Prieš dvejus metus Velso vardas pasaulyje ar bent jau Europoje nuskambėjo labai garsiai. Taip įvyko dėl Velso futbolo rinktinės pasirodymo Europos čempionate. Varžovus nuo kelio šlavusi rinktinė užkopė ant trečiosios vietos laiptelio ir pirmą kartą aplenkė savo motiną – Anglijos rinktinę. Tai buvo didžiausias jos pasiekimas futbolo istorijoje. Visi pirmiausiai stebėjosi, žavėjosi ir galvojo „Na ir Velsas, na ir šaunuoliai“, o emocijoms atslūgus pamąstė – „pala pala, o kas tas Velsas?“
Pripažinkime, futbolo aikštėje pasiektos pergalės yra labai įtikinama žinutė pasauliui ir puiki reklama mažai žinomai šaliai. Tai daug efektingesnė priemonė pranešti apie save pasauliui nei politikų ar turizmo ekspertų sugalvota programa, kaip privilioti turistus skaniais cepelinais, gražiomis moterimis ar G tašku. Gerai pasirodyk futbolo aikštėje ir gausi tokią reklamą, kurios už jokius pinigus nenupirksi.
Tačiau panašiu metu buvo ir kitas įvykis, kuriame Velso vardas nuskambėjo gal ir ne taip rėksmingai, bet pakankamai aiškiai. Tai buvo balsavimas dėl „Brexit“. Tik Anglija ir Velsas balsavo už pasitraukimą iš Europos Sąjungos. Tada euro entuziastai stebėjosi, mojo į velsiečius ranka ir sakė – „kaimiečiai, ko iš jų norėti“.
Jie daug neklydo – velsiečiai ir yra kaimiečiai. Jų šalis visą savo ilgą istoriją buvo kaimų teritorija ir iš esmės tokia išliko iki šios dienos – kaimai ir miesteliai tebedominuoja Velse. Velsiečiai to nesibodi ir labai stengiasi išsaugoti savo kaimiškąjį identitetą. Ramus poilsis yra vienas kertinių pažadų viliojamiems turistams. Iš tiesų, ramybė ir lėtesnis gyvenimo būdas pasijaučia tik kirtus Anglijos – Velso sieną.
Gal dėl savo ramaus gyvenimo būdo jie ir balsavo už išstojimą iš Europos Sąjungos, nes bijojo čia atvykstančių emigrantų ar pabėgėlių, kurie neva atims iš jų darbo vietas, ištvirkins visuomenę ar jų avis su botagėliais ganys už juos. Nežinau, ar tos baimės pagrįstos, bet, manau, tas darbo vietas, kurias neva gali atimti imigrantai, jie jau ir atėmė. Viename iš gūdaus Velso kaimų restorane, į kurį pagal vietinių rekomendacijas užklydome ir mes, darbavosi net trys lietuviai.
O gal velsiečiai solidarizavosi su savo motušės Anglijos provincija, kuri taip pat bijo imigrantų, pabėgėlių ar, anot jų, pasileidusį gyvenimo būdą propaguojančio Londono. Angliją pavadinau Velso motuše todėl, kad senais laikais Anglija inkorporavo Velsą į savo sudėtį visiškai neskausmingai ir be jokių nepriklausomybės kovų. Skirtingai nei jų neramūs šiauriniai pusbroliai škotai, nuolat keliantys bangas dėl nepriklausomybės, velsiečiai sėdi tyliai ir tokių nuodėmingų minčių nepuoselėja. Jiems gera ir jauku būti po anglų sparneliu.
Po visų šių teorinių tyrinėjimų atėjo metas nuvykti į Velsą patiems. Pradėjus ieškoti galimybių nustebau, kad susiklosčius palankioms aplinkybės Į Velsą galima nuvykti nerealiai pigiai.
