Dabar populiaru
Publikuota: 2019 liepos 21d. 13:00

Žygis ant „pasaulio stogo“: kiek kainuoja Everesto papėdėje kepti bulviniai blynai?

Everesto bazinė stovykla (5364 m), kur tarp Khumbu ledyno luitų kasmet pavasarį įsikuria alpinistų, kopsiančių į Everesto viršūnę, miestelis Tik 15min
Ievos Bašarovienės nuotr. / Everesto bazinė stovykla (5364 m), kur tarp Khumbu ledyno luitų kasmet pavasarį įsikuria alpinistų, kopsiančių į Everesto viršūnę, miestelis

Rekordiniu mirčių skaičiumi šiais metais paženklintos istorijos apie kopimą į Everesto viršūnę pasiekė daugelį. Spūstys prie aukščiausios Žemės viršukalnės atkreipė kone viso pasaulio žiniasklaidos dėmesį ir atskleidė lipimo į Everestą grimasas. Ne mažiau sausakimšas šį pavasarį buvo ir Everesto bazinės stovyklos (esančios 5364 m aukštyje) link vedantis kalnų žygeivių maršrutas. Šis ikoniniu laikomas kalnų žygis atveria ne tik kvapą atimančias Himalajų panoramas, bet ir parodo stipriai iškreiptą Nepalo kalnų turizmo verslą.

Pėstute beveik 2 savaites trunkanti kelionė per Himalajus milžino Everesto link (tiksliau – jo papėdėje kasmet pavasarį alpinistų įkuriamos Everesto bazinės stovyklos) yra kalnų žygeivių ikona. Tai – vienas populiariausių maršrutų pasaulyje – juo kasmet pražygiuoja net 35 tūkst. žmonių. Žinant, kad dėl atšiauraus Himalajų klimato palankiausia į kalnus eiti pavasarį ir rudenį, žygeivių srautai sezono piko metu tampa pertekliniai.

Kasmet populiarėjantis ir vis daugiau žygeivių sutraukiantis Everesto regionas yra aukso gysla vietiniams nepaliečiams, o ypač Aukštųjų Himalajų šeimininkams – šerpams. Juokaujama, kad buvę kalnų jakų augintojai ir vilnos verpėjai greitu metu taps didžiausiais Nepalo turtuoliais. Mat kukliose Himalajų pakelės užeigose, kurios šykščiai pakuriamos greit atvėstančiu jako mėšlu, pakloti už paprastus pusryčius ar vakarienę tenka kaip prabangiuose Europos restoranuose.

Himalajai hipnotizuoja, bet mėgautis kalnų vienatve netenka

Nors virš debesų išnyrantis aukščiausias Žemės rutulio kalnas per dvi savaites mums tepasirodo vos kelissyk, tačiau ir to pakanka, kad įsitikintum ne tik Everesto, bet ir jį supančių Himalajų mastelio neaprėpiamumu.

Tiesa, kalbėti su nepaliečiais apie kalnų aukštį yra beveik tas pats, kas klausytis eskimų, pasakojančių apie 50 baltų sniego atspalvių. Himalajų šerpai sako, kad kalnai prasideda tik nuo 8 000 m aukščio, nuo 6000 m iki 8000 m yra „viršūnėlės“, o Europos Alpės pagal nepalietišką klasifikaciją tėra kalvos.

Mėgautis kalnų vienatve šiame Himalajų maršrute netenka, nes nuolat reikia įkandin sekti ir prasilenkti su kitais žygeiviais. Ilgainiui įpranti žmonių nebepastebėti, nes žvilgsniui nuolat šokinėjant nuo vienos aukščiausios Žemės viršukalnės prie kitos (žygio metu visai greta „išdygsta“ už Everestą nemažiau įspūdingos Lotsės, Nuptsės, Ama Dablamo viršūnės) patenki į savotišką Himalajų hipnozę.

