Dabar populiaru
Tiesiogiai
15min be reklamos
Publikuota 2022 11 17, 20:59

Trise pasiklydo milžiniškame Čekijos požeminiame labirinte: iš tamsos išėjo išgirdę kitus žmones

Hradec Kralovės pavadinimas verčiamas kaip Karalienės Pilis, pažymint, kad tai buvo Čekijos karalienės Elžbietos rezidencija. Jis įsikūręs Čekijos šiaurėje, Bohemijoje, vokiškai miestas vadinamas „Königgrätz“. Pirmą kartą istoriniuose šaltiniuose jis paminėtas 1225 m., o vėliau tapo svarbiu husitų, vėliau ir kontrreformacijos centru.
Josefovo tvirtovės labirintai, Čekija
Josefovo tvirtovės labirintai, Čekija / Gerimanto Statinio nuotr.

XX a. miestas visiškai pasikeitė, kai architektai Janas Kotera ir Jozefas Gočaras už viduramžiško senamiesčio ribų, rytinėje ir vakarinėje Elbės pakrantėse, pastatė daug modernistinio stiliaus pastatų. Hradec Kralovės miestas nuo Vilniaus nutolęs apie 1000 km ir greičiausiai jį pasiekti galime skrisdami per Varšuvą į Prahą LOT aviakompanijos lėktuvais.

Šiame mieste nuo seno gaminami garsieji „Petroff“ pianinai, čia yra ir muziejus, tačiau miesto pažintį pradedame nuo kito svarbaus – Rytų Čekijos muziejaus, kurį 1912 m. suprojektavo jau minėtas architektas J.Kotera.

Gerimanto Statinio nuotr. / Rytų Čekijos muziejus
Gerimanto Statinio nuotr. / Rytų Čekijos muziejus

Rytų Čekijos muziejaus pastatas yra moderno stiliaus, jis žavi savo monumentalia išvaizda. Pastato planas primena viduramžių šventyklų išdėstymą dėl lotyniško kryžiaus formos. Fasadas puoštas ornamentais, grynomis plytomis ir geometrine segmentacija, centre sėdi dvi alegorinės moterų statulos.

Šiuo metu šio didžiausio regiono muziejaus archeologijos, gamtos ir istorijos kolekcijose yra apie 3 milijonus eksponatų. Vienas vertingiausių – brangakmeniais puoštas diržas, kuris, pasak legendų, priklausęs Karolio IV našlei, karalienei Elžbietai. Muziejuje yra ir ekspozicijų karo tematika, kurios mus labiausiai ir domino. Muziejaus pastatas 1995 m. paskelbtas nacionaliniu kultūros paminklu.

Iki XIX a. pabaigos Hradec Kralovės miestas buvo paverstas bastionine tvirtove, tačiau vėliau nuspręsta, kad ji nebeatlieka savo funkcijų ir nutarta ją griauti, tai suteikė miestui tolesnes plėtros galimybes. Miestą juosė mūru įtvirtinti žemės pylimai su aštuoniais bastionais.

Viduramžiais visi dideji miestai turėjo tokius įtvirtinimus, tik laikui bėgant miestai juos užgoždavo – jie būdavo nugriaunami, o plytos panaudojamos namų statybai. Išlikdavo tik juos primenantis gatvių išplanavimas arba gynybiniai grioviai su kanalais.

Panašiai nutiko ir su Hradec Kralovės miestu, šiandien tvirtovės liekanas galima pamatyti Elbės ir Orlicės upių pakrantėse ar kazematų rajone. Muziejuje galima apžiūrėti buvusios tvirtovės ir miesto modelį.

Gerimanto Statinio nuotr. / Hradec Kralovės bastioninės tvirtovės maketas
Gerimanto Statinio nuotr. / Hradec Kralovės bastioninės tvirtovės maketas

Po pietų „U kohouta“ kas lietuviškai reikštų „Pas gaidį“ restorane, kuris įsikūręs išlikusioje tvirtovės dalyje, vykstame į Jaromeržo miestą, šalia kurio yra Josefovo tvirtovė. Ši mūsų išvyka – Hradec Kralovės regiono turizmo agentūros paruoštas specialus karinio turizmo maršrutas.

