Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Žaliosios Kenijos kalvos – tarp rojaus žemėje ir chaoso

Autentiškieji Turkanos žmonės, gyvenantys Kenijos šiaurėje, dykumose prie Sudano.
„Scanpix“ nuotr. / Autentiškieji Turkanos žmonės, gyvenantys Kenijos šiaurėje, dykumose prie Sudano.
Šaltinis: 15min
0
A A

Ernestas Hemingway ten važiavo medžioti savanose ir žvejoti Indijos vandenyne, danų rašytoja Karen Bliksen tarp tų žalių kalvų turėjo savo ūkį, o pagal jos atsiminimų knygą vėliau buvo pastatytas žymus Holivudo filmas „Iš Afrikos“. Iš šių rašytojų darbų ir dokumentinių filmų bei nuotraukų apie laukinę gamtą mes jau pusę amžiaus savo galvose kuriame Kenijos vaizdą. Pridėkime vieną žymiausių pasaulyje masajų gentį ir ištverminguosius Kenijos bėgikus... Štai ir visas šios pusiaujo šalies paveikslas. O kokiomis spalvomis Afrikos širdimi vadinama Kenija pasipildė šiais laikais?

Kenija ne tik literatūriškai galėtų būti vadinama Afrikos širdimi, tai viena stipriausių Juodojo žemyno ekonomikų. Sostinė Nairobis jau tapo namais trims su puse milijono gyventojų. Šis dangoraižių ir lūšnynų didmiestis vadinamas visos Rytų Afrikos verslo centru, o politinės ir socialinės reformos padarė Keniją dar konkurencingesnę ne tik tarp kaimynių, bet ir pasaulyje.

Ir nors ekonomiškai ši valstybė vis labiau stiprėja bei žengia dideliais žingsniai į priekį, tačiau Kenija vis dar išlieka didelių kontrastų šalis balansuojanti tarp rojaus žemėje ir nevaldomo chaoso.

Nairobis – geriausias to pavyzdys. Nusileidus oro uoste, už tvoros galima išvysti didžiuliuose laisvuose plotuose risnojančias žirafas, tačiau jau kitoje pusėje beatodairiškai ir chaotiškai dygsta antenomis apkarstyti daugiabučiai. Miesto centras blizga mėlyno stiklo dangoraižiais, tačiau išklydus iš jo galima patekti į bekraščius skardinių namelių gyvenamuosius rajonus su savom taisyklėmis ir gyvenimo būdu.

Parduotuvių lentynose šalia vienas kito blizga naujutėliai kompiuteriai ir metaliniai anglies žarijomis užpildomi lygintuvai. Visi miesto prekybos centrai pirkinius kiša į plastikinius maišelius, tačiau vargana šiukšlių išvežimo sistema neturi nei tiek pajėgų apsikuopti, nei vietos, kur galėtų padėti visas surinktas šiukšles. Ir šių kontrastų sąrašą galimą butų tęsti be galo.

 

Zebriukas nenustygsta būdamas aalia mamos Nakuru nacionaliniame parke
Zebriukas nenustygsta būdamas šalia mamos Nakuru nacionaliniame parke.

 

Pavažiavus už miesto ir vėl viskas balansuoja tarp neapsakomo grožio gamtos ir apgriuvusiais keliais riedančių sunkvežimių dūmų. Vieno iš šios šalies tikrai neatimsi – gamtos įvairovės ir puikaus klimato. Bekraštės savanos, džiunglės, didžiuliai ežerai ir kalnynai, dykumos, kanjonai ir uolėtos vėsios kalnų viršūnės, tropinė Indijos vandenyno pakrantė ir mangrovių miškais apžėlusios salos. Tai puikios sąlygos visus metus auginti kavą, arbatą, kukurūzus, ananasus ir mango vaisius, bulves, bananus, kokoso riešutus ir pomidorus. Tiesa, galima rasti ir tokių vietų, kur žmonės kovoja už vandens lašą, o perkarusios akmenuotose dykumose besiganančios karvės yra didžiausias gyventojų turtas.

Vis dėlto tai rojaus kampelis žemėje, kur viskas auga ir gyvena visi didžiausi planetos žinduoliai, tik neišvengiamai besiplečianti civilizacija, techniniai pasiekimai ir visos kartu su pažanga atkeliaujančios problemos nevaldomai ir chaotiškai veržiasi į šias žaliąsias Afrikos kalvas.