Ievos Bašarovienės nuotr./Gegužės pradžioje žygį pradėjus trumpomis rankovėmis ir +20 laipsnių šiluma, po kelių dienų vis labiau kylant ir artėjant prie snieguotų viršūnių gali tekti susidurti su -10 laipsnių šalčiu
Ievos Bašarovienės nuotr./Gegužės pradžioje žygį pradėjus trumpomis rankovėmis ir +20 laipsnių šiluma, po kelių dienų vis labiau kylant ir artėjant prie snieguotų viršūnių gali tekti susidurti su -10 laipsnių šalčiu

Kraštovaizdis, žygiuojant Everesto link, keičiasi neskubėdamas: iš pradžių kulniuoji žydinčių Himalajų rododendrų ir lietuvišku Baltijos pajūriu dvelkiančiomis pušų giraitėmis, perkopus 4000 m žingsnis po žingsnio patenki į vadinamąją Mėnulio žemę, kur tik akmenys ir ledynai.

Per dvi žygio savaites monotonija irgi nekankina, nes akmeniniu taku nuolat tenka dalytis ir prasilenkti su asilėnų ir jakų karavanais, kurie į aukštutinius Himalajų kaimus gabena statybines medžiagas, maisto produktus ir kitas būtiniausias prekes.

Ievos Bašarovienės nuotr./Per Himalajų kalnus vingiuoja tik pėsčiųjų takeliai, o vienintelės transporto priemonės – jakai ir asilėnai
Ievos Bašarovienės nuotr./Per Himalajų kalnus vingiuoja tik pėsčiųjų takeliai, o vienintelės transporto priemonės – jakai ir asilėnai

Kaskart prasilenkus su nešikais, kurie ant savo nugarų neretai susikrauna net iki 140 kilogramų krovinius, supranti, kad tavo našta – nesvarbu, kad ir kaip būtum pavargęs ir išsekęs, – yra žymiai patogesnė. Nešikų darbas yra nepavydėtinas (už 1 kilogramą per kalnus atgabento krovinio mokama apie 0,5 dolerio), todėl vietiniai kalnų šerpai nešikais įprastai nedirba, o vergiško darbo į Himalajų kalnus dažniausiai atvyksta žmonės iš žemutinio Nepalo.

Ievos Bašarovienės nuotr./Siaurais kalnų takeliais, į stačias įkalnes, per vėjyje siūbuojančius tiltus – taip ant nešikų pečių atkeliauja ir turistams skirtas maistas bei gėrimai
Ievos Bašarovienės nuotr./Siaurais kalnų takeliais, į stačias įkalnes, per vėjyje siūbuojančius tiltus – taip ant nešikų pečių atkeliauja ir turistams skirtas maistas bei gėrimai

Nuo 5000 m aukščio gyvenimas Everesto regione stoja: paskutinis gyvenamas kaimas – Gorak Shep (5164 m). Tai – stotelė, kur žygeiviai apsistoja nakvynei prieš savo finišą – Everesto bazinę stovyklą. Dažniausiai Gorak Shep pajuntami ir aukščio ligos simptomai: pasireiškia stiprūs galvos skausmai, pradeda dažniau plakti širdis, o naktį kai kuriuos žygeivius ištinka deguonies trūkumo priepuoliai. Šerpai pasakoja, kad tik 5 proc. iki Gorak Shep atėjusių žygeivių gali čia ištverti dvi nakvynes iš eilės.

Šiame Mėnulio žemės lopinėlyje nėra net geriamojo vandens šaltinio, todėl tenka tirpdytis ledus arba iš žemesnių Himalajų kaimų atsinešti vandens bidonų. Anksčiau Gorak Shep vertėsi kalnų jakų (šie į stumbrus primenantys kailiniuotieji Himalajų raguočiai įpratę ganytis ne žemiau nei 5000 m aukštyje) auginimu, bet dabar – tik turizmu, todėl pasibaigus turizmo sezonui kaimas ištuštėja.

