TIESAI REIKIA TAVO PALAIKYMO PRISIDĖK
Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą

Epilogas. Visa lietuvių kuprinėtojų pusantrų metų kelionė aplink pasaulį – kaip ant lėkštutės

Kuprinėtojai per pusantrų metų apkeliavo Žemės rutulį
Kuprinėtojai per pusantrų metų apkeliavo Žemės rutulį
Šaltinis: 15min
0
A A

Kai dabar ramiai sėdime ir gurkšnojame arbatą, tokią pat žalią, kaip ir prieš pradedant kelionę 2011 metų pabaigoje, ir žvelgiame į žemėlapį, sunku patikėti, kad tada taip lengvai ryžomės milžiniškam nuotykiui. Negi tada viskas atrodė taip paprasta? Viens du, susikrausim kuprines ir leisimės keliais. Aplink pasaulį?

Juk tas žemėlapis toks nedidelis atrodo, ir tos kalnų ar upių linijos tokios smagios ir viliojančios. O kur jau dykuma ar džiunglės, tundra ar taiga. Viskas atrodė čia pat, tik iškelk nykštį. Likus iki mūsų ekspedicijos trims mėnesiams, it patrakę ieškojom praeinamų kelių, įmanomų gauti vizų ir kitų smulkmenų, atsirasiančių kelionės metu.

Azija – vaišingumo užantyje  

Keliaudami Azijos miestais, dykumomis ir kalnais buvome karaliai. Tokie jau tų kraštų gyventojai. Jautėmės kaip užpečkyje, nepaisant to, kad kelionę pradėjom dar gilią žiemą. Tad Turkijoje, Kapadokijos urvuose, rankas ir įšalusias kojas šildėme prie menkučio laužo. Kelias bemieges naktis vienintelė mintis buvo, kaip nesušalti į ragą. 

Karolio ir Evelinos nuotr./Ilgai netrunkame atrasti įdomių pokalbių ir susibičiuliauti su mus vežančiais sunkvežimių vairuotojais
Karolio ir Evelinos nuotr./Ilgai netrunkame atrasti įdomių pokalbių ir susibičiuliauti su mus vežančiais sunkvežimių vairuotojais

Kuprinėtojų nuotykiai Gruzijoje.

Karolio ir Evelinos nuotr./Moterys vestuvėse prie vieno stalo, o vyrai prie kito
Karolio ir Evelinos nuotr./Moterys vestuvėse prie vieno stalo, o vyrai prie kito

Sumindžioji sniegą, statai palapinę ir tik meldi, kad alkanas vilkas nepasipainiotų, o dar kaip tyčia vietiniai mėgsta pagąsdinti. Kita vertus, Turkijoje nakvojame ir su greitosios pagalbos personalu, ir policijos nuovados šeimininkų globoje. Mumssavivaldybės darbuotojai ar parduotuvėlių šeimininkai padėkliukais nešdavo arbatą, tada kai to labiausiai reikėdavo – ant kelio vieną į kitą brūžinant stingstančias kojas.

Kuprinėtojų nuotykiai Turkijoje.

Sušilom tik įriedėjus į Iraną. Skepetą ant galvos, ir šiaušiame į „bauginantį“ kraštą, kurį giminaičių didžiai nuostabai, dar ir šiandien minime saldžiausiais žodžiais. Persiškos kultūros gija nusidriekusi gerokai už Irano ribų keliaujant Šilko keliu, kaip pavyzdžiui mėlynais raštais išmargintos šventyklos Samarkande. 

Ir jau kai iki Kinijos sienos beliko tie vargani 50 kilometrų, mes įstrigome Kirgizijos kalnuose siaučiant pūgoms. Vienintelę vizą pasuose įspaudėm, kad atsivertų Kinijos spalvingi vartai. Teko rioglintis per Kazachstaną iš naujo prašant kinų malonės vizą mums gaminti. 

Kuprinėtojai Uzbekistane.

Kuprinėtojai Kirgizijoje.

Evelina ir Karolis Kazachstane.

