Pradžiai šiek tiek bendros informacijos:
- Šalies valiuta – eskudas. 1 Eur – 110 CVE. Geriausia keisti parduotuvytėse pas kinus, jie neima komisinių, o kursą pasiūlo geresnį.
- Atsiskaitant už taksi, restoranuose geriau naudoti CVE, kitaip pinigus keis santykiu 1 su 1. Taksi geriau tartis kaina eurais, o mokėt tą sumą CVE, pvz., susitariat 10 eurų, o mokate 1000 CVE – sumokėsite mažiau.
- Jokių uodų ar musių nebuvo balandį, jų aktyvumas prasideda nuo liepos, prieš lietaus sezoną. Orai kažkuo panašūs kaip Kanarų salose – dieną karšta, nors debesuota, vakare vėjuota ir atvėsta iki 16–18 laipsnių.
- Elektros lizdai europietiški. Eismas irgi.
- Benzino kaina apie 0,9 Eur.
- Laiko juosta – 4 val. skirtumas nuo Lietuvos.
- Suvenyrai visi iš Senegalo. Tad jei pamatysite, kad pardavėjas kažką piešia ant lentos, o šalia tokių jau pilna, žinokite, kad tai ne jo darbas, nebent lauksite, kol jis pabaigs savo meną ir jį jums parduos. Kaip ir visos medinės statulėlės – jos irgi iš Senegalo. Ši šalis senegaliečiams – gero uždarbio šalis. Didžiausias imigrantų skaičius būtent iš ten.
- Verta įsigyti rankų darbo dirbinių iš molio. Užsakant kai kuriuos turus jus nuveš į molio dirbtuves.
- Nors šalies pavadinime yra žodis „žaliasis“ (verde), tikrąją žalumą galima pamatyt tik Sao Antao saloje, kurioje auginama 90 proc. visos šalies produktų.
Viza. Taigi, nuo pradžių. „No stress“ jau pasijautė vos atskridus į oro uostą ir atėjus prie pasų kontrolės. Susidarius nemažai eilei, užsidarė antras patikros langelis ir liko dirbti 1 pasienietis. Nors visur rašoma, kad vizai gauti reikia turėti arba vietinės valiutos, arba eurais lygiai 25 Eur, pasirodo – ne!
Kadangi daugelis europiečių eurų neturėjo, pradėjo atsiskaitinėt kortelėmis, ir... pasirodo, galima atsiskaityt ir jomis, bet... visas procesas buvo toks lėtas ir kortelės suveikdavo ne iš pirmo karto. Galų gale 2 pasienietis grįžo ir kraujas arterijoj pajudėjo greičiau.
Taksi. Atvykus vėlai vakare apie jokias „maršrutkes“ nėra nė kalbos. Anksčiau, kaip sakė vietiniai, dieną su taksistu būdavo galima nusiderėt iki 5 eurų. Dabar griežtas 10 eurų, vakarais – ir 12. Pasakiau, kad esu jau ne pirmą kartą ir važiuoju visada už 10 eurų, tai visi taksistai nusisuko – išskyrus vieną, kuris ir nuvežė iki Santa Maria miestelio. Nors iš tiesų atvykau pirmą kartą, taksistas mane „atsiminė“ iš praėjusių metų.
Jei atvyksite dieną be lagaminų ir nenorėsite mokėti už taksi, nepatingėkite nueiti 100 metrų iki greitkelio, sustabdykite pirmą pasitaikusį autobusiuką ir nuvažiuosite iki Santa Maria už 1 eurą.
Internetas. Jei norite keliauti ilgėliau, nusipirkite vietinę SIM kortelę, su, pvz., 3 GB duomenų – kainuos 10 eurų, bet užtat visur veiks internetas, kurio gali prireikti bet kurią akimirką, nes GPS ne visur suveikia be jo.
