Dabar populiaru
Publikuota: 2013 liepos 30d. 20:58

Viskas apie kitokią Afrikos šalį – Etiopiją. Kuprinėtojų nuotykiai gražių žmonių ir nuostabios gamtos šalyje

Evelina ir skruzdžių-termitų kolonijos. Staiga ir Dubajaus dangoraižis ne be toks jau didelis.
Evelinos ir Karolio nuotr. / Evelina ir skruzdžių-termitų kolonijos. Staiga ir Dubajaus dangoraižis ne be toks jau didelis.

Atkankame ir į Etiopiją. Jei tarp Zambijos ir Malavio, Kenijos ir Tanzanijos galėjai įžvelgti seseriškų bruožų, tai Etiopija išdidžiai atsitraukia į šalį ir sako „žinote, aš esu kitokia“.

Gyvena ji Julijaus kalendoriumi, atsiliekančiu nuo mums įprastojo Grigališkojo septyniais metais trimis mėnesiais. Laiką jie skaičiuoja nuo saulės patekėjimo (šeštą valandą ryte), tad septynios jiems – yra pirma valanda (tiesa, tai ne išskirtinis jos bruožas, mat kelios kitos ekvatorinės šalys skaičiuoja taip pat).

Evelinos ir Karolio nuotr./Jeigu ne akmeninė tvora tai labai primintų ir Lietuvišką kaimo vaizdą.
Evelinos ir Karolio nuotr./Jeigu ne akmeninė tvora tai labai primintų ir Lietuvišką kaimo vaizdą.

Jie net kitokio gymio nei kitos Afrikos šalys, nosys siauresnės, o oda šviesesnė. Žmonės išdidžiai sako – Etiopija yra Afrikos tėvynė. Ir galbūt jie yra teisūs, mat mokslininkai pritaria, kad būtent iš čia žmonijos karavanas per Jemeną pajudėjo keliomis kryptimis Europos ir Azijos link.

Nors kalbų čia net 81, tačiau pagrindinė jų yra amhari. Šneka jie švelniai, su caktelėjimais, ir nors klausydamasis radijo negali suprasti nė žodžio, tačiau melodija maloniai užliūliuoja. Raštas yra visiškai savitas, dailus it meno kūrinys. Vyrai naudoja daug kūno kalbos, ypač akimis ir kakta, atrodo net ir tarpusavyje bendraudami patys perimame jų kaktos pakėlimą, antakių kraipymą ar vieną kitą caktelėjimą.

Evelinos ir Karolio nuotr./Uola nuo kurios Italams isiveržus į šalį buvo nustumiami etiopiečiai.
Evelinos ir Karolio nuotr./Uola nuo kurios Italams isiveržus į šalį buvo nustumiami etiopiečiai.

Etiopija – viena iš kelių Afrikos šalių, išvengusi bet kokios kolonizacijos, tačiau aišku patyrusi europinę skriaudą ir socialistinę įtaką (apie tai byloja Adis Abeboje riedantys mėlyni „žiguliai“, tarnaujantys kaip taksi).

Skaudžiausias metas, kai juos be gailesčio naikino italai. „Štai nuo to šio skardžio italai stumdavo etiopiečius“, – dalinasi vienas etiopietis mums stovint ant aukšto skardžio važiuojant į šiaurę. Nupurto šaltis. Ir kas drįstų sakyti, kad garbinga ir didinga yra Europos praeitis. Kad juos kur pekla tuos europiečius ar baltuosius, per amžius negali nesikišti į svetimųjų reikalus. Dabar italai jaučia kaltę, todėl tiesia etiopiečiams kelius ir net stato užtvanką.

Etiopijos gamta skaudžiai iškirsta, bent 90% miškų, kuriuos po truputį jie bando dabar atsodinti. Žemė Etiopijoje labai akmenuota, o aria čia artojai tik jaučių jungais ir mediniais plūgais. Sunku įsivaizduoti, kaip tokioje akmenynėje ištvertų koks mechaninis prietaisas.

Etiopiečiai – žmonės tikrai gražūs. Aukštos liaunos moterys, savo ilgais spalvingais drabužiais ir elegantišku plaukimu drąsiai lenktų bet kurią princesę. O jaunos panelės savo kasytes susipina taip įmantriai, kad dažnai manai, jog jos vidury dienos išsirengė į kokią puotą. Anksčiau būdavo labai populiaru tatuiruoti kaktą kryžiais, o smakrą – šukas primenančiomis linijomis. Sako, dabar to jau nebedaro. Tiek vyrai, tiek moterys čia mėgsta įsisupti į baltas skaras. Spalvotais skėčiais, trapecijos formos tamsiomis kepurėmis ir baltais lengvais apsiaustais šventikai prašo išmaldos skerstgatviuose. Žmonių įvairovė gausi, tačiau nebaugi. Net ir vakarais nebaugu išeiti pasivaikščioti, nors po šeštos ir čia jau visur tamsu.

