Eglė žino, jog viešai prašydama tautiečių paramos sulauks daug neigiamų komentarų, jog dėl visko kalta pati – juk niekas prieš trejus metus į Indoneziją jos neišsiuntė prievarta ir juo labiau neliepė ten tekėti bei gimdyti vaiko.
Tačiau jauna moteris tam yra pasiruošusi, nes nori žūtbūt pasiekti Lietuvą ir savo artimuosius, kurie namuose jos laukia – bet tik kaip viešnios. Jie nesupranta Eglės sprendimo grįžti su šeima į Lietuvą ir čia kurtis visam laikui.
Išvyko mokytis tradicinio baliečių meno
Balio saloje, į kurią egzotiškos ieškantys lietuviai traukia atostogauti, Eglė atsidūrė prieš trejus metus. Mergina čia išvažiavo mokytis batikos ir neplanavo užsibūti. Tačiau likimas lėmė, jog Balyje sutiko savo būsimą vyrą ir susilaukė dukros.
„Buvo 2012-ieji, aš buvau ketvirto kurso studentė tuometiniame Vilniaus pedagoginiame universitete (dabar – Edukologijos universitetas – aut. past.), kur studijavau technologijų edukologiją.
Kartą šnekėjausi su drauge per Skype. Man buvo gana sunkus emociškai laikotarpis ir užsiminiau, kad norėčiau pabėgti nuo visko. O ji man ir sako: „Yra tokia „Darmasiswa“ programa. Gali laimėti stipendiją ir išvažiuoti metams į Indoneziją.“ Tai buvo idealus variantas man.
Užpildžiau paraišką, buvau atrinkta ir išvykau studijuoti vietinių rankdarbių į Balį, ISI Denpasar universitetą, nors labiausiai mane domino būtent batika“, – pasakojo Eglė.
Jis buvo vienas iš kelių vietinių studentų, kurie šnekėjo angliškai. Be to, visada buvo draugiškas, kompanijos siela. Tačiau pusmetį mes vienas į kitą tik žiūrėjome, kol vieną vakarą išsikalbėjome.
Universitete lietuvė sutiko savo būsimą vyrą – indonezietį I Made Sutama, kurį visi vadina Oko. Jis buvo trečiakursis.
Tačiau užbėgdama įvykiams už akių Eglė sako, jog vyras universiteto taip ir nebaigė: 2013-ųjų pradžioje mirė vėžiu sirgęs jo tėvas.
Tad šeimai turėjęs padėti I Made Sutama kuriam laikui sustabdė mokslus.
Prisimindama pažinties pradžią Eglė sako, jog neįtarė, kad tarp jų galėtų įsižiebti jausmai.
„Jis buvo vienas iš kelių vietinių studentų, kurie šnekėjo angliškai. Be to, visada buvo draugiškas, kompanijos siela.
Tačiau pusmetį mes vienas į kitą tik žiūrėjome, kol vieną vakarą išsikalbėjome. Tikrai nenujaučiau, jog jis bus mano vyras“, – pasakojo lietuvė.
Toliau jų draugystė vystėsi sparčiai – po aštuonių mėnesių bendravimo Eglė pasijuto besilaukianti. Tai nulėmė tolesnį poros likimą.
Bilietus turėjo kišenėje, bet neišvyko
Eglė pasakojo, kad pasibaigus studijų metams ji ieškojo darbo – jo reikėjo, kad gautų vizą, leisiančią likti Balyje. Be to, trūko ir pinigų – kol mokėsi, mergina gyveno iš stipendijos, santaupų neturėjo.
„Gauti darbą Indonezijoje baltiesiems yra labai sunku, nes įmonei tokie darbuotojai – labai brangūs. Tavęs turi labai reikėti, kad įmonė ryžtųsi mokėti už darbo vizą (per metus tai kainuoja apie 2 tūkst. JAV dolerių), taip pat atlyginimą, kuris, lyginant su vietiniais, yra penkis kartus didesnis“, – nesėkmingų darbo paieškų priežastis atskleidė Balyje gyvenanti lietuvė.
Tavęs turi labai reikėti, kad įmonė ryžtųsi mokėti už darbo vizą (per metus tai kainuoja apie 2 tūkst. JAV dolerių), taip pat atlyginimą, kuris, lyginant su vietiniais, yra penkis kartus didesnis.
Neturėdama kitos išeities, t.y. negalėdama legaliai likti Balyje, Eglė įsigijo bilietus į Lietuvą.