Skrydžiai. Į Žaliojo Kyšulio salas galima atskristi iš Europos tiesioginiais skrydžiais (užsakomaisiais, pvz., TUI ir TAP avialinijomis iš Portugalijos). TUI skrenda daugiausiai iš Didžiosios Britanijos (Londono, Birmingamo), Amsterdamo, Vokietijos miestų, Briuselio. Kitos vietinės šalių avialinijos skraidina iš Italijos, Čekijos, Prancūzijos.
Skrendant iš arčiau Lietuvos esančių šalių, geras variantas yra su TAP iš Varšuvos per Lisaboną. Pačiam teko skristi iš Rygos per Briuselį ir Lisaboną su TAP. O parinkus vėlyvą skrydį iš Lisabonos, galima ten dieną praleisti apie 6 val.
Nepatingėkite užsiregistruoti TAP puslapyje, ir rezervuodami skrydį iškart gausite nuolaidą (man buvo 12 eurų), plius kaupsite mylias sąskaitoje. Taip pat rezervuojant bilietą pirkite 2 atskirus skrydžius, jei yra galimybė, kadangi agentūros užkelia kainą bendrai skrydžių kainai. Perkant atskirai – kaina skiriasi gerokai.
Žaliajame Kyšulyje tarptautinių oro uostų yra nedaug: Salio sala, Bua Vista sala ir Praja – sostinė Santjago saloje. Dažniausiai skrydžiai vykdomi į kurortines salas su ilgais paplūdimiais, kur infrastruktūra pritaikyta turistams – Salį (kaip mūsų Palanga) ir Bua Vistą (tarkim, kaip Šventoji).
Lankant kitas salas, reikia naudotis keltais arba vietiniais skrydžiais – „Binter“ avialinijomis. Skrydžių kaina priklauso nuo metų laiko, atstumo ir savaitės dienos. Brangiausias skrydis buvo tarp San Visentės ir Santjago salų – 72 eurai (45 min. skrydis). Pigiausias – tarp Santjago salos ir Majo – 32 eurai (8 min. skrydis).
Rezervuojant skrydi su „Binter“ avialinijomis ne jų puslapyje kai kurios agentūros siūlo 1,5–2 eurų mokestį už automatinę registraciją – nesinaudokite! Atvykus į oro uostą jums tą padarys nemokamai ir išduos bilietą kaip ir su kitomis, ne pigių skrydžių avialinijomis.
Keltais nesinaudojau. Net vietiniai mieliau renkasi skrydžius, nes jei jūra nerami, visi keltų maršrutai atšaukiami. Pasakysiu tiek, kad tarp San Visentės ir Šv. Antano salų susisiekimas vyksta tik keltu, kadangi pastarosios salos oro uostas uždarytas.
Salio sala. Salio salai užtenka 2–3 dienų. Kai kurie, kurių tikslas nėra įdegis, skundžiasi, kad saloj nėra ką veikti. Vieni 7 dienas ir deginasi, kiti stengiasi nuskristi į kitas salas. Tad pirmą dieną galima pamatyt pačią salą su taksistu gidu (kainuos nemažai) arba pirkti visos dienos turą. Autostopu vargu ar visur nuvažiuosite, kadangi automobiliai važinėja retai, ir atokių vietų paprasčiausiai galite nepasiekti. Visos dienos turas aplankant pagrindines salos vietas ir pietūs kainavo 25 eurus.
Antrą dieną – nudegti, nes saulė, nors ir pasislėpusi debesyse, yra kaitri. Ir prisiplaukioti vėsiame gaivinančiame turkio spalvos vandenyne.
Trečią dieną – skirti poilsiui, pasivaikščiojimams, pirkiniams, ramiam poilsiui prie vandens ar kokiame spa centre su kūno procedūromis.
Saloje didžiausią įspūdį paliko stovėjimas iki juosmens jūroje, kai už 5–7 metrų plaukioja būrys ryklių, o tu jiems mėtai maistą, nors pats gali juo tapti. Gidas pasakojo, kad kol kas jokių užpuolimų nebuvo, kadangi ši ryklių rūšis maitinasi žuvimi ir planktonu.
