Maža kaina - didelė vertė. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti

Tieradentro – Kolumbijos džiunglių širdyje slypintys požeminiai kapai

Tieradentro – mažai kam žinomi požeminiai kapai – stūkso Kolumbijos džiunglėse. 1100 metų senumo katakombos yra nežinomos civilizacijos palikimas. Ispanų užkariautojai, konkistadorai, atvykę į šį kraštą, gyventojų jau neberado, todėl šių kapų paskirtis išliko paslaptimi.
Svenas vienoje iš katakombų
Vilgailės Kiros draugas Svenas vienoje iš katakombų / V.K.Purlytės nuotr.

Vilgailė Kira Purlytė, šiuo metu su draugu Svenu ir aklu šuneliu Tulku keliaujanti dviračiu Panamerikos greitkeliu, aplankė šią mįslingą vietovę ir pasakoja savo įspūdžius, primenančius Indianos Džounso nuotykius.

Tieradentro nacionalinis archeologinis parkas 1995-aisiais UNESCO pripažintas pasaulio kultūros paveldu. Pasiekti šią vietą nėra lengva, kelias dar tik tiesiamas. Jis vingiuoja per kalnus bei džiungles Kaukos regione, Kolumbijoje.

Tai – pavojingiausias šalies regionas dėl vis atsinaujinančių kovų su FARC guerilomis (FARC yra seniausia, didžiausia ir labiausiai ginklais apsirūpinusi grupė tarp Kolumbijos kairiojo sparno sukilėlių – aut. past.).  Susirėmimai vyksta ir šiais laikais.

Naktį prieš mums išvažiuojant, netolimame kaimelyje, žuvo 17 žmonių. Pasitarę su vietiniais gyventojais, į kelią vis dėlto leidžiamės. Paskutinis didesnis miestas Popajanas nuo archeologinio parko nutolęs 134 kilometrais.

Autobusu keliaujame 6 valandas, susispaudę su bendrakeleiviais senoje transporto priemonėje. Važiuojame per slėnius ir kalnus. Pro langus regime bananus, bambukus, debesis bei lietų.

Tieradentro reiškia „žemė viduje“ (isp. Tierra adentro). Trikampės formos regioną taip praminė konkistadorai (ispanų užkariautojai, – aut. past.) dėl sudėtingo susisiekimo su šia šalies dalimi.

V.K.Purlytės nuotr./Tieradentro kaimelis
V.K.Purlytės nuotr./Tieradentro kaimelis

Pasiekiame Tieradentro kaimelį ir susipažįstame su senjoru Leonardu. Jam priklauso iš bambukų suręstas viešbutis, kurį kartu su savo broliu pastatė per 20 metų. Naktį iš lovų mus išverčia atogrąžų liūtis, barbenanti į skardinį stogą. Ji tokia garsi, kad tenka šaukti, norint susikalbėti.

Į katakombas – keturpėsčiomis

Rytas išaušta giedras, balų jau nebelikę. Keliaujame aplankyti paslaptingųjų katakombų. Puikiai sužymėtas takelis veda aukštyn, kalno viršūnės link. San Andrės vietovėje mūsų laukia pirmieji požeminiai kapai. Tai apskriti, 3 – 11 metrų gylio urvai.

Žemyn veda statūs laiptai, su 5 – 12 pakopų. Į dantis imame prožektorių ir keturiomis leidžiamės gilyn. Tiek kapai, tiek laiptai pastatyti laikotarpiu nuo 900-ųjų iki 1500-ųjų. Pakopos aukštos ir siauros, tad leistis nelengva.

Viduje mus pasitinka tamsa ir maloni vėsa. Džiunglių regione daug lyja, todėl urve drėgna, įėjimas apsamanojęs. Kapai, nors ir giliai po žeme, yra erdvūs. Kupolo formos sienos labai aukštos. Įjungiame žibintuvėlį ir menku šviesos šaltiniu apžiūrime katakombų sienas.

Randame juodos bei raudonos spalvos juostas, geometrines figūras. Kapo centre stovi du atraminiai stulpai. Jie papuošti laimingo veido kontūrais.

V.K.Purlytės nuotr./Veido kontūrai
V.K.Purlytės nuotr./Veido kontūrai
 

Su įdomumu apžiūrėję pirmąsias katakombas, keliaujame link Akvakatės vietovės. Kelias laukia ilgas. Visų pirma perkopiame per pirmojo kalno keterą. Tuomet leidžiamės žemyn į slėnį per bulvių, pupelių bei kavos laukus. Keliamės siauru rąstu per upę ir vėl kylame aukštyn.

Įspūdingą kraštovaizdį suformavo sraunios kalnų upės, aplinkinių ugnikalnių išsiveržimai bei dažni žemės drebėjimai.

Ant 2000 metrų aukščio kalno keteros, eilute vienas šalia kito, išsidėstę 62 požeminiai kapai. Juos pasiekėme saulės atokaitoje. Valomės prakaitą nuo veidų ir rengiamės dar kartą leistis gilyn į urvus. Net 42 iš jų yra atviri lankytojams, trys iš jų sujungti į labirintą. Vienišas parko prižiūrėtojas mums pasakoja, kuo šie kapai skiriasi nuo kitų regione esančiųjų.

