Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Ievos piligriminė kelionė: 7. Parduota amžina meilė Samos vienuolyne ir vieniši hipiai

Galisijoje dažnas pakeleivis – karvės
J. Aixner nuotr. / Galisijoje dažnas pakeleivis – karvės
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Parapinis „albergas“ Faboje pastatytas vokiečių iniciatyva, visi hospitaleros čia – vokiečiai. Išties graži vieta su, kaip rašoma reklaminiame buklete, vienu labiausiai fotografuojamų objektų Kelyje – išraiškinga piligrimo statula.

Siestos metą praleidžiu lauke snausdama po medžiu. Vėliau keturiese nueiname į barą, kur šeimininkė man negaili „cariña“ ir „bonita“.

Grįždami paklausiame ant laiptų sėdinčios močiutės, kokias daržoves ši augina už tvoros. Moteriškė mielai leidžiasi į kalbas, aiškindama, kad didžiuliai žali lapai naudojami tradicinei Galisijos sriubai caldo gallego gaminti, kol prie jos ant laiptelių neprisėda anūkas (mirkteliu jam) ir mielu vaikišku balseliu ima reikalauti močiutės dėmesio.

Kai ši vis dar kalbasi su mumis ir į anūko kreipinį atsako švelniu abejingumu paglostydama jam plaukus, jis pabando dar kartą: „Abuela“, – pakartoja ir paglosto močiutės smakrą. Nueiname, palikę laiko senutės ir anūko meilei.

Vakarėjančios saulės spinduliai dar labiau paauksuoja už tvoros gulinčio veršiuko kailį.

Ispaniškas kaimas turi nenusakomo žavesio, kuriame sumišęs žemės derlingumas, vyno skalsumas, maisto įvairovė ir kur ant laiptelių prie namo sėdinčios abuelos gyvenimas atrodo toks paprastas.

Nors pastarasis dalykas – jau ne ispaniška autentika, o viso pasaulio močiučių bruožas: toje nenusakomoje ramybėje ir taikoje visuomet įžvelgiu gyvenimo paprastumą (bet toli gražu ne prastumą). Galbūt visų žmonių gyvenime ateina toks laikas, kai ant laiptų prie namo galima ramiai spręsti globaliai paprastas problemas.

Viena aišku – ramiai Faboje pamiegoti tikrai neįmanoma. Šeštą valandą ryto pabundu nuo energingo mano lovos purtymo, o puikiai nusiteikęs hospitalero šaukia, kad laikas keltis. Tai vienas tų rytų, kai ne tik aš, bet ir Chuanma būname surūgusios.

Artėjant prie Santjago ir vis stiprėjant mėšlo kvapui apgriuvusiuose Galisijos kaimeliuose, užplūsta nostalgiška nuotaika. Galisija mus pasitinka keistu akcentu ir sava kalba kalbančiais ispanais didelėmis juodomis mauriškomis barzdomis.

Ne visai jie malonūs. Kartais atrodo netgi sukti. Tačiau gal čia kalta toji nostalgija. Apie tai, kad keliauti liko visai nedaug, kasvakar primena prancūzas Philipe'as, savo Kelią pradėjęs kažkur Prancūzijoje ir nenoriai skubantis namo pas savo pustrečio mėnesio nematytą anūką. Naktį užmigti darosi vis sunkiau, liejasi mintys ir vis norisi dėkoti, net aiškiai neįvardinant už ką ir juolab – kam. 

J. Aixner nuotr./Galisija garsėja derlingomis žemėmis, o nuo lietaus ir graužikų siekiant apsaugoti grūdus, juos iki šiol įprasta laikyti tokiuose nameliuose
J. Aixner nuotr./Galisija garsėja derlingomis žemėmis, o nuo lietaus ir graužikų siekiant apsaugoti grūdus, juos iki šiol įprasta laikyti tokiuose nameliuose

Kartais labai aiškiai galiu įvardyti, už ką esu dėkinga. Štai, pavyzdžiui, už praėjusią dieną aplankytą įspūdingą Samos vienuolyną, tyliai ir didingai stūksantį aukštų Galisijos kalnų slėnyje.