Į Salį ne sezono metu, kai būna didesnės bangos ir stipresni vėjai, susirenka vandens sporto mėgėjai ir jėgos aitvarų entuziastai, o pavasarį vyksta skirtingos tarptautinės varžybos. Tad teko matyt, kai vieni leidžia daugybę spalvotų aitvarų, o kiti skrodžia pašėlusias bangas.
Salio saloje ugnikalnio krateryje yra sena druskos kasykla, joje už mokestį galima kaip Negyvojoje jūroje išsimaudyti nebijant, kad nuskęsi.
San Visentės sala. San Visentės sala nepasižymi įspūdingais paplūdimiais. Vienas – salos sostinėje Mindele ir keletas išsidėstę aplink salą – laukiniai. Tad šią salą rekomenduoju aplankyti tiems, kas nori atsipūsti nuo karščio ir nuvykti aukščiau į kalnuotą salos dalį, pasigrožėt Mindelo miestu, kuris savyje turi portugališkos ir angliškos kultūros, bei pajusti tikrą šios šalies žmonių kasdieninį gyvenimą, rutiną.
Kas nori aplankyti daugiau, rekomenduoju nuostabų gidą, kuris yra ir įmonės savininkas – Paulo, jis puikiai šneka angliškai, čia gimęs, domisi šalies istorija, tad turi begalę informacijos. Raskite internete „Green Line tour“ arba „Whatsapp“ +2389751586. Jis siūlo ne tik salos turus, bet ir trekingo išvykas, vėžlių naktinio migravimo į jūrą stebėjimą, kelionę į šalia esančią Šv. Antano salą, kur yra begalė skirtingų vaikščiojimo takų. Jei ką, linkėjimai jam iš Lietuvos.
Kaip jis minėjo, į Mindelą reikia atskristi rugpjūčio 20–23 dienomis, kadangi tada prasideda tarptautinis muzikos festivalis, pritraukiantis begalę žmonių iš viso pasaulio, ir vyksta jis dideliame plačiame paplūdimyje. Taip pat, kam įdomu ir aktualu, – Žaliajame Kyšulyje būtent Mindele vyksta LGBT paradas.
Šioje saloje turistų beveik nemačiau, kadangi sezonas prasideda nuo liepos. Net svarstoma į Mindelą perkelti sostinę iš Prajos, toks svarbus šis miestas – uostas šalies ekonomikoje bei kultūroje.
Į šią salą irgi būtina nuvykti ir pamatyti kontrastą, nes joje yra ir pušys, ir tropiniai miškai, kadangi iškrenta pakankamas kritulių kiekis, ko nepasakysi apie likusią šalies salų dalį. Kitur tam, kad išgautų vandenį, kalnuose statomi tinklai, ir iš debesų (jei jų būna) kasnakt išgaunama apie 50 litrų vandens. Visoje saloje vanduo taupomas, saugomas, tas pats naudojamas keletą kartų. Pvz., po rankų plovimo vanduo panaudojamas grindų valymui, o likęs vanduo nuvalomas nuo kriauklės su kempine ir išspaudžiamas ant gėlių.
Majo sala. Kita dėmesio verta mažytė sala – Majas. Į ją galima patekti tik iš Santjago salos lėktuvu arba keltu. Lėktuvai skraido kas antrą dieną, keltai kursuoja panašiu dažnumu. Dažniausiai apgyvendinimo įstaigos į kainą įtraukia atvežimą iš šio mažo oro uosto į Majo miestelį, kuris yra vos už 2 km. Be to, visada galima keliauti pėsčiomis – ką daro kai kurie vietiniai.
Viskas Majyje yra šalia, tad galite rinktis savo nakvynes bet kuriame miesto gale, vis tiek iki centrinės vietos ir iki jūros bus 10–15 min. kelio. Vienas ilgas paplūdimys yra miesto centre, jame užteks vietos visiems. Kitas – labiau laukinis – pietinėje miestelio dalyje, už 15 min. kelio pėsčiomis. Kadangi apsistojęs buvau tik miestelyje, apie kitas vietas nieko negaliu pasakyti ir patarti. Man užteko to, kas buvo po nosimi.