O Kinijoje atsiverė naujas pasaulis, kuriame nė kūno kalba nebeįmanoma susikalbėti. Mirksi jie nekaltomis akimis, maždaug, „apie ką jūs, kitokio pasaulio piliečiai?“. Greičiausiai susizgrimba policininkai. Jie ne tik „sutranzuoja“ mums autobusą, bet ir fotografuodami pavyzdingai demonstruoja savo paslaugumą kraudami mūsų kuprines į bagažinę. Kinijoje mūsų laukė milijoniniai „miesteliai“, tylūs smalsūs žmonės, ilgos kelionės pėsčiomis naujutėlaičiais keliais, bandymas orientuotis telkiantis magiškai atrodančius hieroglifus. 

Evelinos ir Karolio nuotr./Visa giminė ir kaimynai susirinkę mūsų pasižiūrėti.
Evelinos ir Karolio nuotr./Visa giminė ir kaimynai susirinkę mūsų pasižiūrėti.

Kuprinėtojai Kinijoje.

Tailande lietaus lašų gaudesys į šventyklos stogą. Miegojome ir pusryčius šlamštėme budistų vienuolių prieglobstyje. Dar kelias dienas gyvenome laukiniame paplūdimyje gliaudydami kokoso riešutus. 

Evelinos ir Karolio nuotr./Mus priėmęs ir vaiainęs budistų vienuolis
Evelinos ir Karolio nuotr./Mus priėmęs ir vaišinęs budistų vienuolis

Kuprinėtojų Laoso nuotykiai.

 Besimėgaujant vėjeliu.
Besimėgaujant vėjeliu.

Evelinos ir Karolio Tailandas.

Indonezijoje prieš visą mokinių klasę giedojome Lietuvos himną, (mat negi gali prieštarauti, kai vaikai ką tik sutraukė indonezietiškąjį). Sieros šnypštimo klausėmės įsliuogę į pelenus spjaudantį Bromo ugnikalnį. Pirmuoju skrydžiu per jūras pasiekėme kitą kontinentą – žiemojančią Australiją. 

Evelinos ir Karolio nuotr./Karolis greit susidraugavo su vietiniais
Evelinos ir Karolio nuotr./Karolis greit susidraugavo su vietiniais

Kuprinėtojai Indonezijoje.

Australija – tarp lietuvių toliausiai nuo Lietuvos 

Lėktuvu nusileidome į civilizuotą kraštą. Azijoje pusmetį gyvenome laisvės nešiojami, miegodami dykumoje, apleistame paplūdimyje ar tiesiog lietui pliaupiant kur po stogu, visą naktį lopšinę mums šniokšdavo pralekiančios mašinos, kurių purslai atitikšdavo ir iki palapinės. Bet kai būdavai pavargęs it šuo, niekas nebesvarbu. 

Karolio ir Evelinos nuotr./Pertas
Karolio ir Evelinos nuotr./Pertas

Kuprinėtojai Australijoje.

Australijoje mes buvome niekuo neypatingi, niekuo neišsiskiriantys baltieji kiek padėvėtomis kuprinėmis. Bet kokiu atveju, slėptis minioje jau magėjo. Tylos kaip gintaro ieškojom, ir čia ji, vakarinėje Australijoje, nebent bangų mūšos pertariama. Ilgesingai žvalgėmės kažkur į vakarus, mintimis bandydami pasiekti namus. Juk tai labiausiai nutolęs taškas nuo namų. Iš Australijos į kitą pusę žemės vis arčiau Lietuvos keliausim. Akis ganėm skaisčiai žalsvame vandenyje, čiūžendami kojas kvarciniame smėlyje. 

Evelinos ir Karolio nuotr./Team LT
Evelinos ir Karolio nuotr./Team LT

Atkeliavom į kraštą, į kurį lietuvaičiai laivais buvo atplukdomi. Vėliau turėdavo keletą metų atidirbti lažo darbus, kad galėtų pradėti naują gyvenimą. Žiemą Australija vešli, bet vasarą žmonės vandenį taupo. Net keletą metų, o gal ir visą dešimtmetį čia tyliai traškėjo sausra, tad žmonės įprato augalus laistyti nuo indų likusiomis nuoplovomis. Vėliau, keliaujant dykuma, tik užuosti galėjai, kas galėtų būti vasarą, kai kengūros slepiasi varganos augmenijos šešėliuose ir tik atvėsus pradeda savo laigymo estafetes. 

