Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Ugnies Žemė Argentinoje – pamirštųjų sielų sala

Kelionė į Ugnies žemę
Eglės Gerulaitytės nuotr. / Kelionė į Ugnies žemę
Šaltinis: 15min
0
A A

Pačiuose Argentinos Patagonijos pietuose, netoli garsiojo ne vieno jūreivio gyvybę pasiglemžusio Dreiko sąsiaurio antarktiniuose ūkuose skendi Ugnies Žemės sala.

Minias turistų, keliautojų, mokslininkų ir atradėjų Ugnies Žemė traukia dėl piečiausio pasaulio miesto Ušuajos, kur stovi garsusis Fin del Mundo – „Pasaulio pabaigos“ – ženklas. Pingvinų, jūrų liūtų ir kormoranų kolonijos čia vilioja biologus, Ušuajos uostas – Antarktidos tyrinėtojus, o piečiausio pasaulio miesto smuklės ir nacionalinis parkas – nuotykiams nusiteikusius turistus.

Eglės Gerulaitytės nuotr./Kelionė į Ugnies žemę
Eglės Gerulaitytės nuotr./Kelionė į Ugnies žemę

Tačiau retas keliautojas, pasigrožėjęs Bilgio kanalo panorama, pakutenęs draugiškam pingvinui snapą ir nusifotografavęs prie „Pasaulio pabaigos“ ženklo, Ugnies Žemėje užsilieka ilgiau.

Nuolat antarktinių vėjų košiama sala, pirmykštės jos girios, tundros gamta ir tamsaus mėlio ežerėliai sužavi nebent laukinių guanakų ir bebrų medžiotojus; dviratininkai, motociklininkai ir alpinistai dažniausiai skuba kuo greičiau vėl atsidurti kontinente ir leistis tyrinėti Čilės Torres del Paine parko ar išmėginti ištvermę garsiajame Argentinos „Ruta 40“ kelyje.

Eglės Gerulaitytės nuotr./Kelionė į Ugnies žemę
Eglės Gerulaitytės nuotr./Kelionė į Ugnies žemę

Tarp Magelano, FitzRoy'aus ir Darwino

Tačiau Ugnies Žemė slepia kur kas daugiau nei žmogaus beveik nepaliestą gamtą ir kelis Magelano vardu pavadintus skersgatvius Ušuajoje.

Europiečiai Didžiąją salą atrado XV a. Čia pirmąkart išsilaipino ir Fernandas Magelanas per savo kelionę aplink pasaulį. Būtent jam Ugnies Žemė „skolinga“ savo pavadinimą: išvydęs daugybę didžiulių vietinių indėnų kūrenamų laužų, Magelanas salą pavadino „Tierra del Fuego“.

Ledinių vėjų ir antarktinių jūrų ūkanose pasislėpusi sala po Magelano vizito netruko nugrimzti į užmarštį, tačiau ją vėl atrado XIX a. nuotykių ieškotojai. Ekspedicinio britų „HMS Beagle“ laivo kapitonas Robertas FitzRoy'us su savimi čia atsigabeno ir jaunąjį Charlesą Darwiną, kuris vėliau nemažai savo tezių pagrindė būtent Ugnies Žemėje padarytais atradimais.

Paskui mokslines ekspedicijas netrukus pasipylė ir naujakuriai: britų, nyderlandų, norvegų, vokiečių nuotykių ieškotojai Ugnies Žemėje ėmė kurti galvijų rančas, ir sala neatpažįstamai pasikeitė. Tačiau kur dingo senieji Ugnies Žemės gyventojai ir kodėl niekas nebeprisimena keistųjų indėnų padavimų?

Mėnesienos gimimas

Kadaise pasaulį valdžiusios moterys: jos spręsdavo visus svarbius genties reikalus, vadovaudavo ir aiškindavo dievų žinias. Moterys buvo šamanės, žiniuonės ir karo vadės, o vyrai medžiodavo, virdavo valgį ir prižiūrėdavo vaikus. Savo galią moterys kaskart įrodydavusios Haino šventės metu. Pasislėpusios didžiojoje šventojoje palapinėje, jos išsidažydavo kūnus ir pasidabindavo kaukėmis, taip tapdamos atgijusiomis dangaus dvasiomis. Vyrai, regėdami šią mistinę moterų transformaciją, jas be galo gerbė ir jų prisibijojo.