J. Aixner nuotr./Samos benediktinų vienuolyne
J. Aixner nuotr./Samos benediktinų vienuolyne

Tai dar VI a. įkurtas benediktinų vienuolynas, garsus grigališkųjų choralų giedojimu ir iki šiol svetingai priimantis piligrimus. 1951 m. visiškai suniokotas gaisro, šiandien vienuolynas didžiuojasi moderniais XX a. vidurio piešiniais, puošiančiais jo sienas.

Šiuose piešiniuose save atpažinti gali žmonės, materialiai prisidėję prie vienuolyno atstatymo – išties pasaulietiški atrodo vienuolių abitais ar kitų šventųjų rūbais aprengti veidai.

Mus vedžiojantis vienuolis rodo savo mėgstamiausią piešinį – pačiame ilgo koridoriaus gale ant sienos ištapytą angelą, ant kurio pro akmenines kolonas krinta saulės šviesa.

Kažin, kokiam rėmėjui teko garbė įkūnyti šį angelą?

J. Aixner nuotr./Samos benediktinų vienuolyne
J. Aixner nuotr./Samos benediktinų vienuolyne

Samos vienuolyne padarau atradimą. Suprantu, ko žmonės labiausiai trokšta. Užėjus į prie vienuolyno esančią suvenyrų krautuvėlę, akys užkliūva už apyrankių su keltiškais simboliais, reiškiančiais sėkmę, klestėjimą, sveikatą ir turtą.

Parduotuvėlėje dirbantis vienuolis sako, kad yra ir dar vienas simbolis – amžina meilė, bet apyrankės su juo jau išpirktos. Prieš užmigdama tą vakarą galvoju apie giedančius Samos vienuolius, apie išpirktą amžiną meilę ir tai, kokių dar atradimų padarysiu Kelyje.

Vieniša hipių diena

Kelyje vienam būti sunku – beveik neįmanoma. Netgi jei į Santjago de Kompostelą išsiruoši vienas, būtinai sutiksi bendrauti besiveržiančių pakeleivių, taigi vienatvės šiltuoju metų laiku ieškoti neverta.

Pavargusi nuo bendravimo, šiandien į Kelią išeinu viena. Anksčiausias rytas iš visų (laikrodis rodo be kelių sekundžių 06:45) ir viena rekordiškiausių dienų – 32 kilometrai. Prie to savanoriško vienišumo prisideda ir Galisijos atmosfera.

Čia, kitaip nei Navaroje ar Riochoje, kiekviename kaimelyje nerasi baro su maloniais šeimininkais ir albergų. Regis, Galisija iki šiol neišnaudoja galimybės naujam gyvenimui prikelti savo kaimų, kur neretai vienintele jų gyvavimo sąlyga yra nesibaigiantys piligrimų srautai. 

J. Aixner nuotr./Rytas rūke pakeliui į Portomariną
J. Aixner nuotr./Rytas rūke pakeliui į Portomariną

Rytas toks miglotas, kad sunku įžiūrėti vos už kelių metrų einančius piligrimus. Jų – kaip niekad daug, nes visi šįryt pajudėjo iš Sarijos, miesto, kuris žymi paskutinių šimto kilometrų iki Santjago de Kompostelos ribą.

Dauguma keliaujančių nuo šiol – ispanai (pagaliau nebejaučiu jų trūkumo – Kelias priklauso jiems, tiesa). Žmonės nebeatrodo tokie draugiški. Nežinau, galbūt tai tiesiog nuovargis, sumišęs su liūdesiu, kad ir šis Kelias turės pabaigą, bei sunkiai paaiškinamas Kelio senbuvės išdidumas. 