Evelinos ir Karolio nuotr./Skruzdės darbininkės vietinės moterys ilsisi nuo nešulių tampymo.
Evelinos ir Karolio nuotr./Skruzdės darbininkės vietinės moterys ilsisi nuo nešulių tampymo.

Agresija prieš draugiškumą

Pasienis. Mes ramūs it belgai, nes vizą gavę dar Nairobyje, pareigūnams ištiesiame pasus, šmaukšt štampu taukšt pora klausimų, mes laisvi. Tik besidedant mums kuprines ant pečių, pareigūnas išėjęs kaip vožia vieną antausį šalia mūsų stovėjusiam jaunuoliui, ir kažką greitakalbe apiburnojęs, lyg niekur nieko nueina. Oho! Nieko sau, gera pradžia.
Ar tik dėl to, kad tas epizodas įvyko vos per delno atstumą, kažkodėl pradėjome stebėti kitas tokias netikėtas agresijos apraiškas. Gatvėje policininkas gerokai tvoja botagu praeiviams – už ką, neaišku. Susikumščiavimai tarp vaikų, moterų ar net moterys gerokai viešai vyrui užploja – tik kasdienybės smulkmenos. Juk šiaurėje, kaip vienas vairuotojas sako, ten broliai konfliktus sprendžia ginklu.

Pirmą vakarą pietuose į mus kažkas paleidžia akmenį, o vieną paskutinių naktų jau šiaurės vakaruose gerokai apmėto akmenimis palapinę. Bet anot kai kurių vietinių, čia tik tam, kad atkreiptų dėmesį. Manysit, kokie agresyvūs žmonės. Bet čia netikėtai atsiskleidžia kitų jų pusė – draugiški, paslaugūs, malonūs. Jie pakalbins, pakvies pavakarieniauti drauge ar net pakvies į namus pernakvoti. Niekaip netilpo galvoje šios labai skirtingos savybės.

Santykiai tarp vaikų ir tėvų, kaip ir kitose Afrikos šalyse ir anksčiau Europoje, bendruomeniški. Jie tarpusavyje glaudžiai susiję, dažnai gyvena kartu, jei ne viename name, tai bent jau netoliese.

Vienas sutranzuotųjų Ashenafi tvirtina, kad iki tol, kol nebaigi universiteto ar mokyklos, tėvai iš tiesų nurodinėja, kaip ką daryti. Tačiau po to, jie tau duoda visišką laisvę. Galbūt patars, bet niekada nesitikės, kad jų patarimu seksi. Jie supranta, kad vaikų gyvenimai jiems nebepriklauso. Gal čia ir yra paslaptis, kodėl net ir gyvenant drauge, jie turi savo erdvę ir sugyvena gražiai. Kaip Kahlilis Džibranas kartą yra pasakęs, kad vaikai yra kaip iš lanko paleistos strėlės, tėvams jau nebepriklauso.

Evelinos ir Karolio nuotr./Mus į namus pasikvietusi šeimyna.
Evelinos ir Karolio nuotr./Mus į namus pasikvietusi šeimyna.

Ashenafi šeima – labai didžiuojai galėję patys pabaigti ir vaikus išleisti mokslan. Su pasididžiavimu ant kampe esančių lentynėlių gražiai išrikiuota nuotraukos su universiteto pabaigos kepurėlėmis. Tik kad net ir pabaigus mokslus, ateitis vos vos prašviesėja. Ashenafi veterinaras, tačiau per mėnesį uždirba vos aštuoniasdešimt dolerių, tad galą sudurti su galu nelengva. Pagalba vieni kitiems čia natūralus dalykas, todėl jei jo šešuras – verslininkas, uždirba ne tik savo artimiausiai šeimai, bet ir kitiems giminaičiams.

Pakalbėjus apie tuos agresyvumo antplūdžius manytum, kad Etiopija nesaugi šalis. Tiesa sakant, čia jautėmės taip saugiai, saugiau nei bet kurioje kitoje šalyje. Įdomiausia tai, kad daugelis artimųjų buvo sunerimę, kad mes ketiname tranzuoti per Afriką. Mums ir patiems buvo netikėta, kad čia jautėmės daug saugiau nei Pietų Amerikoje ar JAV.

Evelinos ir Karolio nuotr./Mus stebintys vaikai.
Evelinos ir Karolio nuotr./Mus stebintys vaikai.