Ievos Bašarovienės nuotr./Jakai yra nepamainomos „transporto priemonės“, padedančios į Himalajų aukštikalnes atsigabenti maistų produktų ir kitų būtiniausių daiktų
Ievos Bašarovienės nuotr./Jakai yra nepamainomos „transporto priemonės“, padedančios į Himalajų aukštikalnes atsigabenti maistų produktų ir kitų būtiniausių daiktų

Tibeto budizmo apraiškos ir sniego žmogaus garbinimas

Aukštieji Himalajai nuo seno yra šerpų namai, tačiau autentiškos šios šiaurės Nepalo etninės grupės kasdienybės šiandien lieka vis mažiau. Senieji šerpų namai virto žygeiviams skirtais viešbučiais, o tradicinius amatus iš esmės pakeitė Everestą ir jo papėdę kasmet vis daugiau aplankančių turistų poreikių tenkinimas.

Vis tik pažintis su šerpais, ypač su tais, kurie dar nespėjo stačia galva pasinerti į Nepalo kalnų turizmo verslą, yra išskirtinė. Šerpai seka vienos seniausių Tibeto budizmo atmainų mokymu. Pakelėse mantromis išrašyti vadinamieji Mane akmenys, kuriuos privalu apeiti iš kairės pusės (tokia yra Visatos tėkmė), iš tolo baltuojančios stupos su Budos akimis, nuolat sukami Maldos malūnai ir ryškiaspalviai vienuolynai yra neatskiriamos Everesto regiono kraštovaizdžio dėlionės dedamosios.

Ievos Bašarovienės nuotr./Vėjyje plazdančiose maldos vėliavėlėse išrašytos sėkmę nešančios mantros. Budistai tiki, kad ilgą ir sėkmingą gyvenimą turės maldos vėliavėles pakabinusieji ar esantys šalia jų
Ievos Bašarovienės nuotr./Vėjyje plazdančiose maldos vėliavėlėse išrašytos sėkmę nešančios mantros. Budistai tiki, kad ilgą ir sėkmingą gyvenimą turės maldos vėliavėles pakabinusieji ar esantys šalia jų

Vyresnės kartos šerpai išpažįsta ne tik Budos tiesas, bet ir tiki įvairiomis antgamtiškomis jėgomis. Pavyzdžiui, tikima, kad egzistuoja šventieji kalnai, kuriuos šerpai saugo, jog joks žmogus neįkeltų ten savo kojos, garbinama deivė Miyolangsangma, kuri gyvena ant pačios Everesto viršūnės, o netoli Namčės Bazar miestelio esančiame Khumjung vienuolyne saugoma mistinės dieviškosios būtybės – sniego žmogaus (jeti) – skalpas.

Ievos Bašarovienės nuotr./Sniego žmogus – jetis – yra svarbi Himalajų tautų mitologijos būtybė. Šerpai tiki, kad jetis yra vienas iš dieviškųjų apsireiškimų. Tibeto budistų Khumjung vienuolyne yra saugomas sniego žmogaus skalpas
Ievos Bašarovienės nuotr./Sniego žmogus – jetis – yra svarbi Himalajų tautų mitologijos būtybė. Šerpai tiki, kad jetis yra vienas iš dieviškųjų apsireiškimų. Tibeto budistų Khumjung vienuolyne yra saugomas sniego žmogaus skalpas

Visais laikais šerpai dėl savo įgimto atsparumo aukštikalnių klimatui (įrodyta, kad jų plaučiai yra didesnio tūrio!) yra svarbūs ekspedicijų po Himalajus vedliai. Jie yra pirmieji, kurie įkopė į Everestą (legenda tapęs šerpas Tenzing Norgay Sherpa kartu su Naujosios Zelandijos alpinistu Edmund Hillary 1953 m. tapo pirmaisiais žmonėmis, pasiekusiais 8848 m viršukalnę), daugelis jų ir ne po kartą. Šiuo metu gyva Himalajų legenda ir žvaigždė – 49 metų šerpas Kami Rita Sherpa, kuriam šiandien priklauso rekordas kaip daugiausia kartų – net 24! – per savo gyvenimą sulaipiojusiam į Everesto viršūnę. Jis yra pusbrolis ir mus kalnuose lydėjusio puikaus vedlio Lhakpa Tenzing Sherpa.