Evelinos ir Karolio viešnagė pas Australijos lietuvius.

Biudžeto varžomam keliautojui Australija – ištisas iššūkis. Stovyklauti – tai medžioti vietą, kad policininkai tavęs nenutvertų ir nesusimokėtum solidžios baudelės, nes, matyt, tokių kaip tu – čia minios.

Karolio ir Evelinos nuotr./Lina, Evelina, Karolis, Milda, Andrew. And Lithuanian beer.
Karolio ir Evelinos nuotr./Lina, Evelina, Karolis, Milda, Andrew. Ir lietuviškas alus

Maisto sąnaudas skaičiuoji taupiai ir kruopščiai, kad sumokėjęs už pusę kepalo duonos neviršytum savo dienos išlaidų ribos. Bet Australijos lietuviai ir čia apsukrūs, kai kurie jų irgi žongliruoja tarp prekybos centrų ir nuolaidų. Nežinia, kaip dar kelionė būtų pasisukus, jei ne paslaugūs išeiviai, mums ne tik vietą, bet ir darbų išrūpinę. Palikom Australiją su maišais gerų prisiminimų ir naujais bilietais į Aliaską per Havajus. 

Kuprinėtojai Havajuose.

Šiaurės Amerika – atgal į gamtą 

Kai klausia, kokį žemės lopinėlį mes pamilome kelionėje, ilgai nedvejojame. Aliaska. Tai laukinis kraštas, kuriame Kristoferis (iš filmo  „Atgal į gamtą“)  pabėgęs nuo griausmingo kontroliuojančio gyvenimo, pasitraukė į tylą ir, įsuptas gamtos kerų, mirė vienumoje. Tame šiurpulingame krašte nutikti gali daug kas – gali  būti sudraskytas žvėries (dėkui Dievui, grizlė patelė su grizliukais tąkart mums, it kvailiams, davė kelią, su smalsiaisiais nubidzenusi į šoną ir drėbtelėjus žvilgsnį „su jumis man ne pakeliui“). 

Evelinos ir Karolio nuotr./`tai ir grizlis
Evelinos ir Karolio nuotr./Štai ir grizlis

Keliautojų susidūrimas su grizliu Aliaskoje.

Tas nenumalšinamas laisvės skonis, kuris iki pat smegenų giliausių užkaborių prasismelkia. Vien rašant apie tai, nė nepajuntam, kaip vėl užsimerkiam ir panyram į samanas, kurios tąkart spyruokliuojant atrodė skausmingas raumenims kilimas, bet užtat kiek vaikiško džiaugsmo būdavo sukritus į mėlynių krūmokšnius raškyti milžiniškas uogas ir saujomis pilti sau į burną, ar avižų košę užversti ką tik nurinktu derliumi.

Evelinos ir Karolio nuotr./Verdame karatosiose versmėse
Evelinos ir Karolio nuotr./Verdame karštosiose versmėse

Kupriėntojai skrodžia Kanadą.

Matyt, pažintimis paslaugiojoje Azijoje buvome gerokai pasisotinę, tad Šiaurės Amerikoje godžiai gėrėm kalnų upių gėlą, vėdinom atogrąžų miškuose pridrėkusius plaučius. JAV lietuvaičiai ir vėl mumis pasirūpino: netrukus mes iriamės Misisipe jų skolinta kanoja, kolei įveikiam per vėją tuos 700 km. Gyvenimas salose ir negyvenamuose krantuose klausantis naktimis staugiančių kojotų, o dienomis kovojant su vėjais. Tos akimirkos taip smarkiai įsirėžė į atmintį, kad ir dabar užmerkus akis gali dar justi upės bangavimą, baržų gaudesį ar žuvų bildėjimą besitrankant į mūsų valtį.

