Dabar populiaru
Publikuota: 2020 spalio 26d. 16:09

Visą pasaulį aplankęs tolimojo plaukimo kapitonas V.Vaišutis: „Tekdavo ir savaitę nevalgyti, nemiegoti“

Tolimojo plaukimo kapitonas Vytautas Vaišutis
Asmeninio archyvo/ve.lt nuotr. / Tolimojo plaukimo kapitonas Vytautas Vaišutis

Taip sako mėgstamiausias Lietuvos aukštosios jūreivystės mokyklos studentų dėstytojas, tolimojo plaukiojimo kapitonas Vytautas Vaišutis, 40 metų atidavęs jūrai, dirbęs ir žvejybos laivuose, gaudęs žuvis prie Afrikos krantų, ir transportiniame laivyne, kurio laivais apiplaukė visą pasaulį. Nebuvo tik Australijoje. Jam atrodo, kad dabartiniai studentai yra geresni už jo kartos atstovus.

V.Vaišutis kilęs iš Ukmergės rajono Želvos miestelio. Jis mano, kad ir dabar tuose Aukštaitijos kraštuose apie jūrą mažai kas išmano. „Jūrinė valstybė baigiasi panašiai ties Gargždais, už Minijos, o apie Aukštaitiją nėra ir ko kalbėti“, – juokavo kapitonas.

Jaunystėje kapitonas mėgo skaityti knygas. Be abejo, prisiskaitė Žiulio Verno romanų, ko gero, jie ir pastūmėjo jį į jūrą. Tais laikais, galima sakyti, mokyklų reklamos nebuvo. „Atsitiktinai sužinojau, kad Klaipėdoje yra Jūreivystės mokykla. Ukmergėje eidamas gatve pamačiau skelbimą ant tokios „tumbos“, Sėdau į autobusą ir atvažiavau į Klaipėdą. Pasirodo, joje dėstoma tik rusų kalba, o aš iš kaimo mokyklos, ir rusų kalbos pažymys mano atestate – tik trejetas. Bet dėstytojai tais laikais buvo labai geranoriški. Mūsų buvo gal keturi ar penki lietuviai. Atsimenu, mus surinko toks dėstytojas Genadijus Kalininas ir pasakė, kad neišgyventume, jis garantuojąs, kad po trijų mėnesių rusiškai kalbėsime geriau negu rusai. Gal ne po trijų mėnesių, bet pradėjome tikrai geriau kalbėti – mažiau necenzūrinių žodžių vartojome“, – prisiminė V.Vaišutis.

Pirmą kartą į jūrą iš Klaipėdos uosto V. Vaišutis išplaukė 1970-ųjų birželio 3 d. mokomuoju burlaiviu „Mendelejev“, kuris, galima sakyti, buvo burlaivio „Meridianas“ brolis. Deja, tai buvo paskutinis to laivo reisas. „Po dviejų mėnesių sugedo. Suomijos įlankoje patekome į štormą, užgeso variklis.

Iš Talino atplaukė laivas gelbėtojas, bet bangos buvo didelės, per arti priplaukė, lūžo mūsų bušpritas (įstrižas burlaivio priekio stiebas burėms iškišti. – Aut. past.), paskui per pusę lūžo ir priekinis stiebas. Mus nuvilko į Taliną, taip baigėsi ir mūsų praktika, ir „Mendelejevo“ gyvenimas.

Jis buvo nurašytas, pastatytas ant kranto Rygoje, dabar jau tikriausiai yra supjaustytas. Jūros liga persirgau vienas pirmųjų iš mūsų grupės, praėjus vos kelioms valandoms po išplaukimo, dar krantai buvo matyti. Kiti susirgo vėliau“, – apie savo paties studijas tuometinėje Klaipėdos jūreivystės mokykloje pasakojo kapitonas.

Iš Šiaurės jūros išvarė

V.Vaišutis Jūreivystės mokyklą baigė 1972 metais ir buvo paskirtas dirbti į Baltijos žvejybos laivyno bazę, kuri po kelerių metų buvo sujungta su Okeaninio žvejybos laivyno baze. Joje dirbo iki pat 1991 metų. Kapitonu tapo 1977 metais, bet kai išplaukė gaudyti žuvų prie Afrikos krantų, teko vieną reisą padirbėti kapitono vyr. padėjėju.

„Iš pradžių dirbome Šiaurės jūroje, bet 1977-aisiais žvejyba joje buvo uždrausta, o visas sovietinis laivynas išvarytas. Mes išsirikiavome ir plaukėme per Danijos sąsiaurius. Buvo liepta laikytis tam tikro atstumo, kad neplauktume vorele, nes nuo kranto kas nors galėjo nufotografuoti.

Tada praėjome plaukti prie Afrikos krantų, gaudėme ir žuvis, ir krevetes. Jokių uostų, išskyrus Kanarų salą, kur keisdavosi mūsų įgulos, tada man taip ir neteko pamatyti“, – pasakojo V.Vaišutis.