 

Kenijoje - gamtos įvairovė. Dykumas keičia savanos, o tropinius miakus - palūdimiai.
Kenijoje – gamtos įvairovė. Dykumas keičia savanos, o tropinius miškus – paplūdimiai.

 

Kenijos gyventojai

Žvelgiant į pačius Kenijos žmones ir vėl galima surasti šimtus paradoksų. Kad ir krikščionybės, islamo bei senųjų tikėjimų susidūrimas. Kenijoje gyvena 42 gentys. Visos su savomis tradicijomis ir kalbomis, tačiau 80 procentų šalies gyventojų – krikščionys protestantai ir katalikai.

Vis dėlto dar kolonializmo laikais iš Vakarų įskiepytas tikėjimas šioje raudonoje Kenijos dirvoje sudygo visiškai kitaip. Dauguma Kenijos gyventojų kiekvieną sekmadienį keliauja į bažnyčią, gieda Jėzų Kristų garbinančias dainas, turi jo paveiksliuką gyvenamajame kambaryje ir kalba maldas prieš valgį ar pasibaigus dienos darbams. Bet atlikę šią pareigą kenijiečiai prasitaria tikį „nakties bėgikais“, raganomis, gyvačių užkalbėjimais ar būrimu iš vandens ratilų. Taip pat vyras čia gali turėti keletą žmonų, kurias per sužadėtuvių ceremoniją vis dar perka už karvių kaimenę.

Vyrai sau leidžia ir dar daugiau: visai natūralu ir priimta, kad išvažiavęs į kitą miestą ir trumpam palikęs šeimą vyras gali turėti, jų pačių įvardintą „atsargini ratą“ – meilužę. Beje, būtent dėl šios priežasties šalies vyriausybei ir sveikatos organizacijoms labai sunku užkirsti kelią vis dar sparčiai plintančiam ŽIV virusui ir AIDS. Na, o sekmadieniais ir vėl į bažnyčią. Tai, ypač pašaliečiui, ir sudaro iškreiptą, keistą vaizdą tarp krikščioniško tikėjimo ir afrikietiškos realybės.

2010 metais Kenijos visuomenė žengė naują žingsnį savo valstybės raidoje. Priimta nauja šalies konstitucija, kuri pakeitė jau švinkti pradėjusią senąją, galiojusią dar nuo britų kolonizacijos pabaigos prieš 50 metų. Naujame ir moderniame šalies įstatyme siekiama užtikrinti žmogaus laisves, lyčių lygybę, mažinamos prezidentinės galios, įtvirtinama demokratija, bandoma užkirsti kelią genčių nesutarimams, pradedama įgyvendinti žemės reforma, kurios metu iš stambių žemvaldžių bus mėginama žemę padalinti daugumai piliečių, skelbiamas karas korupcijai ir paskirtos griežtos bausmės už maištų bei nesantaikos kurstymą. Ir vis dėlto šiai solidžiai konstitucijai visuotiniame referendume vos kojos nepakišo įstatyme atsargiai įteisinti abortai ir islamo religiniai kadi teismai, kuriuose musulmonai dažniausiai bylinėjasi dėl santuokos.

„Dabar tai jau mes šausime į viršų, greičiau nei bet kada, – po priimtos konstitucijos prasitarė vienas kalenjinų genties Kenijos gyventojas. – Svarbu tik išvengti genčių nesutarimų, tokių kokie prasidėjo 2007 metais po prezidento rinkimų, ir mes tikrai ekonomiškai sustiprėsim bei įgyvendinsim savo ambicingus planus tapti vidutinių pajamų pasaulio valstybe.“

Planai iš tiesų ambicingi ir, svarbiausia, realūs. Tiesa, kada jie bus įgyvendinti dar labai sunku nuspėti. Pagrindinis didesnio ekonominio augimo stabdis – žmonių pasyvumas bei darbinių ir organizacinių įgūdžių stoka. „Pole pole“ (Lėčiau lėčiau), – pasakys bene kiekvienas paskubintas kenijietis. Šiltas klimatas, visus metus auginami gyvuliai ir daržovės neverčia Kenijos gyventojų pasitempti, pasiruošti žiemos sunkumams. Todėl ir skirtumo nėra ar darbas (pvz. naujas kelias) bus padarytas per mėnesį ar per penkis.

Toks požiūris vyrauja visur, o daugiausiai valstybinėse institucijose. Jei kas nors galvoja, kad Lietuvoje valdininkai dirba lėtai, reiktų pasižiūrėti kokie Kafkos koridoriai ir beprasmybės kambariai įrengti Eldoreto, vieno didesnių Kenijos miestų, savivaldybėje. Čia rašomi milžiniški planai, kuriamos stulbinančios strategijos, tačiau Šiaulių dydžio miestas vis dar neturi paties paprasčiausio sąvartyno. Ir taip savivaldybė tvarkosi visose srityse.