Didysis žygis baidare per JAV.  

Centrinė Amerika – daržuose tarp džiunglių 

Meksikoje mus pasitinka pirmasis nerimas – kai JAV sakydavome, kad keliausime į Meksiką, vietinius apimdavo siaubas, griebdavosi už galvų ir lėtai linguodami galvomis linkėdavo sėkmės, greičiausiai galvodami apie mus kaip apie pasmerktuosius, einančius tiesiog į pražūtį. Net ir perėjus sieną į tą visų taip gąsdinamą miestelį, meksikiečiai į mus žiūrėjo su nuostaba – ką čia tie keistuoliai veikia, eina pavojams į nasrus. 

Kuprinėtojų Meksika.

Per visą Centrinę Ameriką nusidriekęs nerimo šešėlis, vadinamas narkotikų keliu, aišku, įtraukiantis daug jaunų žmonių, ieškančių greito pinigo. Nerimo šešėlis išsisklaido tik ties Kosta Rika, kurioje mes mėnesiui bėgame nuo triukšmo į atogrąžų miškuose įsikūrusį ūkį. Nesitikėjome, kad rutina mums bus kaip atgaiva nuo kasdienės nežinomybės ir įvykių gausos. 

Evelina ir Karolis Kosta Rikoje.

Rytais sveikintis su tais pačiais paukščiais, gyvenančiais miškuose apklotais debesimis, o pavakare po darbų grįžti namo plazdant tiems patiems trims milžiniškiems mėlyniems drugeliams, įšokti į šniokščiantį upelį, kepti duoną, ir, gurkšnojant kavą, suptis hamake bei dūmoti.

Kuprinėtojai Panamoje.

Pietų Amerika – vandens burtai  

Žemėlapyje šiaurinis ir pietinis kontinentai ties viena vieta yra sunėrę pirštus, bet kad ten būtų jį įmanoma praeiti! Yra keletas drąsuolių, bandžiusių perskrosti džiunglėmis, vis dėlto susidūrimai su narkotikų prekeiviais ir sukilėliais – visada skaudi patirtis. Tad, kaip ir kiti vietiniai gyventojai, mes sėdame į nedidukę valtį ir skrodžiame bangas Karibų jūra. Sūrus vanduo plauna mūsų veidus, nerimas pilve, ar neiškrisime į tą tamsiai žalią, bet jau visai neberomantišką vandenį. Juolab, kad gelbėjimo liemenių niekas nė nemanė duoti. Galiausiai pasiekiame Pietų Ameriką.

Kuprinėtojai Kolumbijoje.

Kolumbija ir Venesuela – kelionės siaubai. Ne, nieko mums ten nenutiko, bet nuolatiniai perspėjimai, baugūs žmonių žvilgsniai, gąsdinimai ir perdėtas rūpestis mumis kėlė iki šiol nepatirtus jausmus. Atrodė, tas narkotikų karavanas per Centrinę Ameriką, kaip ir mes, keliauja į pietus.

Įspūdžiai iš Venesuelos.

Venesueloje (kur benzinas dalijamas vos ne dykai ir atsirado daugybė „Tadų Blindų“ ar „Robinų Hudų“) karaliauja žmonių pagrobėjai, vykdantys savo teisingumą. Jie bando paploninti prakutusių žmonių kišenes. Kol tai tik istorijos iš laikraščių, reaguoji vienaip. Bet kai sutinki žmones, iškentusius kankinimus ir praradusius draugus, tada bėdą suasmenini.

Brazilijoje atsipalaiduojame. Krykštaujantys žmonės įtraukia į pakilios nuotaikos fontanus. Laivui ramiai plaukiant Amazonės upe, siūbuojant hamakams mūsų mintys irgi plaukia kažkur virš tankių atogrąžų miškų, kažkur nusėda vietinių indėnų valtelėse ar jų medinėse trobose ant kojelių, o gal kažkur nuslysta rožinio delfino nugara.