Apie saugumą pasakoja ir Rafis, etiopietis augęs JAV ir sugrįžęs gyventi į Etiopiją. Eidamas į JAV klubus linksmintis, jis visada jausdavosi nesaugiai. „Nuolat žinai, kad teks susimušti, o kartais net ir netekti draugo“, – prasitarė jis. Atvažiavęs į Etiopiją, atsivežė ir savo paranoją. Bet čia net ir klubuose – jau nekalbant apie gatves – jis niekada nesijautė taip saugiai ir gerai. „Apskritai, žmonės čia labai draugiški. Visi pakalbins, pasilabins“.

Apie kultūrų skirtumus jis juokauja. Jei Amerikoje kas nors pasakytų gražiai (vyras vyrui) apie išvaizdą, manytum, kad jis ne tos pakraipos. „O kai nuėjau į vieną Adis Abebos gatvių, ir nuolat mačiau rankomis, pirščiukais susiikabinusius vyrų, maniau, kad čia gėjų kvartalas. Vis tik homoseksualumas čia uždraustas, o laikymasis rankomis čia tik natūralus draugiškumo ir prieraišumo ženklas. Šiaurinėje hemisferoje žmonės tuoj visai pamirš, ką reiškia tiesiog nuoširdžiai apsikabinti, o čia – tai jų psichologinio komforto ir sveikos psichikos garantas.

Maisto oazė

Evelinos ir Karolio nuotr./Ndžera, paprastai tariant, yra didelis minkštas rūgštus blynas, kuris plėšomas ir naudojamas imant kitą maistą – mėsą, pupeles ar salotas.
Evelinos ir Karolio nuotr./Ndžera, paprastai tariant, yra didelis minkštas rūgštus blynas, kuris plėšomas ir naudojamas imant kitą maistą – mėsą, pupeles ar salotas.

Maistas vėl maloniai dirgina skonio receptorius, nes iki tol afrikiniai patiekalai deja labai jau prėski. Artėjo koptų Velykos, todėl pakelėse gausiai pardavinėjo kiaušinius ir gaidžius. Dviejų mėnesių pasninkas baigiasi, kai nebuvo valgoma ne tik mėsos, bet ir pieno ar kiaušinių. Mes greičiausiai atvykom dar geru laiku, nes patiekalai buvo įvairesni. O po Velykų prasidėjo mėsos periodas. Kur bebūsi – tips tips (mėsa). Įsigudrinom ir išmokom šerou pavadinimą (skanus pupelių patiekalas), juk negali avieną kirsti du tris kartus per dieną. Viename kaime vairuotojai sustoja pavaišinti rūkytu raugintu pienu. Kiek keistokas skonis, bet sako, čia tokie vietiniai ledai.

Smilkstanti kavos ceremonija

Evelinos ir Karolio nuotr./Kava užverdama šiuose tradiciniuose moliniuose kavinukuoe.
Evelinos ir Karolio nuotr./Kava užverdama šiuose tradiciniuose moliniuose kavinukuoe.

Keisti pinigus pas šalia sienos šmižinėjančių keitėjus gali būti tikras vargas ir solidus nuostolis. Todėl pinigų mainyti mes traukiam tolėliau, kur vienoje parduotuvėlėje mielai sutinka tai padaryti malonios moteriškės, ir tuoj pat pavaišina kava. Nugėrus vieną gurkšnį, staiga burną apima dar nepatirtas aromatas ir smegenis kutenantys pojūčiai.

Kavos gėrimo ritualas čia ne atmestinė, o netgi labai stipri kasdieninė kultūros dalis. Visi išdidžiai priduria, kad jų kava ekologiška, ir pritariamai šypteli pagyrus kvapnų gėrimą. Kad ir kaip banaliai skambėtume, vis tik Etiopijos kava pati skaniausia. Ten, kur ji ir buvo atrasta. O sako aviganis Kaldi kažkada pamatė, kad jo avys labai jau energingos tapdavo užkramčiusios kavakrūmių lapų.

Ashenafi ir Damelash – mus pavėžėję ir vaišinę etiopiečiai, pasakoja apie Etiopijos kultūrą su užsidegimu. Nieko nuostabaus, kad atsiduriame ir jų namuose Desėje, valgom ndžerą (vietinę duoną primenančią rūgštų blyną) su aviena, o vakare siurbčiojome stiprią aromatingą kavą.