Tai yra – už vieną svarą. Tik čia ne iš Lietuvos, o iš Londono. Tereikia paieškoti internete, ir rasite pigių kelionių autobusus, už šią kainą vežančius iš Londono į Velso sostinę Kardifą. Man dar pasisekė rasti skrydžio į Londoną bilietus už 10 eurų, tad iš viso kelionės bilietai kainavo pigiau nei traukiniu pasiekti Lietuvos pajūrį. Žinoma, tokių kainų reikia paieškoti ir būti pasiruošus pastumdyti savo išeigines dienas pagal skrydžių grafikus. Net ir nenorintys keliauti tokioms kainoms sunkiai atsispiria.
Velsas garsėja nuostabia gamta, kas antrame kaime stovinčia pilimi ar bent jau piliakalniu, kalnais ar nacionaliniais parkais. Tai jau leidžia įtarti, kad be nuomoto automobilio čia nelabai bus ką veikti, nes visuomeninis transportas neapveš visų norimų aplankyti vietų. O jei ir apvežtų, tai kainuotų nemažai pinigų bei laiko, nes vietinio susisiekimo bilietai pakankamai brangus, autobusai kursuoja ne taip dažnai ir neapima kiekvieno šalies kampelio. Taigi realu, kad automobilio nuomos išlaidos bus didesnės nei skrydžio ir autobuso į Velsą bilietų kaina.
Tiesa, į Velsą galima ir atskristi, nes sostinė Kardifas turi savo oro uostą. Tačiau norint atskristi į jį reikia būti ypatingų oro uostų rinkėju, nes skrydžiai į Velsą yra brangūs. Nemanau, kad verta už tai mokėti, nes kelionė iš Londono autobusu trunka tik tris su puse valandos. Bet čia kiekvieno individualus pasirinkimas, be abejo.
Vairuoti Velse gali būti ir lengva, ir sunku. Lengva, nes šalyje nėra nei didelių miestų, nei didelių transporto srautų juose. Velso greitkeliai nėra taip apkrauti, kad nuolat reikėtų ypatingo susikaupimo. Tolstant nuo Kardifo eismas labai sumažėja, ir galima lėkti su vėjeliu, jei tik neužsirausi ant greičio radarų.
O sunku, nes eismas vyksta kairiąja kelio puse, ir prie to reikia priprasti. Kita vertus, dėl mažo eismo intensyvumo Velse tai padaryti yra daug lengviau nei pavyzdžiui, Londone. O ir šiaip vairuoti, kai vairas kitoje pusėje, nėra taip jau sudėtinga, kaip galvojau. Reikia tik labai žiūrėti kairę automobilio pusę, nes iš įpratimo labiau slenkantis kairėn galima ją nubraukti į kur nereikėtų.
Ypatingo susikaupimo reikia kalnuotuose miesteliuose arba atokesniuose keliukuose, kurių Velse apstu. Miesteliuose yra labai siauros ir vingiuotos gatvelės, kuriose sunku prasilenkti. Savo akimis mačiau, kaip su manimi prasilenkiantis automobilis Svonso mieste nudaužė šalia priparkuotos mašinos veidrodėlį.
Aš, kaip tikras lietuvis, apsimestinai susirūpinau – „ajajai, kaip nepasisekė, kokie neatsargūs žmonės“ – bet iš tikrųjų džiaugiausi, kad tai buvo ne mano veidrodėlis. Ir prie viso to pasistengiau kuo greičiau dingti iš įvykio vietos, kad niekam nekiltų nuodėmingų minčių mane įtraukti į situacijos aiškinimąsi. Ir aš buvau ne vienintelis toks. Įvykį sukėlęs automobilis taip pat pasistengė kuo greičiau pasiplauti. Ne visi velsiečiai yra iš aukso lipdyti. Nebent jį vairavo lietuvių emigrantas.
Juokas juokais, bet vienas kiek neatsargesnis manevras, ir tu gali būti kitas, kuris rinks savo veidrodėlio šukes ar seilėmis bandys nutrinti įbrėžimą ant kėbulo.
Velsas yra didelė teritorija, ir jai visai apvažiuoti reikia daug laiko. Mes šį kartą jo daug neturėjome, todėl keliavome tik po pietinį Velsą. Apie įspūdingiausius jo epizodus ir nuotykius jame – kitoje dalyje.