Mėgaujuosi ryto drėgme ir rūko tirštumu – nuo jo sudrėksta plaukai, o ant blakstienų nugula „rasa“. Kaip niekad ryškūs voratinkliai, o džiungles primenantis miškas – netikėta! – kvepia arbūzais. Pralenkiu Kelio angelą – penkiametę Keitę kone baltais garbanotais plaukais ir ryškiai žydromis akimis bei jos tėvus, stumiančius mergaitės „namuką ant ratų“. Kelyje viskas įmanoma. Ta proga paklausom dainos:

VIDEO: Daina lydėjusi kelyje

Kažkur pakeliui, jau įdienojus ir nuo blakstienų nudžiūvus ryto miglai, akį patraukia pakelėje sėdintis vaikinas, grojantis gitara, o šalia jo – Pietų Amerikos spalvomis šviečiančios piniginės, rankinės, skarelės, netgi kelnės ir kelios kriauklės.

Pasirodo, tie daiktai – iš Gvatemalos, o kriauklės – iš Finisteros. Jis – vokietis Denisas, jau kelis kartus nužingsniavęs Kelią, praėjusią vasarą praleidęs hipių paplūdimyje Finisteroje, o žiemą – miškuose prie miestelio. Atrodo nesumeluotai laimingas – šviesiai mėlynos akys šviečia ne mažiau nei skylės jo marškinėliuose.

J. Aixner nuotr./Kelias į Santjagą – hipiškos sielos žmonių pamėgta vieta
J. Aixner nuotr./Kelias į Santjagą – hipiškos sielos žmonių pamėgta vieta

Pamatęs, kad susidomėjome neįkyriai siūlomais daiktais, o dar labiau – juo pačiu, nustoja grojęs ir noriai ima pasakoti apie atšiaurią praėjusią žiemą, kokios neatsimena net patys ispanai – daugybė audrų, į bažnyčią įtrenkęs žaibas, žvejoti į jūrą negalintys išplaukti žvejai. Denisas negaili patarimų, kur verta nueiti Finisteroje (į kurią taip ir nenuvykstu) ir apsidžiaugia, kai už aštuonių eurų donativo nusiperkame dvi pinigines ir skarelę.

Denisas – ne vienintelis XXI a. hipis, kurį šiandien sutinkame Kelyje. Kitas ilgais juodais plaukais ir tokios pačios spalvos dantimis bei vaivorykštės spalvų tamprėmis pakeliui į Portomariną praeiviams dalija nemokamus apkabinimus. Liamui iš Kanados nusišypso laimė – apkabintojas noriai imasi jį glėbesčiuoti. Šiandien – hipių diena, ne kitaip. 

J. Aixner nuotr./Prieš akis – naujasis Portomarinas
J. Aixner nuotr./Prieš akis – naujasis Portomarinas

Portomarine nesustojame – tai miestas, iškritęs iš Kelio konteksto. Jo senamiestis, užtvenkus Minjo upę, atsidūrė po vandeniu, o naujasis Portomarinas pastatytas tik 1960 m. Gal todėl dabar jis atrodo kaip išpuoselėti mūsų Druskininkai, skirti komfortą mėgstantiems turistams, bet ne piligrimams. 

I.Vaitkevičiūtės nuotr./Melidės perlas – virtas aštuonkojis
I.Vaitkevičiūtės nuotr./Melidės perlas – virtas aštuonkojis

Skubame į Melidę, garsėjančią pačiais skaniausiais aštuonkojais visoje Galisijoje. Turiu pripažinti, kad nors didžiulėmis žirklėmis karpomo padaro, nors ir virto, vaizdas nėra labai malonus, dar niekada Kelyje palinkėjimas buen provecho (skanaus!) nebuvo taip puikiai išpildytas.

Komentarai
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Parašykite atsiliepimą apie PasaulisKišenėje