Afrika – tarp spalvų ir dykumos  

Juodasis žemynas, iš tolo gąsdinęs savo pavojaus varpais, ne kartą privertė susigūžti nuo minties, kad kelias drieksis ir ten. Drąsinom save, o galiausiai, ištvėrę Pietų Amerikos pavojingas zonas, lyg ir buvom pasirengę naujam iššūkiui.

Evelinos ir Karolio nuotr./Oras vėsus, o maainų nėra per daugiausia, tai kam gi sėdėti. Pirmasis kontinentas, kuriame daugiausia tranzuojame eidami, o ne stovėdami.
Evelinos ir Karolio nuotr./Oras vėsus, o mašinų beveik nėra, tai kam gi sėdėti? Pirmasis kontinentas, kuriame daugiausia tranzuojame eidami, o ne stovėdami

Įkvėpėm ir, sukaupę paskutines jėgas, jau pasirengėm pėdas dėti ant raudonos žemės. Bet Pietų Afrikos Respublikos imigracijos darbuotojams oro uoste pasirodo kitaip. Jie supyko, kad mes neturime tranzitinių PAR vizų, kurių reikia net jei į jų žemę kelt kojos neketinam. „O užtai pas kaimynus (į Svazilendą) norit, o iš ten juk gal dar sumanysit ir žeme parkeliaut“, – grūmojo pirštu jie. Pratūnoję 24 valandas belangėje tarp kitų įvairaus plauko žmonių, mes siunčiami atgal į Braziliją. 

Kuprinėtojai Zambijoje.

Dėkui likimui ar susipratusioms oro linijoms, prisiėmusioms kaltę, kad neįspėjo mūs apie vizų būtinybę. Po savaitės, ketvirtą kartą perskridę Atlantą, vis tik patenkam į Zambiją ir iš čia pradedam savo kelionę kaimeliais ir miesteliais. Žmonės spalvingi, švarūs, tvarkingai apsišlavę savo jaukius paprastus namelius, niūniuoja sau melodijas, paprastose bažnyčiose nuo jų giesmių stogai kilnojasi. Tačiau iki pat Sudano mūsų nepaliko jausmas, kad esam skolingi šiam žemynui, kad kažkas iš mūsų vis ko nors tikisi. 

Kuprinėtojai Tanzanijoje.

Evelinos ir Karolio nuotr./Mus kelioms naktims pasikvietusi Amerikietiaka mokymo organizacija.
Evelinos ir Karolio nuotr./Mus kelioms naktims pasikvietusi Amerikietiška mokymo organizacija.

Evelina ir Karolis skrodžia Keniją.

Jei reiktų pasirinkti vienintelį kelionės kvapą, nedvejodami užmerkę akis vėl įkvėptume aromatingos etiopiškos kavos, kuriai paruošti žmonės rengia kasdienes ceremonijas. Nuo pat ryto elegantiškos liaunos moteriškaitės, bene gražiausios visame Žemės rutulyje (sakoma, kad iš čia kilę mūsų protėviai), zuja padėkliukais, nukrautais puodeliais kvapnaus gėrimo. Ant stalo smilksta smilkalai, tad atsisėdęs pusvalandžiui, užtrunki valandėlei kitai. Gyvenimo prasmės ieškoti čia nereikia, ji tiesiog plazdena smilkaluose, kavos aromate, vietinių šypsenose, ožkos patenkintame snukelyje, šlamščiančiame kato (vietinio narkotiko) šakelę. Viskas atrodo paprasta, o drauge iškilminga.

Evelinos ir Karolio nuotr. /Skype anekant su tėvais
Evelinos ir Karolio nuotr. /Skype šnekant su tėvais

Keliautojai Etiopijoje.

Sudano dykumoje įvertini vandens skonį. Jei ne moliniai puodai, teliūskuojantys savyje vėsų vandenį, sunku įsivaizduoti, kaip vietiniams ar keliautojams tektų išgyventi. O dabar semi metaliniu puodeliu kartais skaidrų, kartais kiek rusvą vandenį, ir dideliais gurkšniais mauki, kuo greičiau gaivindamas išdžiūvusį kūną, nupūstą deginančio vėjo ir svilinančių smilčių. 

