Gali pasirodyti keista, bet, pavyzdžiui, gaspačio sriuba, taip mėgstama jos „gimtinėje“ Andalūzijoje bei paklausi Madride, šiaurės ir šiaurės vakarų Ispanijoje nėra populiariausiųjų dešimtuke. Ir atvirkščiai, Galicijos kasdienybės dalimi tapęs aštuonkojis Madride praktiškai nepažįstamas. Prekybos centruose net nepatariama jo pirkti. Lygiai toks pats ir paelijos likimas: tėvynėje Valencijoje ji tiesiog garbinama, Madride – taip pat, o šiaurėje – ji nebe tokia paklausi. Netgi gaminimo būdai ir naudojami ingredientai skirtingi.
Pagaminta Ispanijoje: tapos
 |
| E.Garnelytės nuotr./Ispaniškieji kumpiai |
Bene vienas iš patiekalų, paplitusių visoje šalyje – ispaniškas omletas tortilija (tortilla – isp.). Asmeniškai dar neteko sutikti nei vieno ispano, kuriam ji nepatiktų. Tai – vienas paprasčiausių ispaniškų patiekalų, bet reikalaujantis nemažai „treniruočių“, norint pasiekti, kad omletas atrodytų gražiai. Skonis visada bus geras. Reikia būti itin talentingu nevykėliu virtuvėje, kad būtų įmanoma padaryti kažką blogai, kuomet reikalingos tik kelios bulvės, keli kiaušiniai, truputį druskytės, svogūniuko ir aliejaus. Alyvuogių aliejaus, žinoma. Sunkiausia užduotis – apversti omletą ir vėl grąžinti į keptuvę, nesugadinus jo puikios išvaizdos.
Tortilija valgoma ne tik vakarienės ar pietų metu, ji patiekiama ir restoranuose ar baruose kaip tapa. Ispaniškos tapos tikriausiai puikiai pažįstamos visame pasaulyje. Gera, užsisakius taurę vyno, bokalą alaus ar puodelį kavos gauti kažką užvalgyti. Kartais tai būna alyvuogės, riešutai ar bulvių traškučiai, o kartais – kažkas sotesnio. Tai gali būti ir jau minėta tortilija, ir sūris, ispaniškos dešros, sumuštinukai su ančiuviais, tunu, keptos ar virtos bulvės su mėsa, makaronų salotos, rusiška mišrainė ir begalė kitų skanėstų. Madride yra vienas baras, kuriame dar net nespėjus užsisakyti, kiekvienam lankytojui atnešamas keptas kiaušinis su riekele duonos. Prie kavos ar arbatos galima tikėtis gabalėlio spurgos ar naminio pyrago. Jaunimas dažnai tokiu būdu ir pavakarieniauja: einant iš baro į barą, užsisakant tik gėrimus ir skrandis nelieka nepamylėtas.
Ar susigundysite aštuonkoju?
Galicijoje žuvis, jūros gėrybės ir aštuonkojis – vieni pagrindinių maisto šaltinių. Važiuojant pro Atlanto vandenyno pakrantę matomi įrenginiai gėrybėms auginti. Ten jų – begalė. Įvairiausių dydžių krevetės, krabai, vėžiai, midijos, aštuonkojai...
Ar žinote, kaip ruošiamas aštuonkojis ir ką daryti, kad jis būtų skanus? Pirmiausia, patartina jį pirkti šaldytą. Kodėl? Todėl, kad tokiu atveju jo raumenys bus šiek tiek atsipalaidavę ir bus lengviau ir greičiau jį išvirti. Nusipirkus šviežią, reikia gerai išmušti jo galūnes, kad atsipalaiduotų raumenys.
 |
| E.Garnelytės nuotr./Išvirtas, aitriąja paprika pabarstytas aštuonkojis |
Šaldytą aštuonkojį išimti iš kameros diena anksčiau prieš gaminimą. Į verdantį vandenį įmesti medinį vyno kamštį, ir mūsų aštuonkojį. Prieš jį paliekant virti, reikia vienuolika kartų atsargiai įleisti į vandenį ir ištraukti. Įleisti ir ištraukti... Taip daroma dėl to, kad nenusiluptų jo oda. Po vienuolikto karto aštuonkojis paliekamas puode. Priklausomai nuo jo dydžio, verdama valandą ar daugiau. Tikrinti, ar jau išviręs, galima tik su mediniu pagaliuku, kitu atveju galėsite jį virti amžius amžinuosius ir niekaip nebeišvirsie. Išviręs aštuonkojis sukarpomas (taip taip, sukarpomas), pabarstomas saldžiąja (dėl spalvos) ir aitriąja paprikomis, alyvuogių aliejumi ir tiekiamas su virtomis bulvėmis. Jį reikia valgyti dar šiltą, nes atšalęs praranda savo skonį. Nepaisant nepatrauklios išvaizdos, šio moliuskas verta paragauti.
