nepasotinamą Chmerų imperijos laikų skulptūrų paklausą tarptautinėje senovinių meno kūrinių rinkoje.
To rezultatas – Angkoro šventyklų vietose apie 90 proc. statulų dabar yra be galvų tiesiogine to žodžio prasme.
Todėl tokiose šalyse kaip Kambodža net ir šiandien dažnas keliautojas gali pasijausti Indiana Džounsu ar kapų plėšike Lara Kroft: atokesniuose šalies regionuose vis dar pakanka beveik nesaugomų, turistų menkai lankomų objektų (šventyklų, senovinių miestų griuvėsių), kuriuos nuo pašalinių akių kasmet dar labiau paslepia natūrali augmenija.
Vargingai gyvenantys vietiniai žmonės iš tokių vietų be didesnių pastangų gali nugvelbti daugiau ar mažiau vertingus daiktus, kurie atneša menką, tačiau greitą pelną.
Pervežtos per kelių valstybių sienas, kelis kartus pakeitusios „savininkus“, galiausiai vogtos meno vertybės atsiduria muziejų, privačių kolekcionierių ar aukcionų namų rankose. Jų kaina jau būna išaugusi iki kosminių aukštumų, o atsekti kilmės vietą tampa beveik neįmanoma.
Vagiama viskas, kas turi paklausą, ir tai nėra tik į kišenę telpantys niekučiai. 1998 m. „National Geographic“ žurnalistas, keliaudamas po Kambodžą su vietiniu gidu, užklupo būrį automatais ginkluotų Kambodžos karių, kurie, naudodamiesi didžiuliais diskiniais pjūklais, ardė senovinės šventyklos sieną.
Kai kuriose vietose ištisos 12 metrų ilgio sienos su unikaliais Chmerų imperijos laikų bareljefais jau buvo pavogtos arba negrįžtamai sugadintos. 1999 m. Tailando policija sulaikė du sunkvežimius, gabenančius 117 sunkių akmeninių blokų.
Vairuotojai pripažino, kad tai yra iš Banteay Chmar šventyklų komplekso šiaurės vakarų Kambodžoje pavogta siena. Pavieniai jos elementai būtų neturėję jokios vertės, tačiau visas „komplektas“ juodoje rinkoje vertas kelių milijonų JAV dolerių.
Lietuvoje šiais metais policija turėjo darbo, kai internetu buvo bandomas parduoti lobis – 19 senovinių monetų, kurios galėjo būti iškastos Vakarų Lietuvoje.
2001-aisiais visi šie akmeniniai blokai buvo iškilmingai grąžinti Kambodžai, tarsi dėlionė surinkti į vieną ir dabar eksponuojami Nacionaliniame Pnompenio muziejuje. Tačiau tai menka paguoda, nes iš viso buvo pavogta arba apgadinta apie 500 tokių akmeninių blokų.
Panašių atvejų, tik galbūt ne sunkvežimio kalibro, užregistruojama beveik visose šalyse, ir būtų naivu tikėtis, kad tai yra tik skurdžių trečiojo pasaulio šalių problema.
Štai prieš dvejus metus pora JAV turistų buvo sulaikyti Romos oro uoste, kai bandė išvežti iš senovinio Pompėjos miesto pavogtą akmeninį „suvenyrą“. O ir Lietuvoje šiais metais policija turėjo darbo, kai internetu buvo bandomas parduoti lobis – 19 senovinių monetų, kurios galėjo būti iškastos Vakarų Lietuvoje.