Tačiau kartą Haino šventės vidurnaktį trejetas jaunuolių tykiai prisėlino prie didžiosios šventosios palapinės ir, slapstydamiesi už laukinio guanako odų ir kailių, patykojo persirenginėjančių moterų. Išvydę, jog moterys iš tiesų netampa dangaus dvasiomis, o tik išsidažo ir persirengia, jie baisiausiai įpyko ir persakė žinią visiems genties vyrams; įsiutę jie stvėrėsi ginklų ir padegė didžiąją šventąją palapinę su moterimis viduje.

Martin Gusinde muziejaus nuotr./Martin Gusinde muziejuje, Navarino saloje, Argentinoje eksponuojamos indėnų nuotraukos
Martin Gusinde muziejaus nuotr./Martin Gusinde muziejuje, Navarino saloje, Argentinoje eksponuojamos indėnų nuotraukos

Visos moterys šamanės žuvo nuo liepsnų ir vyrų strėlių, tik viena vyriausioji žynė, pagauta švento įsiūčio, pasprukusi į dangų; taip gimė Mėnesiena, paslaptinga, nuolat besikeičianti, apgaulinga dangaus žiniuonė, tik kartą per mėnesį atidengianti randuotą nuo liepsnų veidą. Ji permaininga, aikštinga ir nenuspėjama; kartais ji pasirodo visa, kartais – tik dalimis, o kartais nepasirodanti visai; kartais jos veidas iš įsiūčio nusidažo raudonai, o kartais ji, pasirodžiusi delčia, rauda savo žiniuonių dukterų ir anūkių. Jos vyras Saulė po šiai dienai vaikosi ją per visą dangų, tačiau niekuomet nepagauna.

Martin Gusinde muziejaus nuotr./Martin Gusinde muziejuje, Navarino saloje, Argentinoje eksponuojamos indėnų nuotraukos
Martin Gusinde muziejaus nuotr./Martin Gusinde muziejuje, Navarino saloje, Argentinoje eksponuojamos indėnų nuotraukos

Tai – pirmykščių Ugnies Žemės gyventojų, Ona genties indėnų, legenda. Šiandieną Ugnies Žemėje nebelikę nė vieno gyvo Ona atstovo: dvidešimtojo amžiaus pradžioje, padedami ir kartais net skatinami Argentinos ir Čilės vyriausybių, juos pradėjo masiškai tremti ir žudyti britų, ispanų, nyderlandų ir prancūzų naujakuriai.

Ona genties indėnai buvo vis labiau spaudžiami į salos vidurį, kur nebegalėjo medžioti laukinių guanakų ir buvo priversti kovoti dėl teritorijos tarpusavyje; neretai, pritrūkę maisto, Ona klajokliai imdavo gvelbti naujakurių avis ir karves, mat privati nuosavybė jiems buvo visai nesuprantama sąvoka. Tad pirmajame dvidešimto amžiaus dešimtmetyje turtingi rančų savininkai – estancieros – už indėnų naikinimą ėmė mokėti pinigus. Vienas negyvas Ona genties atstovas buvo vertas vieno svaro sterlingo; už nužudytas moteris estancieros mokėdavo daugiau, mat taip aborigenai nebegalėsią „veistis“...

Priverstinė civilizacija

Britų atradėjai, mokslininkai ir nuotykių ieškotojai gaudydavo Ona genties indėnus gyvus ir gabendavo į Angliją, kur juos rodydavo zoologijos soduose kaip egzotiškus gyvūnus bei parduodavo narvuose keliaujantiems cirkams.

Kartais Ona indėnai būdavo verčiami civilizuotis; vienas garsiausių tokių „civilizacijos“ pažibų buvo Džemis Batonas („button“ angliškai reiškia „saga“ – kaip atpildą už Džemio Batono pagrobimą britų kapitonas Robertas FitzRoy'us jo šeimai esą sumokėjęs perline saga). Džemis Batonas kelionės per Atlantą metu išmoko kalbėti angliškai, buvo pakrikštytas, aprengtas pagal naujausias Europos madas ir pristatytas Londono visuomenės grietinėlei.

Martin Gusinde muziejaus nuotr./Martin Gusinde muziejuje, Navarino saloje, Argentinoje eksponuojamos indėnų nuotraukos
Martin Gusinde muziejaus nuotr./Martin Gusinde muziejuje, Navarino saloje, Argentinoje eksponuojamos indėnų nuotraukos

Tačiau po trejų Anglijoje praleistų metų, pagaliau gražintas į Ugnies Žemę, Džemis Batonas prisiminė savo senąjį indėnišką Orundeliko vardą, nusimetė angliškus drabužius, vedė jauną Jagana genties merginą ir ėmė su pasimėgavimu skersti anglų misionierius, kuriančius krikščioniškas misijas visoje Ugnies Žemėje. Charlesas Darwinas, stebėjęs Džemio Batono – Orundeliko elgesį laive, savo užrašuose vėliau stebėjosi, kaip mažai įtakos „civilizacija“ turi „laukiniams“.