Anot Ashenafi, kavos ceremonijai čia jie skiria nemenką savo dienos dalį. Šeimose bent tris kartus per dieną kuria anglis, skrudina kavos pupeles – vietiniai gyventojai niekada neperka jau skrudintų. Žalsvos pupelės besivartydamos plokščioje keptuvėje pradeda įgauti mums jau pažįstamą spalvą ir ima skleisti malonų aromatą, pagal kurį vietiniai gali atskirti, tinkama vartoti jau ar dar ne. Tokiu kvapu prisipildę sostinės laiptinės ar mažų miestelių gatvės. Paskrudintos kavos pupelės malamos tradiciškai – mediniame inde su beveik visą užpildančiu vėzdu trinama tol, kol įgauna mums jau pažįstamą smulkų pavidalą. Tada specialiame kavinukyje, vis dar kaitinamame ant anglių, kava užpilama karštu vandeniu, o kavinukas pakreipiamas taip, kad gėrimas nusistovėtų teisingai. Visa tai palydi atskirame indelyje gausiai smilkomi smilkalai, suteikiantys kavos ceremonijai jaukią kvapnią atmosferą.

Evelinos ir Karolio nuotr./Kava pasaulyje kilo iš Etiopijos-Jemeno teritorijos.
Evelinos ir Karolio nuotr./Kava pasaulyje kilo iš Etiopijos-Jemeno teritorijos.

Tada kava pilama į puodelius, kuriuose jau gausiai priberta cukraus. Sako, žmonės čia dažnai serga diabetu, todėl kai kuriems jau tenka gerti kavą su druska arba visai be nieko. Nieko nuostabaus, jeigu kavą geria bent tris kartus per dieną po tris puodelius, kaskart dedant po du šaukštelius cukraus. Kavos ceremonijai žmonės skiria laiko, jie visi atrodo aprimsta, ir atsiduoda bendravimui. Kaip vakaruose trūksta to sustojimo ir tiesiog pasimėgavimo pokalbiu ar tyla gurkšnojant gerą aromatingą kavą.

Čatas – tai dar vienas būdas svaigintis

Kenijoje maišai nupjauto kato – vietinės narkotizuojančios žolės – staigiai keliaudavo į oro uostą, o iš ten į Somalį ar kai kurias Europos šalis. Kuo šviežesnis, tuo savybės aštresnės. Vairuotojai šlamšdavo jį pilnomis pažaliavusiomis burnomis. Visa šita tradicija niekur nedingo ir Etiopijoje. Čia – čatas – vienas populiariausių tarp vairuotojų, jaunimo ir apskritai nesvarbu kokios profesijos žmonių. Nors žolės savybė – paaštrinti žmogaus pojūčius, vis tik visų kaip vieno akys pamažu drumzlėdavo. Ne vienas jų atkakliai tvirtina, kad „taip, prie jo priprasti tikrai galima“, „taip, jis tikrai nieko gero“, įlipus į mašiną įsimeta dar vieną žiupsnį sau burnon.

Pasaulis tikrai ne taip jau skiriasi. Lietuviai it išprotėję lekia į Maksimą alkoholio, kur nors pamiškėj verda pilstuką, afrikietis geria baltą baisų alų kur užkampy, europiečiai drebančiom rankom kuria cigaretę, arabai rūko šišą, Bolivijoje kramto koką, o čia visi it pamišę dėl čato. Net ir ožka, įsliūkinus į vieną paprastų kavinukių, užgriebia čato šakelę ir žiaumodama patenkinta mauna lauk. Svaigintis, bėgti nuo realybės, tai ne vienos tautos bėda ar įprotis. Kai kurie tai daro ne iš gero gyvenimo, o kai kurie iš pernelyg gero susijaukia savame pasaulyje, tad bėga kažkur į užribius.

Vėliau pamačius etiopiečius kramtant kaži kokius pagaliukus, jau galvojome, kad tai naujas narkotinis užmojis. Pasirodo, šįkart ne. Šiuos pagaliukus bekramtydami jie taip valosi dantis. Ne vieną gatvėje pastebėsi dantenas maigantį – tai jų dantų šepetukas.

Etiopijos gyvenimas pakeliui

Kai riedi pietine Etiopijos dalimi, negali nepastebėti it kokių paminklų iškilusių termitų suręstų bokštų. Kai kurie jų aukšti sulig medžiu ar namu, liauni, kiti krestelėję. Bokštų taip gausu, ir pagalvojus apie statybų mastus, ne ką mažiau stebina nei kokios Egipto piramidės. Sako, pabaigę savo statinį skruzdės nepasilieka ką tik pastatytuose rūmuose, bet traukia tolyn. O medžiai kaip skėčiai ryškiai raudonos žemės fone. Kalvos šiaurėje užauga į rimtus kalnus.

Evelinos ir Karolio nuotr./Nuostabūs Etiopijos kalnai.
Evelinos ir Karolio nuotr./Nuostabūs Etiopijos kalnai.