Jūros gėrybės itin populiarios kalėdinio laikotarpio metu. Iš dalies tai visos Ispanijos tradicija, nors dabar kiekviena šeima skirtinguose regionuose gamina tai, kas jiems patinka labiausiai.
 |
| E.Garnelytės nuotr./Kalėdinio stalo fragmentas: krabas, krevetės |
Dar vienas, itin tipiškas Galicijai dalykas – padron pipirai (pimientos de padrón – isp.). Tai niekuo neišsiskiriantys žali nedidukai pipirai, galintys būti tikri velniūkščiai juos valgančiajam. Niekas, net pats jų augintojas nežino, kuris jų beprotiškai aštrus, kuris ne. Taip ir valgomi su nerimu akyse – šitas ar kitas? Ar pipiriukai bus aštrūs, ar nelabai, priklauso nuo to, kokie buvo metai – lietingi ar sausi.
Valgymo ypatumai
Ispanijoje sriubos nėra labai paplitusios, daugiau valgoma salotų. Turbūt dėl šilto klimato. Vis tik gaspačio puikiai pažįstama visame pasaulyje. Andalūzai gali didžiuotis šia pomidorų, raudonųjų paprikų, česnako tyre, puikiai tinkančia atsigaivinti karštomis vasaros dienomis.
 |
| E.Garnelytės nuotr./Vaisiais nuklotos parduotuvių lentynos |
Valencijos gyventojai išdidžiai pakelia galvą kiekvieną kartą, kai turistai jų teiraujasi apie paeliją (paella – isp.). Būtent čia „gimė“ šis patiekalas, daugiau mažiau pasklidęs po visą Viduržemio jūros šalį. Ypatingą ir savitą skonį bei geltoną spalvą jam suteikia brangiausias pasaulyje prieskonis šafranas. Ispanija – viena jo kilmės šalių.
Visoje šalyje ir už jos puikiai pažįstami kumpiai, aštri dešra čorizo (chorizo – isp.), švelnesnis saliamis. Pasak vieno mano draugo ispano, čorizo gali būti skirtingo skonio, priklausomai nuo to, kiek aitriosios paprikos įdėta.
Ispanai dažniausiai valgo penkis kartus per dieną. Pusryčiams – kažkas saldaus, arba dribsniai su pienu. Jei tai – Naujųjų metų pusryčiai, tuomet tiesiai po šventimo nakties visi traukia į specialias „užeigėles“, kuriose gali gauti karšto šokolado su „čiuromis“ (chocolate con churros – isp.) Lietuvių kalboje šiam žodžiui atitikmens nėra, bet čiura – toks skrudintas dalykėlis, pagamintas iš miltų, aliejaus, vandens ir druskos. Tai tarsi pagaliukas, valgomas jį mirkant šokolade arba tiesiog pabarsčius cukrumi.
 |
| E.Garnelytės nuotr./Kalėdinis Santiago pyragas. Be cukraus pudros ant viršaus, bet to paties nuostabaus skonio. |
Kiek vėliau ryte išgeriamas kavos puodelis, suvalgoma vaisių, šokolado batonėlį ir pan. Pietų metu kai kurie, netgi darbo dieną, išgeria taurę vyno ar mažą bokaliuką alaus. Po to lengvi pavakariai ir vakarienė. Vakarieniaujama gana vėlai, tarp 22-23 val., ir gana sočiai: tortilija, veršiena su keptomis bulvėmis, paukštiena su ryžiais, tapos... Kiekvienam pagal poreikius ir alkio lygį.
Desertui rekomenduoju paragauti migdolinio Santjago pyrago – tarta de Santiago. Tai nuostabaus skonio tirpstantis burnoje kepinys, padengtas cukraus pudros sluoksniu.
Neįmanoma apibendrinti viso daugiakultūrės Ispanijos meniu, nes kiekvienoje jos vietoje galima atrasti kažką originalaus ir savito. Jei ne kažką naujo, tai tikrai bent su kitoniška idėja.