Per visą dvidešimtą amžių Ona genties indėnai buvo sistemingai naikinami.

Daugumą jų pražudė europiečių jūrininkų atvežti tymai, tuberkuliozė ir alkoholis, estancieros indėnų žudynės ir vis mažėjančios laukinių guanakų bandos, kurias masiškai naikino avių ir karvių bandų savininkai naujakuriai.

Paskutinė gryno kraujo Ona genties indėnė žuvo 1974 metais, į kapus nusinešdama ir kalbą.

Šiandien Ona genties indėnai, jų papročiai, istorija ir kalba yra išnykę nuo žemės paviršiaus, o Ugnies Žemė priklauso Čilei ir Argentinai. Vietoj klajoklių medžiotojų, laukinių guanakų bandų ir kormoranų kolonijų Tierra del Fuego kuriasi prabangios vakariečiams turistams skirtos medžioklės lodžijos, slidinėjimo kurortai, o iš Ušuajos plaukia brangūs kruiziniai laivai, gabenantys labiau pasiturinčius keliautojus į Antarktiką.

Eglės Gerulaitytės nuotr./Kelionė į Ugnies žemę
Eglės Gerulaitytės nuotr./Kelionė į Ugnies žemę

Rio Grandės ir Ušuajos miestai, pastatyti aukso karštinės, banginių medžiotojų ir naujakurių estancieros klestėjimo metu, šiandien laikosi iš turizmo, medienos verslo ir uosto mokesčių; vieninteliai Biglio kanalo krabų žvejai dar pamena laukinę Ugnies Žemės gamtą ir indėnų legendas apie nepasotinamą pietinių kalnų pabaisą, pusiau moterį, pusiau uolą, ryjančią žmones gyvus ir nuolat reikalaujančią kraujo.

Sielų salos kuždesiai

Anne Chapman  nuotr./Šamanė Lola Kiepša
Anne Chapman nuotr./Šamanė Lola Kiepša

Lola Kiepša mirė 1966 metais, būdama devyniasdešimties, nors tikro savo amžiaus nežinojo net pati. Ji buvo paskutinioji Ona genties šamanė – jaunystėje sapne ją aplankiusi dėdės dvasia ir nuo to laiko L.Kiepša regėjo protėvių vėles, klausėsi banginių raudų ir pynė užkalbėjimus Biglio kanalo kormoranams.

Sakoma, kad L.Kiepša gimė laukinio guanako odos palapinėje. Kažkada seniai seniai ji rengėsi guanako odos suknele ir kartu su motina statė palapines prie jūros ir ežerų, o jos tėvas ir motinos brolis medžiojo ir pasakojo istorijas. Ona tradicija pasakoti senąsias legendas leido tik vyrams, tačiau, kaip šamanei, L.Kiepšai buvo leista įsilieti į pasakotojų gretas. „Kai miršta vyras medžiotojas, jis tampa laukiniu guanaku. Kai miršta žiniuonis, šamanas ar burtininkė, jie tampa žvaigždėmis...

Mirus paprastai moteriai, ji atgyja uola, o miręs vaikas sugrįžta buko medžiu, marguoju geniu arba albatrosu.

Sinu, didis praeities medžioklis, po mirties virto vėju, o jo dukra Sinu Katamė – kolibriu. Jei ant kelio išvysi elniaragį vabalą, atsargiai pakelk jį ir padėk atokiau, kad kas nesumindžiotų, juk kadaise jis buvo gerasis raganius...“

Nors L.Kiepša į kapus nusinešė paskutinius indėniškus žodžius – kartu su ja mirė ir Ona genties kalba – pasakojama, jog ji mirė su šypsena, mat jos protėviai, visa jos gentis, visi jau kadaise žuvę Ugnies Žemės žmonės supo ją girių, kalnų, gyvūnų ir paukščių pavidalais, o žvaigždėmis iš dangaus jai meiliai mirksėję jos mirusio dėdės linijos šamanai.

Štai aš. Aš dainuoju,

Vėjas mane neša

Seku išėjusiųjų pėdsakais;

Jie veda mane į Didžiuosius Kalnus.

Atvykus į Didžiuosius Kalnus dausose

Išėjusiųjų galia grįžta į mane,

Gyvenantieji begalybėje prakalba.*

*Antropologės Anne Champan įrašyta L.Kiepšos giesmė prieš jai mirštant, „Selknam papročiai ir pasakos“, 1966 m., Rio Grandė, Ugnies Žemė.

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie PasaulisKišenėje