Nuo 14 metų su savo tėvu po Himalajus žygeivius pradėjęs lydėti Lhakpa spinduliuoja meile Himalajams ir su didžiuliu pasididžiavimu pristato pamažu nykstančias šerpų kultūros tradicijas.

Ievos Bašarovienės nuotr./Kalnuose lydėjęs šerpas Lhakpa Tenzing Sherpa supažindino su savo broliais ir pusbroliu, kurie darbuojasi Everesto bazinėje stovykloje ir alpinistus lydi į Everesto viršūnę
Ievos Bašarovienės nuotr./Kalnuose lydėjęs šerpas Lhakpa Tenzing Sherpa supažindino su savo broliais ir pusbroliu, kurie darbuojasi Everesto bazinėje stovykloje ir alpinistus lydi į Everesto viršūnę

Iš 12 vaikų šeimos kilęs mūsų gidas papasakojo neįtikėtiną savo šeimos istoriją. Vyresnysis ir jaunėlis broliai kasmet kopia į Everesto viršūnę ir asistuoja užsienio alpinistams, o kiti du broliai yra pasirinkę vienuolystę. Negana to, vienas iš brolių yra Lama, kurį dar vaikystėje Indijos vienuoliai, atsekę pagal žvaigždes į Himalajų kaimą ir įsitikinę, kad tai yra vieno garbaus mirusio Lamos reinkarnacija, išsivežė į Indijoje įsikūrusį vienuolyną.

Ievos Bašarovienės nuotr./Pilkus Himalajų aukštikalnių akmenynus nuspalvina ryškūs Tibeto budistų vienuolynai
Ievos Bašarovienės nuotr./Pilkus Himalajų aukštikalnių akmenynus nuspalvina ryškūs Tibeto budistų vienuolynai

Galimybė keliauti kartu su kalnų vedliu – šerpu – leidžia giliau pažinti Himalajų gyventojų kultūrą ir pastebėti jos ženklus. Visgi dėl didelės gidų paslaugų paklausos, į kalnus turistus dažnai lydi ir mažiau patyrę gidai. Reikia būti budriems, nes kalnų vedliai savo paslaugas įkyriai siūlo jau ir Katmandu oro uoste.

Turėkit omenyje, kad geri ir patyrę gidai klientų gatvėse neieško, todėl visiems, kurie planuosite žygiuoti po Himalajus, galite per „Facebook“ tiesiogiai susisiekti su Lhakpa Tenzing Sherpa. Taip sutaupysite pusę ir taip nepigiai kainuojančio žygio kainos, kurią dažnai išpučia ir dykai atsiriekia tarpininkaujančios užsieniečių kelionių agentūros, tarp jų ir iš Lietuvos kalnų žygius organizuojančios įmonės, kurios turistus išleidžia su nesertifikuotais gidais, neturinčiais ne tik kalnų gido kvalifikacijos, bet ir būtiniausių žinių bei kompetencijų. Susirūpinimą dėl kalnų gidų profesionalumo kalnuose yra išreiškusi ir Lietuvos alpinizmo asociacija.

Kalnų ekonomika: kuo aukščiau – tuo brangiau

Tuo tarpu palei pagrindinį kelią į Everesto bazinę stovyklą gyvenantys ir savo namų duris plačiai pravėrę šerpai yra kalnų turizmo verslo Nepale rykliai. Čia nuoširdumo atvykėliams yra maža, o lupikavimas – aukščiausio lygio.

Nors mokėti už lovą kiaurai Himalajų vėjų perpučiamose fanieriniuose nameliuose nereikia, tačiau privalu toje vietoje, kur esi apsistojęs „nemokamai“ nakvynei, valgyti pusryčius ir vakarienę. Greitai įsitikinom, kad nemokamų dalykų nebūna...