V.K.Purlytės nuotr./Geometriniai raštai
V.K.Purlytės nuotr./Geometriniai raštai

Akvakatėje katakombos puoštos ne vien geometriniais raštais, bet ir simbolinių figūrų piešiniais: saule, mėnuliu bei driežais. Sargas įspėja, kad leistumėmės tik ten, kur matome laiptus.

Kai kurie urvai jau atviri, bet dar nerestauruoti. Dėl liūties praėjusią naktį kyla grėsmė, kad jie sugrius. Vieno kapo restauracija trunka net trejus metus.

V.K.Purlytės nuotr./Molinių indų detalės
V.K.Purlytės nuotr./Molinių indų detalės

Mišku leidžiamės žemyn link kaimelio. Tieradentre bei gretimame San Andrės Pisimbalos vietovėje šiuo metu gyvena 1570 žmonių. Tai mažiau nei nežinomos civilizacijos klestėjimo laikais.

Kaimelyje randame kioskelį, išdidžiai pasivadinusį parduotuve, mokyklą bei muziejų. Archeologiniame muziejuje apžiūrime katakombų turinį.

Žmonės buvo laidojami du kartus. Visų pirma palaikai laidoti gulsčiomis, negiliai po žeme. Kūnui suirus, jį atkasdavo, kremuodavo ir pelenus sudėdavo į raštais puoštą molinį indą. Šie indai būdavo perkeliami į požeminį mauzoliejų.

V.K.Purlytės nuotr./Pelenų laidojimui skirti moliniai indai
V.K.Purlytės nuotr./Pelenų laidojimui skirti moliniai indai

Kapai dekoruoti skirtingais būdais – vieni puošniau, kiti paprasčiau. Manoma, jog vienas urvas priklausė vienai šeimai.

Archeologus glumina puikiai išsilaikę laiptai. Atrodo, kad patogus katakombų pasiekimas padarytas sąmoningai. Specialistai mano, jog virš požeminio urvo stovėdavo šeimos namas. Apačioje gulintys protėvių palaikai būdavo dažnai lankomi ritualų metu.

Tiesa, visa tai tėra hipotezės. Konkistadorai, atvykę į šį regioną, gyventojų jau nerado. Šiuo metu čia gyvenantys Nasa genties indėnai sąsajas su požeminiais kapais neigia.

Mes savo išvyką tęsiame keliaudami link Segovijos bei Duentės vietovių. Čia esančios 77-ios katakombos yra seniausios bei giliausios. Tačiau būtent jas pasiekti nuo kaimelio yra lengviausia. Apačioje mūsų laukia elektros lemputė, apšviečianti senovinius piešinius. Atraminiai stulpai papuošti veidų formomis.

V.K.Purlytės nuotr./Dekoracijos katakombos viduje
V.K.Purlytės nuotr./Dekoracijos katakombos viduje

Viename iš kapų, šalia paslaptingosios civilizacijos palikuonių, palaidotas ir Alvaras Chavezas. Šis archeologas katakombas tyrinėjo visą savo gyvenimą. Chosė Perezas Baradas buvo pirmasis kolumbietis, 1936-aisiais atkasęs urvus. Jo padaryti atradimai vėliau buvo patvirtinti ir šiuolaikiniais tyrimų metodais.

Žygį tęsiame ir neužilgo pasiekiame Tablono vietovę. Čia regime skulptūras, aukštesnes už žmogų. Jos iškaltos iš vulkaninės kilmės uolienų. Statulos aukštos ir plonos, su puikiai atpažįstamais veido bruožais. Moterų bei vyrų figūros papuoštos sijonais, galvos su raiščiais ant kaktų.

Jos primena 2000 metų senumo skulpūras netolimame San Agustino regione. Tačiau geriau įsižiūrėjus galima pastebėti, jog šios turi išskirtinius bruožus.

V.K.Purlytės nuotr./Skulptūros
V.K.Purlytės nuotr./Skulptūros

Saulei leidžiantis, pavargę grįžtame į viešbutį. Čia mūsų jau laukia senjoras Leonardas. Atsinešęs storą svečių knygą, ieško apsilankiusių lietuvių, bet neranda.

Mes esame vieninteliai lankytojai šią savaitę. Per metus Tieradentro nacionalinį archeologinį parką aplanko vos tūkstantis lankytojų. O gaila, nes tai labai įspūdinga ir puikiai išsaugota vietovė. Nusileidimai keturiomis į požeminius urvus, mįslingų piešinių beieškant, paliko neišdildomą įspūdį.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
„Teleloto“ studija virs podiumu
Reklama
Šimtai vyrų kasdien susiduria su erekcijos sutrikimais ar net prostatos vėžio diagnoze – kaip to išvengti?
Reklama
Pirmą kartą per beveik penkiolika metų fiksuotas verslo ginčų augimas – ką tai reiškia verslui?
Reklama
„Daktare, man pašalino tulžies pūslę, tačiau aš nesijaučiu gerai...“
Užsisakykite 15min naujienlaiškius