Molinukai arba iš medžio apvalūs namai pietuose, šiaurėje kiek įmantresni – iš plonų medžių. Daug kas važinėja vežimais, o gyvulių kaimenės ganosi ne tik mažuose miesteliuose. Botago pliauškėjimą gali girdėti ir sostinėje. Pliaukšt, matyt jau pro šalį genama banda. Gyvulius skerdžia čia pat, tad nenustebsi pamatęs kokius avies vidurius gulinčius pakelėje. Sako į miesto pakraščius įsigudrinusios ir hienos atsliūkina savo dalies pasiimti.

Evelinos ir Karolio nuotr./Karolis negali atsistebeti ilgomis ju kojomis
Evelinos ir Karolio nuotr./Karolis negali atsistebeti ilgomis ju kojomis

Lalibela

Į Lalibelą – uolose išskabtuotas šventyklas – kelias tuščias, tad kulniuojame, kol kas sustos mus pavėžėti. It kas dideliu peiliu būtų paraikęs kalnus, paskabtavęs jų keteras ir šonus. Eiti karšta ir trošku, tačiau gražu be galo. Vienas kitas sunkvežimis kiek pavėžėja, o mes pėdiname tolyn. Susėdę mes dar ilgai žiūrime į tolius, ir nesinori niekur eiti, tik pranykti kalnuose, ištirpti įkaitusiose jų keterose. Tačiau kelias dar tolimas, o Lalibela laukia. Keliaujame tolyn. Įsitaisę labai jau turistiniame miestelyje (kaip netraukia tokios vietos, jų gyventojai tarsi prisitaiso storas „noriu įtikti“ kaukes ir bando ką nors iškaulyti), eisim apžiūrėti tų ypatingų statinių tik rytoj, o šiandien skirsiu laiko sau tiesiog pabūti.

Evelinos ir Karolio nuotr./Viskas iš vieno tvirto akmens. Kai kurie sako, kad darbą atlikti žmonėms padėjo dievai, tad ir bažnyčios augo kaip ant mielių, o kai kurie teigia, kad viskam užbaigti prireikė keleto šimtmečių sunkau darbo.
Evelinos ir Karolio nuotr./Viskas iš vieno tvirto akmens. Kai kurie sako, kad darbą atlikti žmonėms padėjo dievai, tad ir bažnyčios augo kaip ant mielių, o kai kurie teigia, kad viskam užbaigti prireikė keleto šimtmečių sunkau darbo.

Galų gale išsukau iš pagrindinio kelio, ir smukau smulkiu taku nuo visų žmonių, kad galėčiau pabūti su savimi, kalnais, leisti mintims ir maldoms pasivaikščioti įstabių kalnų keteromis.

Lalibelos bažnyčių kompleksas rungtyniauja su Petra Jordanijoje (iškaltos uolose šventyklos) ar Jėruzale (mat čia norėta turėti šventą miestą atokiai nuo musulmonų ir kitų krikščionių). Tačiau gamtoje, supančioje šią vietą, sulaikai kvapą. Galų gale atitrūkau ir radusi kiaurą nuvargusio medžio pavėsį, giliai įkvėpiau ir panirau savyje ir supančiame grožyje. Kad niekas nedrumstų minčių – jau teko vieną įkyrių smalsuolių ginti lauk. O ne, ir dar vienas lūkuriuoja čia pat. „Gal galiu pašnekėti su tavimi?“. Rrrr, ne, nenoriu!! Bet pataisau malonų veidą, ir kartoju „dabar aš meldžiuosi“. Jis atsistoja atokiau. „Na gerai, ir stovėk, o aš čia tarpsiu valandų valandas“, – burbu sau.

Jis kažką pradeda niūniuoti, kuo toliau tuo garsiau. Pasigarsinu ausinuką. Paprastai tokios istorijos veda į maždaug tokią pabaigą: „gal gali pinigų“, „gal reikia gido“, „gal maikutę“. Žodžiu vienaip ar kitaip paviršutiniški pokalbiai niekur neveda. Tad geriausiai jas nutraukti dar neįsilingavus žmonių norams kažko gauti, o tau susinervinti. Nuoširdžius pokalbius jau sugebam užuosti. Vidinis susierzinimas bamba, kodėl negali žmonės palikti ramybėje (žinau, žinau, čia tokia kultūra).

Evelinos ir Karolio nuotr./Bevaikštinėjant klaidžiais tunelių labirintais.
Evelinos ir Karolio nuotr./Bevaikštinėjant klaidžiais tunelių labirintais.