Aplankome kapines, kuriose palaidota daug Pirmojo pasaulinio karo belaisvių, jie buvo kalinami Josefovo tvirtovėje. Impozantiškas rusų belaisviams atminti skirtas paminklas, kurį pastatė 1916 m. patys rusų belaisviai. Paminklo autorius – prarorščikas Nikolajus Suškinas. Įdomu, kad austrų valdžia leido tokį pastatyti dar bevykstant karui.

XVIII a., valdant imperatoriui Juozapui II, kairiajame Elbės krante buvo pastatyta Pleso karališka tvirtovė. Vėliau miestelis tapo Josefstadu, o 1948 m. pervadintas į Josefovą ir galiausiai gavo Jaromeržo vardą.

Pavadinimas Josefovas liko tik tvirtovei, turėjusiai saugoti Austrijos monarchiją nuo Prūsijos karalystės, tačiau taip ir neatlikusiai savo tiesioginės funkcijos. Tvirtovė primena citadelę, taip pat Zamostės miestą Lenkijoje. Panašių tvirtovių yra išlikę ne tiek daug, tačiau jos visos yra skirtingos, nors ir iš pirmo žvilgsnio atrodo analogiškos.

Gerimanto Statinio nuotr. / Josefovo tvirtovės viduje
Gerimanto Statinio nuotr. / Josefovo tvirtovės viduje

Šiandien tvirtovės I-ajame bastione yra muziejaus ekspozicija, čia galima aplankyti požemius. Tvirtovę suprojektavo prancūzų inžinierius Claude-Benoit Duhamel de Querlond, o ji pradėta statyti 1780 m.

Vidinė tvirtovės dalis pasižymi charakteringu karinių ir civilinių pastatų išdėstymu ir vienoda išvaizda. Burgerių namai įvairiems amatininkams, prekybininkams ir jų šeimoms buvo pastatyti remiantis Juozapo II išduotu leidimu.

Tvirtovę sudarė 10 bastionų, 4 pusbastioniai, 4 baterijos, 9 ravelinai ir daugybė kitų fortifikacijos elementų. Šios sudėtingos sistemos dalis buvo ir 45 km ilgio požeminių perėjų tinklas, todėl ji laikoma didžiausia tokia sistema Europoje.

Šios sudėtingos sistemos dalis buvo ir 45 km ilgio požeminių perėjų tinklas.

Šiuo metu lankytojams atviras kiek daugiau nei kilometro ilgio maršrutas. Su gidais, užsidegę šviestuvus su žvakėmis, leidžiamės į požeminę kelionę.

Požemiuose ganėtinai sausa, ant sienų yra sunumeruoti keliai, kad kariams būtų lengviau orientuotis šiame labirinte. Gidas pasakoja, rodo archyvines nuotraukas, kaip ir kokiomis sąlygomis turėjo čia tarnauti tvirtovės įgula. Kaip ir visuose panašiose vietose, požemiuose yra ir savos dvasios, kurios kartkartėmis pasirodo.

Paėjus beveik kilometrą pagrindiniu tuneliu, visą laiką matėme šonines angas, kryžkeles. Tik žinant visą schemą gali nepasiklysti šioje sudėtingoje sistemoje. Mums pasiūloma užpūsti žvakes, skiriamas laikas ir pasakoma, kaip orientuotis tamsoje. Reikia einant rankomis liesti sienas ir visą laiką laikytis dešinės pusės.

Pradžioje, kai akys pripranta prie tamsos, imame kerėplinti vienas kitam iš paskos. Po kurio laiko vieni atsilieka, kiti, greitesni, dingsta priekyje. Po penkių minučių įsižiebiame telefonų žibintus ir bandome orientuotis, į kurią pusę eiti, nes, matyt, pražioplinome kažkurį nusukimą, kaip buvo liepta.

Čia ir su žibintu nelabai kaip sekasi, todėl tenka apgraibomis eiti patamsyje.

Iš mūsų dešimtuko likome trise. O kur kiti, klausiame vieni kitų? Sankryžoje matome numeraciją Nr. 169, ji mums nieko nesako, bandome prisiminti, kuriame kelio numeryje liepta susitiki. Čia ir su žibintu nelabai kaip sekasi, todėl tenka apgraibomis eiti patamsyje.