„Pasirodo, Aliaskoje yra grybų“

1991 m., pradėjus žlugti žvejybos laivynui, V. Vaišutis perėjo į bendrovę „Klaipėdos transporto laivynas“ (dabar „Limarko“ laivininkystės kompanija). Joje dirbo iki 2009 m. Pasak kapitono, čia buvo visai kita atmosfera, jos laivai plaukiojo po visą pasaulį.

Paklaustas, kur buvo sunkiau dirbti – transporto ar žvejybos laivyne – atsakė: „Reisai buvo ilgi ir viename, ir kitame. Žvejybos laivyne buvo sunku todėl, kad reikėjo daug dirbti fiziškai. Transportiniame būdavo ilgi plaukimai. Pakliūdavom į štormus, kurių nebūdavo prie Afrikos krantų, tekdavo savaitę nevalgyti, nemiegoti. Kai plaukdavom Panamos kanalu, kokias dvi paras būdavom be miego. Dideli laivai eidavo šviesiu paros metu, o mums su savo 150 m ilgio laivais tekdavo plaukti naktį.

Kai plaukdavom Panamos kanalu, kokias dvi paras būdavom be miego.

Kartais per vieną naktį ir nepraplaukdavai, stovėdavai nuleidęs inkarą. Todėl nežinau, kuriame laivyne buvo sunkiau, bet darbas transporto laivyne buvo įdomesnis, nes apiplaukiau visą pasaulį. Išskyrus Australiją, buvau visuose žemynuose.“

V.Vaišučiui teko pabuvoti ir Amerikos Samoa salų Pago Pago uoste, apie kurį dainuodavo Stasys Povilaitis, t. y. tropikuose.

Buvo nukeliavęs ir į Amerikos šiaurę, kur arktinis klimatas. „Pasirodo, Aliaskoje yra grybų. Bent jau toje saloje, mes lankėmės Dutch Harbor uoste, nebuvo nė vieno medžio. Ten tundra – žolės ir kalnai.

Užlipi ant kokio nors kalno, pažiūri žemyn ir matai – raudonuoja raudonikiai, tik gerokai didesni nei pas mus.

Užlipi ant kokio nors kalno, pažiūri žemyn ir matai – raudonuoja raudonikiai, tik gerokai didesni nei pas mus. Ten jų niekas nerinkdavo, o mes juos parsinešdavome ir virėjas laive gamindavo vakarienę. Vietiniai žmonės sakė: „Ką jūs darote, negalima“.

„Niekada apie tai nesvajojau“

Artėjant šešiasdešimtmečiui V.Vaišutis pasijuto pavargęs, nes jūrose ir vandenynuose praleido apie 40 metų. „Be to, senukas laive – autoritetas ne tas. Pamaniau, reikia ieškotis kito darbo, nes paskui niekas nebeims. Išėjau iš „Limarko“ per tą didžiąją krizę. Pirma mintis – bandysiu darbintis locmanu. Nuėjau į tarnybą, nepriėmė, pasakė, kad per senas. Matyt, buvo teisūs, nes tokio amžiaus laipioti štormtrapais būtų buvę nekas. Bet ten sužinojau, kad Jūreivystės mokykloje reikia dėstytojų”, – pasakojo kapitonas.

Asmeninio archyvo/ve.lt nuotr./Tolimojo plaukimo kapitonas Vytautas Vaišutis su studentais
Asmeninio archyvo/ve.lt nuotr./Tolimojo plaukimo kapitonas Vytautas Vaišutis su studentais

Taigi jis sugrįžo į savo Alma mater dėstytojauti. Lietuvos aukštojoje jūreivystės mokykloje dirba nuo 2009 metų. „Niekada nesvajojau mokyti kitus ar ką nors panašaus daryti. Po kiekvieno kurso studentai pildo anonimines anketas ir rašo vertinimus dėstytojams. Kodėl mano balai vieni geresnių, nežinau. Stengiuosi būti teisingas. Dabartiniam jaunimui reikia viską išaiškinti iki smulkmenų“, – sakė V.Vaišutis.

Paklaustas, kokie yra dabartiniai studentai, palyginti su jo karta, atsakė: „Jie geresni 100 procentų. Mes buvome chuliganai, ko tik neprikrėsdavome. O dabartiniai – ne. Nepasakyčiau, kad jie labiau išlepę.

Be to, jų išsilavinimas geresnis. Šiemet pasižiūrėjau mokyklų matematikos egzamino klausimus – ten aukštoji matematika. Kai aš baigiau 11 klasių, tokių klausimų net mintyse nebuvo. Domėjausi tuo, nes stojant į laivavedybą reikia matematikos egzamino. Pirmame kurse laivavedžiams dėstoma taikomoji matematika.“

Vakarų ekspresas
Komentarai

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiškai su „Norfa“

30 geriausių restoranų

Esports namai

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie PasaulisKišenėje