„Labai dėl to skaudėjo širdį. Planavome, kad aš padirbėsiu Europoje ir grįšiu – abu norėjome išsaugoti santykius, bet vyras turėjo likti – reikėjo pabaigti studijas“, – pasakojo Eglė.
Tačiau likimas nusprendė kitaip: likus penkioms dienoms iki skrydžio į Lietuvą pora sužinojo, kad laukia kūdikio.
„Turėjome labai nedaug laiko apsispręsti, ką daryti. Aš iš karto skambinau mamai. Ji tikino, kad man geriausia pasilikti Balyje. Įvilko tai į labai gražius žodžius. Po to dar du kartus klausiau tiesiai: ar priimtų mane su vyru gyventi bent laikinai. Ji atsakė, kad taip, bet tik kaip viešnią“, – kalbėjo Eglė.
Merginos tėvas jai taip pat negalėjo padėti, nes gyveno nuomojamame bute su kitais žmonėmis.
Nutarėme likti Balyje, kur mūsų norėjo, kur buvo saugiau, kur mano vyras uždirbo bent maistui ir mums nereikėjo nuomotis būsto.
„Viską apsvarstėme: Lietuvoje aš, nėščia moteris, darbo nebūčiau gavusi. Be to, neturėjome, kur apsistoti – net laikinai.
Net jei būčiau įsidarbinusi, man paskirtos išmokos nebūtų užtekę išlaikyti save, vaiką ir vyrą, kurio įsidarbinimas greičiausiai taip pat užtruktų – juk jis nemoka kalbos...
Todėl nutarėme likti Balyje, kur mūsų norėjo, kur buvo saugiau, kur mano vyras uždirbo bent maistui ir mums nereikėjo nuomotis būsto“, – sprendimą likti paaiškino lietuvė.
Vyras – šventiko sūnus
Po savo širdimi kūdikį nešiojanti Eglė greit sulaukė pasiūlymo tekėti – vestuvės įvyko 2013 m. spalio 11 dieną.
Tai buvo tradicinės hindu vestuvės Balyje. Pasak lietuvės, paprastai jos vyksta keliais etapais. Pirmiausiai vyro šeima eina pas šventiką pasiklausti, kada gera diena vestuvėms.
Tuomet vyras eina pas būsimą žmoną į namus prašyti jos rankos, nutarti, kokio dydžio rengs vestuves.
Išsprendus šiuos klausimus organizuojamos vestuvės vyro namuose.
„Taip būna visada, išskyrus tuos atvejus, kai nuotaka – vienintelis vaikas šeimoje ir dėl to vyras atiteka į žmonos šeimą. Tuomet ir vestuvės vyksta nuotakos namuose“, – pasakojo už indoneziečio ištekėjusi lietuvė.
Po vestuvių jaunavedžiai eina pas nuotakos šeimą: neša pyragą, nuotaka taria paskutinį atsisveikinimą šeimai bei šventyklai.
„Mūsų atveju viskas įvyko per vieną dieną. Esu dėkinga tėčiui ir sesei, kurie atskrido į šventę“, – sakė Eglė. Artimųjų palaikymo jai labai reikėjo.
Prieš vestuves ji turėjo tapti hinduiste. Tai padaryti buvo būtina, kadangi Indonezijoje skirtingų religijų atstovai negali oficialiai susituokti.
Vestuvių apeigos Balyje ypatingos – jose dalyvauja net keletas šventikų, visa bendruomenė – daugybė žmonių. Tačiau, pasak Eglės, pagrindinis dalykas hinduistų vestuvėse yra aukojimai.
Jos vyru tapęs I Made Sutama – šventiko sūnus. Ši detalė svarbi, nes būtent į šventikų šeimas nukreiptos visos bendruomenės akys.
„Per vestuves iš ryto paprastas šventikas prašo gamtos, gyvūnų – to, kas žemiau už žmogų, būti liudininkais. Taria mantras, aukoja.
Kiti liudininkai – paprasti žmonės – taip pat aukoja.
Popiet atvažiuoja aukščiausias šventikas, kuris prašo Dievo būti liudininku, sudarant šią santuoką, taip pat taria mantras ir aukoja.
Aukojimų tiek daug, kad moteris juos pradeda daryti dvi savaites prieš vestuves“, – pasakojo lietuvė.
Jos vyru tapęs Oko – šventiko sūnus. Ši detalė svarbi, nes būtent į šventikų šeimas nukreiptos visos bendruomenės akys.