„Gal galiu tik kelioms minutėms patrukdyti, o tada paliksiu melstis“. Na jei kelioms minutėms, o šventas naivume, tai kelioms. Sutinku. Žmogaus susižavėjimo pliūpsnis staiga kaip fontanas pradėjo lietis. „Niekada nemačiau, kad baltasis ateitų va taip ant kalno ir melstųsi. Aš esu tos bažnyčios (parodo vieną iškaltų uoloje) diakonas. Ištraukia baltą maldos mantiją, maldynėlį.

Malonu malonu, mano vidinis nenumaldomas priešinimasis dar neįveiktas, todėl šypsnys vos kelių milimetrų, o balso tonas neišreiškia to paties susižavėjimo. „Jie čia atvažiuoja tik dėl gražių vaizdų, bet tikėjimo nėra“, – lyg nusiskundžia jis. Ir jis pradeda pasakoti apie religinius ritualus, giedoti, vėl žavėtis, koks aš šventas žmogus (sustabdyti ar prieštarauti – jėgų eikvojimas, tad ramiai stebėjau jo džiaugsmo vėtras). Aha. „Ten ant kalno viršaus aš meldžiuos. Nori parodysiu?“.

Mikliai įvertinu situaciją: sudėjimo mažesnio, todėl fiziškai neturėtų pulti, be to, kad jis diakonas neturėtų kilti abejonių. Tai vieša vieta, ir ten keletas žmonių jau yra. Po to susigėstu dėl tokių savo paranojiškų minčių, ir sakau, „gerai lipam“. Užbėgam į viršų, ir aš vos kvapą atgaudama po truputį mėgaujuosi kur kas gražesniais vaizdais nei mano prieš tai pasirinkta vieta.

Susėdam pasišnekučiuoti. Apie turtus ir turčius, apie paprastumą ir laimę, apie koptų tikėjimą ir ritualus. Jis dar pavinguriuoja ritualines melodijas. Ypatingas metas sakytum. Ir tada – vis dar ginčydamasi su savimi – ar tik nebus čia koks kėslas (kaip kai kada skaudžios praeities istorijos giliai įsirėžia nepasitikėjimo raukšle), galų gale sakau sau: „gal nustosi, tiesiog mėgaukis kalnais, didybe, melodija ir situacija“. Regis saulė jau pasirengus vakaroti, lietus irgi nori rodyti savo šlapią pirštą, skrandis irgi šį tą burnoja, tad jau kaip ir metas namo. Karolis likęs miestelio prieigose, tad man dar teks truputį paėjėti.

Evelinos ir Karolio nuotr./Lalibeloje
Evelinos ir Karolio nuotr./Lalibeloje

„Tad gal jau ir leiskimės žemyn“, – tariu. „O galiu paprašyti vieno dalyko?“ – klausiamai atsako jis.  Na va, prasideda. Greičiausiai už savo giedojimą paprašys vienos kitos biros. „O gal galėčiau paprašyti meilės (Can I ask for love)?“. „Ko tokio?“ – perklausiu. „Meilės“. „Ta prasme?“, – suglumau. „Nežinai ką reiškia meilė?“ – klausimu į klausimą atsako jis.

Na štai, dvasiškas tėvelis užsiprašė žemiškų malonumų. Pokalbis nukirstas ir baigtas, skubiai leidžiamės žemyn. Jis į bažnyčią melstis, aš – lauk. Skubiai dėdama koja už kojos, pykau ant savęs, kad pasitikėjau, ir jau viską tryniau iš atminties, visus šventus pokalbius, giesmes. Ir pasakodama Karoliui, užsiauginau savo pyktį ir nusivylimą sulig kalnu, na kaip jis drįso. Bet suprask, Karolis sako, čia jiems to paprašyti, kaip pakviesti arbatos. Juk nepyktum dėl arbatos, o čia normalu ir tai. Sunkus tas tarpkultūrinis bendravimas, kartais atrodo.

Evelinos ir Karolio nuotr./Koptu Orthodoksu kunigas
Evelinos ir Karolio nuotr./Koptu Orthodoksu kunigas

O kitą dieną einame nardyti iš uolų iškaltomis šventyklomis. Įsivaizduokite didelę uolą, ir ją (ne vieną, o net vienuolika jų) čia darbininkai skaptuodavo dienomis ir naktimis. Tiek išorėje, tiek viduje kiek gruboki, tačiau pakankamai dailūs kuorai, kolonos. Koplyčiose ir šventyklose gali aptikti ir nusitrynusių, ikonas primenančių paveikslų. Šventikai tykiai snūduriuoja, o gal meldžiasi, ir karštai vienoje kitoje šventykloje į maldas panirusios baltai apsigaubusios moteriškaitės.

Lankytojų čia nedaug, todėl gali netrukdomas nardyti tuose tuneliuose, užkaboriuose, koplytėlėse gali rasti kampą ir nurimti labai senos krikščioniškos tradicijos namuose.