Ievos Bašarovienės nuotr./Šerpų namai virsta viešbučiais keliautojams
Ievos Bašarovienės nuotr./Šerpų namai virsta viešbučiais keliautojams

Kadangi geriamojo vandens kaina brangsta su kiekvienu aukščiau palypėtu puskilometriu, tad verta iš anksto pasirūpinti greit tirpstančiomis vandenį dezinfekuojančiomis chloro tabletėmis. Vandenį savo gertuvėse nuolat galima pasipildyti iš pakelėje esančių šaltinių (skirtingai nei Alpėse, vanduo Himalajuose yra užterštas, todėl nerekomenduojama jo gerti gryno) ar paprašyti pakelėje gyvenančių vietos žmonių. Pirmi vandens, kurį dezinfekuodavome, gurkšniai iš pradžių priminė baseino vandenį, bet ilgainiui ir prie to priprantama.

Apsirūpinti maisto atsargomis 2 savaičių žygiui sunkiai įmanoma, tad tenka „mėgautis“ neadekvačiai brangia Himalajų virtuve pakelės užeigose. Pavyzdžiui, 2 virti kiaušiniai kainuoja 4 dolerius, jei norėsite skrudintos duonos riekės reikės papildomai sumokėti 2 dolerius, vakarienei keptos bulvės atsieina iki 7 dolerių. Šerpų itin mėgiamas keptas bulvinis blynas kainuoja nuo 5 iki 7 dolerių.

Ievos Bašarovienės nuotr./Riki kur – kalnuose gyvenančių šerpų itin mėgstamas patiekalas – bulvinis blynas, patiekiamas su sviestu ir aštriu grietinės, svogūnų ir čili pipirų padažu
Ievos Bašarovienės nuotr./Riki kur – kalnuose gyvenančių šerpų itin mėgstamas patiekalas – bulvinis blynas, patiekiamas su sviestu ir aštriu grietinės, svogūnų ir čili pipirų padažu

Taupantiems ir mėgstantiems prisikirsti iki soties yra skirtas tradicinis nepaliečių gaminamas daržovių troškinys su ryžiais ir lęšiu sriuba – dal bhat. Užsisakant šį patiekalą, lėkštę šeimininkė nemokamai papildys tiek kartų, kiek tik norėsit. Spėkit, ar po 14 dienų žygio dar norisi kiaušinių, bulvinių blynų ir dal bhat?!?

„Nemokamuose“ nakvynės nameliuose yra platus asortimentas ir kitų mokamų paslaugų, pradedant karštu dušu (vakarietiškais standartais drungnas vanduo kalnuose dažnai vadinamas „karštu“) ir baigiant mobiliojo telefono įkrovimu, kas atsieina iki 8 dolerių. Keliausiantiems į kalnus patariame pasirūpinti ne tik keliais iš anksto pakrautais „energijos bankais“, bet ir profesionaliomis saulės baterijomis.

Ievos Bašarovienės nuotr./Nedidelis kaimelis – Khumbu – išauginęs šerpą Tenzing Norgay Sherpa, kuris kartu su alpinistu iš Naujosios Zelandijos Edmund Hillary pirmieji pasiekė Everesto viršūnę. Dabar šio kaimo gatvėse vyksta turistinių suvenyrų prekyba, o kas trečias duris puošia iškabos apie čia įsikūrusius svečių namus
Ievos Bašarovienės nuotr./Nedidelis kaimelis – Khumbu – išauginęs šerpą Tenzing Norgay Sherpa, kuris kartu su alpinistu iš Naujosios Zelandijos Edmund Hillary pirmieji pasiekė Everesto viršūnę. Dabar šio kaimo gatvėse vyksta turistinių suvenyrų prekyba, o kas trečias duris puošia iškabos apie čia įsikūrusius svečių namus

Tiesa, yra Himalajuose ir nemokamų dalykų – pavyzdžiui, rankas stingdantis ledinis vanduo, kuriuo žygeiviai kas kelias dienas skalbia prakaituotus savo rūbus. Vienoje iš nakvynės vietų turėjome nemokamą pramogą stebėti „Discovery“ ir kitus kabelinės televizijos kanalus.