 

Eldoreto luanynų mokyklos moksleivis.
Eldoreto lūšnynų mokyklos moksleivis

 

Didžiųjų miestų gyventojai traukia šalį į priekį. Nairobyje įsikūręs naujų komunikacijų ir verslo centras, Mombasos uoste vyksta pagrindinė šalies prekyba, Kisumu miestas įsikūręs prie strategiškai svarbaus vieno didžiausių pasaulyje Viktorijos ežero, o Nakuru savo pašonėje turi turistus masinantį nacionalinį parką su rausvųjų flamingų ežeru ir savanose medžiojančiais liūtais.

Vis gi atsigręžę į Kenijos kaimą galime išvysti pirmykštį žmonių gyvenimą. Paprasti kaimo gyventojai augina keletą ožkų ar karvių, turi lopinėlį žaliuojančių kukurūzų, kelis bananmedžius ir namelį nudrėbtą iš molio bei karvės mėšlo. Čia žmonės kalba savo genties kalba, žemę dirba paprasčiausiai įrankiais ir kasdien valgo kukurūzų miltus su kopūstais ar špinatais. Retomis progomis išsiverda jautienos troškinio. Aplinkui kieme laksto po penkis ar net daug daugiau vaikų.

Masajų genties įvaizdis ir realybė

Pagrindiniu tokio gentinio gyvenimo simboliu iki šiol buvo laikomi masajai. Ši aukštų ir stiprių liūtų medžiotojų gentis visame pasaulyje išgarsėjo tuo, kad keičiantis gyvenimo būdui ir vis daugiau žmonių besikeliant gyventi į miestus masajai išlaikė savo kultūrą, gyvenimo būdą ir papročius. Tačiau ir čia įvyko paradoksalūs pokyčiai.

Masajai, nors ir dėvi savo tradicinius apdarus, bet gyvena aiuolaikiakai.
Masajai, nors ir dėvi savo tradicinius apdarus, bet gyvena šiuolaikiškai.

Pamatę, kad iš savo savitumo jie gali uždirbti ir pragyventi, masajai pavertė savo apdarus, papuošalus ir net gi visą gyvenimo būdą pinigais. Jie sudaro tik apie 5 proc. Kenijos gyventojų, tačiau masajų galima sutikti visur. Kisumu mieste gali juos pamatyti su tradiciniais apdarais ir sidabriniais laikrodžiais ant riešo žaidžiant naktiniame klube biliardą, jie pardavinėja savo suvenyrus ir Indijos vandenyno kurortuose, dirba viešbučiuose ar parduoda plastmasinius daikčiukus turguose. Net ir jų gyvenvietės tapo savotiškomis Kenijos Rumšiškėmis pritaikytomis baltųjų turistų įgeidžiams tenkinti.

Tad norint pajusti tikrąją Kenijos genčių dvasią masajus reikia palikti nuošalyje ir traukti į atokias vietas, tokias kaip dykumos prie Turkanos ežero. Sudano pasienyje įsikūrę žmonės niekada negalvojo apie pinigų uždirbimą iš turizmo. Jiems svarbiausia išgyventi skurdžioje aplinkoje. Kiekviena moteris nešioja vėrinius, kad parodytų savo statusą ir padėtį bendruomenėje. Karštoje dykumų saulėje jie ant kūno tesivelka keletą skraisčių, vaikus įsupa į spalvotus audeklus ir gyvena vakarais ir rytais, kai ne taip stipriai pleškina kaitra. Atvykęs į didesnį miestelį šiame smėlyne jautiesi lyg kitoje planetoje. Vieni į kitus baltieji ir Turkanos žmonės žiūri taip pat su tylia pagarba ir nepuola susitikę pirmą sekundę derėtis dėl suvenyrų kainų, kaip tai darosi įprasta sutikus masają.

Tenka pripažinti, kad išlaikyti tokį savitą gyvenimo būdą šiais laikais galima tik labai atokiose teritorijose, kur kelias iš civilizuoto krašto toks duobėtas, jog atvykti sugeba tik ištvermingiausi keliautojai bei prekybininkai.

Straipsnis taip pat publikuotas žurnale „Mokslas ir gyvenimas“.

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie PasaulisKišenėje