Žinome, kad mumis pasirūpins, tačiau adrenalinas veikia nenoromis. Tačiau tai atraktyvu ir kartu pradingsta nuovargis, atsiranda nuotykio pojūtis ir tai labai svarbi kelionės dalis.

Gerimanto Statinio nuotr. / Beieškant išėjimo
Gerimanto Statinio nuotr. / Beieškant išėjimo

Karinio turizmo gerbėjai žino, kad ši ekstremali turizmo rūšis yra ir kaip istorinis pažintinis turizmas, kurio metu supažindinama su kariuomene, kariniais objektais bei karine technika. Tačiau keliautojų saugumas visuomet įvardijamas kaip svarbiausias faktorius. Tai tikriausiai susiję su tuo, jog žodis „karas“ iš karto asocijuojasi su pavojumi, todėl yra itin svarbu žinoti, kad užsiimant ekstremalia veikla yra užtikrinamas jūsų saugumas ir gyvybei bei sveikatai negresia joks pavojus.

Gana paradoksalu, tačiau šalia saugumo žmonės nori, kad paslauga būtu ekstremali. Yra Čekijos turizmo internetinė svetainė, kuri vadinasi „Kudy z nudy“ (arba „Pabėgimas nuo nuobodulio“). Šis pasivaikščiojimas požemiais tikrai yra pabėgimas nuo kasdienybės...

Likusią grupę susirandame pasikliaudami klausa, pagal ją ir atrandame mūsų gidus. Pirmoje kelionės dalyje, kada lankėme tarpukario požemines tvirtoves, taip pat pakako klaidžių požemių, tačiau čia tikras labirintas. Keliaujame į paviršių. Vaikštant bastionų viršumi, gidas rodo dalį, kurią mes įveikėme ir kurioje vietoje buvome.

Šis pasivaikščiojimas požemiais tikrai yra pabėgimas nuo kasdienybės.

Tvirtovės centre pastatyta bažnyčia, matome aikštę, kurioje vykdavo kariuomenės paradai. Apžiūrime restauruotus bastionus ir aplinką už tvirtovės sienų.

Gerimanto Statinio nuotr. / Juozapas II savo tvirtovėje
Gerimanto Statinio nuotr. / Juozapas II savo tvirtovėje

Tarp bastiono sienų ir restauruoto ravelino kasmet vasarą vyksta vienas didžiausių Europoje metalo muzikos „Brutal Assault“ festivalis, į kurį susirenka virš 20 tūkst. žmonių. Šis festivalis patenka tarp septynių garsiausių Čekijos vasaros festivalių. Šiemet rugpjūčio mėnesį buvo pakviestas rekordinis 150-ies metalo grupių skaičius iš visos Čekijos ir užsienio. Atvykę koncerto dalyviai ne vien tik linksminasi, tačiau dalyvauja požeminėse ekskursijose, mėgaujasi unikalia tvirtovės aplinka.

„Czech Tourism“ organizuotas karinio turizmo maršrutas leido susipažinti su įdomia krašto istorija, pabuvoti išskirtiniuose požeminio paveldo objektuose, patirti ekstremalių patirčių ir pabėgti nuo nuobodulio.

Yra garsi Qing Li „Miško maudynės“ knyga, kurioje aprašomas miško poveikis žmogui. Žmonės, bijantys ankštų erdvių, serga klaustrofobija, tačiau pažįstu nemažai žmonių, kurie negali gyventi be speleologijos. Trauka požemiams pasireikšia netgi man pačiam, nežinau ir nedrįsiu teigti, kad jie žmogaus organizmui suteikia naudą, tačiau aš požemių pasiilgstu.

Manau, kad tamsos arba požemių „maudynės“ tikrai veikia žmogų. Galbūt nugalėjus klaustrofobiją ir pakilus į šviesą, kitaip imi vertinti mus supantį kasdienį gyvenimą. Gal ir teisus mūsų šio maršruto sudarytojas Janas Hrubecky‘is, kad tyrinėjant visus Čekijos požemius ir jų poveikį žmonių sveikatai prireiktų viso likusio gyvenimo...

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie PasaulisKišenėje