Pakeliui į Sudaną – tarp akmenų ir automatų

Lalibela – paskutinė mūsų ilgėlesnė stotelė. Jau judėsim Sudano link. Vizas gavome dar Adis Abeboje. Tiesa, šioje sostinėje geriausia daryti šių vizų kombinaciją. Pirmiausia – Egipto viza (apie 30$) trims savaitėms padaroma per tris dienas, o tada tranzitinė Sudano viza (100$) dviems savaitėms padaroma per 24 val. Darytis turistinę Sudano vizą greičiausiai gali tie, kurie turi savaites laiko laukti. O mums ir Etiopijos vizos pabaiga, tad viskas susiklosto puikiai, ir mes pakeliui į sako labai svetingą, bet labai jau karštą šalį.

Artėja naktis, o mus sunkvežimiukas paleido kažkokiam mažam kaimelyje, kuriame mes nepatraukti dėmesio negalime. Visi įdėmiai apžiūri prašalaičius, o vaikai aišku nepraleidžia progos pašūkauti „jujujuju“ paprašyti vienos kitos biros. Išėję už miestelio, radome jaukų upeliuką, kurio krantus saugojo uolos. Prirenkam šakų, ir virsim vakarienę. Pastatom palapinę, ir galima tik numanyti, kad smalsuolių, stebinčių mus iš tolo tikrai ne vienas. Ir iš kur jie čia taip greitai radosi?

Evelinos ir Karolio nuotr./Važiuojant kalnais.
Evelinos ir Karolio nuotr./Važiuojant kalnais.

Vienas kitas pokalbiukas, ir sukirtus košės likučius, nusikalę it vilkai, jau trauksim pogulio, juolab, kad jau ir sutemo. Trinkt. Kas čia dabar? Trinkt trinkt. Nenaudėliai žiopliukai sumanė mėtyti akmenis į mūsų jau gerokai padėvėtą palapinę, kuriai tokie smūgiai gali būti pražūtingi. Karolis eina aiškintis. Kol tamsoje priartėja prie akmenų laidytojų, išvysta ir kelis su automatais. Kiek nejauku, juolab, kad nežinai, kas čia su kuo ir prieš ką. Karolis rodo į akmenis – kame problemos.

Žmonės su automatais vis tik atrodo draugiškai – rodo į vaikus ir gūžčioja pečiais, o paskui veja juos šalin. Matyt jie bus mūsų šalininkai šią naktį. Toli nenueina, ir nežinia, kaip ilgai dar sėdi ten viršuje, kol mes slėnyje pamažu grimztam į sapnų karalystę. Neilgam, kol nepradeda savo lopšinių kažkur šalia besivalkiojanti hiena. Atmintyje patikini save, kad jau ne vienas nakvojo joms greta siautėjant, tad ir mums nėra ko bijoti, nors vietiniai baimingai mums aiškino, kad čia yra hienų, ir geriau statytis palapinę arčiau miestelio. Miestelyje šunys skalijo kone pusę nakties – matyt vaikė hienas. Ir kaip vietiniai sugeba iš išsimiegoti prie kasnakt vykstančių laukinių pokalbių.

Evelinos ir Karolio nuotr./Ankstus rytas. Karolis pliku pasturgaliu maudosi upelyje, o kaimas kulversčiais lekia, kad tik nepražiopsojus.
Evelinos ir Karolio nuotr./Ankstus rytas. Karolis pliku pasturgaliu maudosi upelyje, o kaimas kulversčiais lekia, kad tik nepražiopsojus.

Ryte pasitaškymas upeliuke nuplauna bet kokį užsilikusį nuovargį. Gal tik Karoliui nelabai pasiseka – jo nuogo besimaudančio jau susirenka pasižiūrėti bent dešimtas įvairaus amžiaus ir lyties kaimelio atstovų, visai nesidrovinčių nuogumo. Smalsumas juk nugali.

Paskutiniai kalnai, ir žinom, kad artėjam žemumų ir dykumos link. Paskutinis pasimėgavimas vėsiu oru.

 

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Naujienos

Aktualu

Ar Rusija tikrai ruošiasi surengti galingą invaziją į Ukrainą?