Šiame miestelyje gyvenimas ir laikas sustojęs, jaučiausi ir vieninteliu jo gyventoju, ir kaip vietinis. Niekas nekreipė į mane dėmesio, jokių suvenyrų pardavėjų, turistų, didelių parduotuvių ar naktinio gyvenimo. Miestelis nuo ryto iki pietų buvo beveik tuščias. Įdomus jausmas buvo vaikščioti jo siauromis gatvytėmis ir nesutikti jokio žmogaus, tik retkarčiais kažkas sėdėdavo ant namo slenksčio, pro langą girdėdavosi portugališkos dainos (Žaliajame Kyšulyje šneka portugalų ir kreolų kalbomis) arba kažkur žaisdavo vaikai su „Benfica“ marškinėliais – taip taip, jokių Messi ar Ronaldo.
Labai sužavėjo namukų spalvų įvairovė. Nors jie paprasti, kvadratiniai, kiekvienas šeimininkas bando savo namus pagražinti ir nuspalvinti savaip. Ne tik Majyje, bet ir kitose salose paplitęs gatvės menas. Ant namų sienų gražiai nupiešti žmonės, paveikslai ir kitos vietinės tematikos piešiniai.
Po pietų, artėjant vakarui, žmonės išeidavo į kiemą, į parduotuves ar į miesto pasididžiavimą – bažnyčią. Žmonės šioje šalyje labai religingi, kartais sekmadieniais einą į kelias skirtingų bažnyčių mišias (pvz., katalikų ir baptistų), o dauguma, kaip pastebėjau, praeidami pro bažnyčias persižegnoja (kažką panašaus teko matyt tik Gruzijoje, kur tą darė net taksistai). Apie 16 val. iš jūros grįždavo žvejai su laimikiu, kurį tekdavo ragauti kas vakarą, nes tos dienos žuvį žvejai atnešdavo mano viešbutuko šeimininkei.
Maistas. Jei jau kalba pasisuko apie maistą, paminėsiu, kad beveik visur rasite daugybę patiekalų iš žuvies, dažniausiai tai bus tunas, barakuda. Žuvis be galo skani, nebuvusi niekada užšaldyta, sultinga ir soti. Nesu žuvies mėgėjas, bet visas dvi savaites maitinausi tik ja.
Žuvų ir jūros gėrybių patiekalų kainos užeigose ar restoranuose svyruoja nuo 7,5 iki 12 eurų. Omaras – apie 25–30 eurų. Pasta ar spagečiai su jūros gėrybėmis – apie 5–7 eurus. Verta paragauti cachupa – tai vietinis tradicinis patiekalas, kurį valgo ryte, dieną ir vakare. Sausas troškinys iš pupelių, kukurūzų, kepto svogūno ir kartais mėsos ar žuvies gabaliukų, kurį troškina ilgiau nei 2 valandas. Taip pat gaminama ir skysta cachupa.
Verta paragauti vietinės „naminukės“ – grogo, taip pat jų punšo, vietinės gamybos cukranendrių romo, Fogo salos vyno. Čia gana nebrangus portugališkas vynas (nuo 4 eurų), ir yra jo platus asortimentas. Tik patariu įsidiegti programėlę Vivino (kuriai reikalingas internetas) ir rinktis vyną tik su ja.
Vakarais miestelyje atsirasdavo daugiau judėjimo. Moterys išeidavo pasišnekučiuoti su kaimynėmis arba tiesiog darė tai pro langą būdamos 50 m viena nuo kitos. Vyrai po medžiais ar prie pakrantės gurkšnodavo grogą, žaisdavo kortomis, vaikai spardydavo kamuolį ar žaisdavo tinklinį. Visi šnekėjo garsiai, bandydami perrėkti vieni kitus, tad visų balsų tonai susiliedavo į bendrą malonų ausims garsą. Tai – Afrika. „No stress“.