Evelinos ir Karolio nuotr./Karolis ir Evelina
Evelinos ir Karolio nuotr./Karolis ir Evelina

Kuprinėtojai Sudano dykumose.

Čia gali pasiekti savo vidines ribas, tik guli išsitiesęs ant pinto demblio ir vengi bet kokio judesio, kuris  išsunktų paskutinius syvus, vangiai cirkuliuojančius kažkur tik ties širdimi. Smegenys tenori ilsėtis ir negalvoti apie nieką. Vakarais išlendam kaip tarakonai drauge su vietiniais gerti arbatos su saldžiais riestainėliais, ilgesingai žvelgti į vėsią tamsą ir joje žaidžiančią pilnatį. 

Dykuma – tai vieta, kurioje gali išgyventi savo jausmų šėlsmus, visą jų rūgščią gamą, suvokti savo esybės bergždumą, menkumą, ir, matyt, gerokai prakedenti apipelijusius vidinius kaltūnus. Bet jei išlauki apsivalymo atomazgos, gali jaustis kaip ką tik pagimdytas. Gal ir pats metas, juk jau esam vos keli tūkstantėliai kilometrų nuo Europos. 

Kuprinėtojai Egipte.

Port Saide, Egipto šiauriniame mieste, jau galėjai užuosti europinės architektūros kvapą. Ratas po truputį sukasi į kitą pusę, ir keltu iš Egipto pasiekiame Turkiją. 

Europa – namų link  

Liūdni lietūs pasitiko net ir saule besigiriančioje Graikijoje. Lietuviškus laukus primenančios ūsuotos kviečių varpos ir oriai bevaikščiojantys gandrai jau šnibždėjo apie namus. Kelionė namo per Europą tapo atostogomis. Nieko čia nebereikėjo baimintis: nei meškų anei skorpionų, dramblių ar krokodilų. Jautėm, kaip po truputį atlėgsta nuolatinio rūpesčio, kažkodėl anksčiau nepastebimo, debesis. Atrodo, visas kūnas ir mintys po truputį atsipalaiduoja. 

Evelinos ir Karolio nuotr./Keltas tingesniems
Evelinos ir Karolio nuotr./Keltas tingesniems
Evelinos ir Karolio nuotr./Galų gale Lietuva
Evelinos ir Karolio nuotr./Galų gale Lietuva

Gal tai ir iliuzija? Juk Europos kriminalinė statistika nėra pavyzdinė, tačiau nei Balkanai, nei Vidurio Europa mūsų nebegąsdino. Plaukėm pasroviui per Albaniją ar Bosniją ir Hercegoviną, gardžiavomės žmonių vaišingumu ir, pamažu gurkšnodami kavą europietiškuose skersgatviuose, miegodami prie ežerėlių ir upių, šalia jūros ir kalnuose, judėjome namo.

Jaudinantis grįžimas namo.

Grįžome į gimtinę pilni jaudulio, bet ir kiek nerimastingai. Kaip seksis sugrįžti į visuomenę? Svarbiausia neskubėti adaptuotis, jau pradedame tai suprasti. Išjausti kelionės pabaigos skausmą ir naujo etapo pradžios nekantrų džiugesį, kelionės patyrimus ir išvadas dar gerokai pakedenti, kad tai tvirtai įsilietų į mūsų gyvenimo pagrindą.

Gyventi paprastai, nes laimė juk glūdi ne ištaigiuose namuose ar karjeros viršūnėje. Ir nereikia apkeliauti pasaulio, kad tai suprastum. Bet apkeliavęs suvoki, kad tuo gyvena didžioji laiminga pasaulio dalis. 

Daugia kuprinėtojų ir kitų pasaulio keliautojų istorijų galite rasti rubrikoje „Pasaulis kišenėje“.

Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Dakaras 2018

Parašykite atsiliepimą apie PasaulisKišenėje