Pasaulis kišenėje

Išskirtinė Kalėdų eglė: Kretinga šiemet – tarsi aplieta Kalėdomis

Aktualu

Kandidatų į Vilniaus merus vizijos ateičiai: nemokamas viešasis transportas ir vanduo

Vardai

J.Stambrauskaitei – svarbi proga: „Nėra su kuo namie džiaugtis sėkme, tai atšvenčiau su draugais“

Gyvenimas

J.Arlauskaitė-Jazzu – apie meilę, dėkingumą, kritiką ir tai, kas žavi vyruose

Aktualu

ES pratęsė ekonomines sankcijas Rusijai

Sportas

Išaugusios premijos nenuramina maištingų plaukikų audros

Gyvenimas

Pastorius E.McManusas – apie kovą su vėžiu, prarastus milijonus: „Dauguma gyvena taip, tarsi mirties nebūtų“

Aktualu

Lietuvos kariai metus užbaigia didelėse pratybose

Aktualu

R.Masiulis mokytojų etatinio apmokėjimo nekeis: atsisakyti per vėlu ir nepraktiška

Aktualu

Rusų agentė Marija Butina teisme prisipažino dėl sąmokslo prieš JAV

Vardai

„Atspėk, kas dėžėje“: „kažkoks pūkuotas“ N.Bierancui ir M.Grabštaitei įvarė nemažai baimės

Aktualu

Alkoholis – palatos lovoje: kas gresia ligoniui už velnio lašų vartojimą ligoninėje?

24sek

Eurolyga: „Olympiakos“ atsigriebė už nesėkmę Kaune, CSKA laimėjo rusų akistatą

Gazas

Apžvalga: trečios kartos „Audi A3“ – miesto pelytė su plačiomis galimybėmis

Aktualu

Marijampolietis teisme aiškinasi dėl prieš homoseksualus nukreipto komentaro

Vardai

Turtingiausias Indijos žmogus dukrai iškėlė vestuves už 100 mln.: dalyvavo ir Beyonce, ir H.Clinton

Aktualu

Prancūzijos policija dar nesučiupo Strasbūro atakos užpuoliko

Mokslas.IT

Ryškiausias žmonijos pėdsakas Žemėje bus išrėžtas vištos kaulais

Aktualu

Įsisiūbavusį S.Skvernelio ir prezidentės konfliktą palygino su R.Pakso skandalu

Naujienos

Aktualu

Ar Rusija tikrai ruošiasi surengti galingą invaziją į Ukrainą?

Pasaulis kišenėje

Išskirtinė Kalėdų eglė: Kretinga šiemet – tarsi aplieta Kalėdomis

Aktualu

Kandidatų į Vilniaus merus vizijos ateičiai: nemokamas viešasis transportas ir vanduo

Vardai

J.Stambrauskaitei – svarbi proga: „Nėra su kuo namie džiaugtis sėkme, tai atšvenčiau su draugais“

Gyvenimas

J.Arlauskaitė-Jazzu – apie meilę, dėkingumą, kritiką ir tai, kas žavi vyruose

Aktualu

ES pratęsė ekonomines sankcijas Rusijai

Sportas

Išaugusios premijos nenuramina maištingų plaukikų audros

Gyvenimas

Pastorius E.McManusas – apie kovą su vėžiu, prarastus milijonus: „Dauguma gyvena taip, tarsi mirties nebūtų“

Aktualu

Lietuvos kariai metus užbaigia didelėse pratybose

Aktualu

R.Masiulis mokytojų etatinio apmokėjimo nekeis: atsisakyti per vėlu ir nepraktiška

Aktualu

Rusų agentė Marija Butina teisme prisipažino dėl sąmokslo prieš JAV

Vardai

„Atspėk, kas dėžėje“: „kažkoks pūkuotas“ N.Bierancui ir M.Grabštaitei įvarė nemažai baimės

Aktualu

Alkoholis – palatos lovoje: kas gresia ligoniui už velnio lašų vartojimą ligoninėje?

24sek

Eurolyga: „Olympiakos“ atsigriebė už nesėkmę Kaune, CSKA laimėjo rusų akistatą

Gazas

Apžvalga: trečios kartos „Audi A3“ – miesto pelytė su plačiomis galimybėmis

Aktualu

Marijampolietis teisme aiškinasi dėl prieš homoseksualus nukreipto komentaro

Vardai

Turtingiausias Indijos žmogus dukrai iškėlė vestuves už 100 mln.: dalyvavo ir Beyonce, ir H.Clinton

Aktualu

Prancūzijos policija dar nesučiupo Strasbūro atakos užpuoliko

Mokslas.IT

Ryškiausias žmonijos pėdsakas Žemėje bus išrėžtas vištos kaulais

Aktualu

Įsisiūbavusį S.Skvernelio ir prezidentės konfliktą palygino su R.Pakso skandalu

Vardai

Ypatingos

06:07
05:50

Gera keliauti kartu

Kviečiame anties

Šiemet buvau geras

Maistas

Dovanoju sveikatą

Sveikata

Parašykite atsiliepimą apie PasaulisKišenėje