Nors jokių ypatingų tabu ar privilegijų jie nesilaiko ir neturi, ne savo tautietes veda retai. Tad lietuvės ir indoneziečio santuoka sulaukė daug vietinių dėmesio.
Tarsi 100 metų atgal
„Čia viskas tarsi šimtą metų atgal“, – sako Eglė, paprašyta palyginti šeimos gyvenimą Balyje ir Lietuvoje. Anot jos, Indonezijoje visi gyvena bendruomenėje. Po santuokos moteris atiteka į vyro šeimą ir gyvena kartu su jo tėvais.
Jauniausias vaikas visą gyvenimą lieka su tėvais ir yra atsakingas už juos iki mirties.
„Po truputį žmonės pradeda laisviau į viską žiūrėti. Tai – baltų žmonių įtaka“, – apie pokyčius pasakojo trejus metus Balyje gyvenanti lietuvė.
Jos vyras dirba šventyklose – jas dažo, atlieka staliaus darbus.
„Tai nėra taip paprasta, kaip skamba, nes kiekviena atskira išdrožinėta gėlytė turi būti padengta aukso dažais. Tai – tikras menas. Taip pat jis pjausto vaisius ir daržoves vestuvėms“, – teigė Eglė.
Grįžti noriu ir aš, ir vyras. Tik jis nenorėjo, kad išvažiuodami įlįstume į skolas. Todėl sukūriau puslapį su mūsų istorija ir prašome visų neabejingų pagalbos.
Šiomis veiklomis jis galėtų užsiimti ir Lietuvoje, kur atvažiavęs neketina sėdėti be darbo.
„Darbo pasiūlymų laukiame jau dabar!“ – neslėpė į gimtinę su šeima grįžti nusprendusi lietuvė.
Ji pati turi pedagogikos diplomą, tad galėtų dirbti mokytoja, neatsisakytų ir pardavėjos darbo.
Turi išvažiuoti, nes nebegali gauti vizos
Kodėl į būtent dabar nori važiuoti Lietuvą? „Grįžti noriu ir aš, ir vyras. Tik jis nenorėjo, kad išvažiuodami įlįstume į skolas.
Todėl sukūriau puslapį su mūsų istorija ir prašome visų neabejingų pagalbos – tiek bilietams, tiek ir stogui virš galvos – grįžus į Lietuvą neturėsime, kur gyventi.
Tad labai norėtume, kad kas nors nors kuriam laikui surastų būstą“, – kalbėjo pašnekovė.
Anot jos, Oko šeima supranta, kad sūnus vedė ne vietinę, bet merginą „iš už jūrų marių“, tad turi išvažiuoti.
„Kodėl žmonės mums turėtų padėti? Net nežinau.. – išgirdusi klausimą į mintis pasinėrė Eglė. – Pagal hinduizmą mes visi esame susiję ir gimę iš to paties šaltinio. Be to, hinduistai tiki karma.
Pagal hinduizmą mes visi esame susiję ir gimę iš to paties šaltinio. Be to, hinduistai tiki karma, todėl mielai padeda vieni kitiems. Aš tiesiog nebemačiau kitos išeities...
Galbūt todėl Balyje žmonės mielai vieni kitiems padeda.
Aš šiuo atveju tiesiog nebemačiau kitos išeities, kaip paprašyti pagalbos.
Tai padaryti mane skatino ir draugai“.
Iš Balio, kur amžina vasara, į lietuvišką rudenį ir žiemą grįžusiai šeimai reikės ir šiltų rūbų.
„Čia mes visus metus dėvime tik šortus ir marškinėlius. Tad vyrui ir dukrai žieminių rūbų net neturiu...“ – sakė Eglė.
Detalią instrukciją, kaip galite padėti indoneziečio ir lietuvės šeimai, rasite čia. Eglė džiaugiasi, jog šiuo metu jau yra paaukota daugiau kaip 1000 JAV dolerių. Tad iki reikalingos sumos – 5000 – nedaug liko.
Tačiau ir laiko nėra daug – lietuvės viza Balyje baigiasi lapkričio 20 d. Pratęsti jos nebegali. O iki tol šeima turi įsigyti bilietus skrydžiui į Lietuvą, Oko ir dukrytė turės pasirūpinti ir vizomis.
Norintys paremti Eglės ir I Made Sutama šeimą gali tai padaryti aukodami indiegogo arba tiesiogiai PAYPAL madeokatrelos@gmail.com Galima rašyti ir asmeniniu Eglės el. paštu egle.sarka@gmail.com