Bua Vista. Paskutinė sala, kurią teko aplankyti, – Bua Vista ir jos pagrindinis miestelis Sal Rėjus. Nors tikėjausi joje paskutines tris dieneles pailsėti nuo visų skrydžių, turų bei vaikščiojimų, nutiko atvirkščiai.
Rekomenduoju apsistoti italų poros valdomame B&B „Salinas“, o kad nemokėtumėte tos kainos, kuri nurodyta „Booking.com“, susisiekite su jais, ir kaina bus mažesnė („Whatsapp“ +393470940800). Vėlgi, jei sumąstysite ten nukeliauti, būtinai linkėjimus perduokite nuo Alekso. Tikrai nepasigailėsite. Visa viešbučio aplinka, šeimininkai ir jų nuotaika bei pagalba padės atsipalaiduoti ir pasijusti kaip namie. Jie netgi pasirūpino, kad mane pasitiktų vietinis vairuotojas, ir pigiau nei taksi atvežtų iki jų vietos.
Su jais ir kitais čia apsistojusiais žmonėmis eidavome į vietinius, atokius restoranus vakarieniauti, tada kažkur, kur groja gyva muzika ir susirenka daugiausia vietiniai gyventojai. Kas vakarą vakarienės vieta buvo keičiama. Tad laikas, praleistas čia, tikrai įsiminė. Vos tik atvykus pasijuto tas svetingumas, nuoširdumas, jie padėjo greitai susiorientuoti, užsakyti pigesnius turus ir netgi tą pačią dieną suorganizuoti kelionę stebėti banginių.
Vakare laukė vakarienė atokioje miesto vietoje, ant skardžio su vaizdu į jūrą, kur ateina žmonės stebėti saulėlydžio. Ta vakarą iš visų paragautų patiekalų patiko ožkos sūris su papajų uogiene. Mes aštuoniese šeimininkei turbūt sukrovėme mėnesio apyvartą, tad apmokėję sąskaitą visi buvome pavaišinti vaisių skonio romu.
B&B „Saline“ pirkau kelionę po Bua Vista salą, kurios kaina žymiai skyrėsi nuo siūlomos agentūrų. Ką reikia būtinai pamatyti: tikrų tikriausią dykumą, Santa Monikos pakrantę, pakeliui pakrantėje – gilius urvus, mažus spalvotus namelius mažuose kaimeliuose, laukinius asilus, kurie vakare iš laukų ateidavo į miestelį ir buvo galima girdėti jų kovas su šunimis – nuostabus žadintuvas 3 valandą nakties. Tai Afrika.
Kam rūpi jūra, tai Sal Rėjaus paplūdimiuose ji nelabai švari, reikėtų paeiti iki pietuose esančios įlankos pakrantės, kur susirenka vandens sporto gerbėjai. Ši sala man pasirodė ypatinga, turinti savyje visko, ką pasiūlyti atvykusiam žmogui: ilgus švarius smėlėtus balto ir geltono smėlio paplūdimius, žaliai žydros spalvos jūrą, kas vakarą gyvą muziką, nuostabų maistą, gėrimus ir žmones, kurie nepaisant sunkaus gyvenimo, vandens ir maisto trūkumo vis tiek šypsosi ir kartoja – „no stress“.
Į šią šalį, kad ir kaip būtų keista, norėtųsi sugrįžti turbūt ne dėl to, kad neaplankiau dar 5 salų, bet labiau dėl ten esančios atmosferos, nuotaikos, malonių žmonių, maisto, jūros spalvos, bangų ošimo, tuščių plačių ir ilgų paplūdimių, spalvotų namukų ir visur girdimos raminančios muzikos.
Lūkesčiai buvo viršyti šimtais procentų, nes vykdamas pirmą kartą į Afriką tikrai nesitikėjau to, ką pamačiau ir patyriau. Beje, jokių skiepų ten nereikia ir jokios maliarijos ten nėra, no stress.