Meilė kalnams nesibaigia, bet prislopsta

Keliautojų tinklaraščiuose ar reklaminėse kelionių agentūrų brošiūrose netrūksta vaizdingų nuotraukų su akinančiai snieguotomis Himalajų viršūnėmis ar įkvepiančių „sėkmės istorijų“, kai įveiktas žygis Everesto link leido iš naujo atrasti save. Tenka pripažinti, kad romantiškoji kalnų meilė pasibaigia, kai prasideda pirmieji buities rūpesčiai ir nepatogumai.

Ievos Bašarovienės nuotr./Pirmas pasimatymas su Everestu. Mažas trikampis tolumoje, styrantis iš už plataus kalno – Everesto viršūnė. Ją pirmąkart išvydom 3 žygio dieną, palikus Namche Bazar miestelį
Ievos Bašarovienės nuotr./Pirmas pasimatymas su Everestu. Mažas trikampis tolumoje, styrantis iš už plataus kalno – Everesto viršūnė. Ją pirmąkart išvydom 3 žygio dieną, palikus Namche Bazar miestelį

Pozityvumas kalnuose yra reikalingas, bet dar svarbiau yra išlaikyti šaltą ir blaivų protą bei neleisti sau pervertinti jėgų. Didžiulis fizinis nuovargis, kalnų vėjo ir saulės nugairinti veidai, prausimasis šlapiomis servetėlėmis, šaltis, ypač rytais, kai tenka lįsti į pernakt sudrėkusius rūbus (vėliau supranti, kad geriausia eiti miegoti su rūbais, kuriuos planuoji rytoj vilktis), kasryt ir kasvakar valgiaraštyje matomos tos pačios keptos bulvės ir lęšienė, galvoje spengiantys aukščio ligos sukelti simptomai – tai tikroji kaina, kurią susimoki mainais už neaprėpiamo mastelio Himalajų panoramas.

Pamesti galvą dėl Everesto pražūtinga

Nemaža dalis žygeivių, kurie įveikia maršrutą iki Everesto bazinės stovyklos, visiškai pameta galvas ir likusį gyvenimą būna apsėsti svajonės užkopti ir į aukščiausią Žemės viršukalnę – Everestą.

Ievos Bašarovienės nuotr./Iš tolo baltuojančios stūpos su Budos akimis, kurios rodo kelią į Nušvitimą, yra neatskiriamos Everesto regiono kraštovaizdžio dėlionės dedamosios
Ievos Bašarovienės nuotr./Iš tolo baltuojančios stūpos su Budos akimis, kurios rodo kelią į Nušvitimą, yra neatskiriamos Everesto regiono kraštovaizdžio dėlionės dedamosios

Nors dabar Everesto bazinė stovykla, kurioje dar gegužę šurmuliavo geltonųjų alpinistų palapinių miestelis, yra ištuštėjusi, kitų metų pavasarį čia vėl prasidės masinis kopimas į aukščiausią pasaulio tašką.

Šių metų pavasario kopimo sezonui leidimus kopti į aukščiausią Žemės viršūnę Nepalas Nepalas išdavė rekordiniam skaičiui (381) turistų. Oficiali statistika skelbia, kad Everesto įveikti šiemet nepavyko 11 žmonių. Jie tragiškai žuvo.

Nėra žinoma, kokia dalis alpinistų persigalvojo ar neatlaikę psichologinės įtampos ir fizinių išbandymų, kurie daugiau nei 5300 m aukštyje esančioje Everesto bazinėje stovykloje trunka beveik 2 mėnesius, atsisakė savo tikslo užkopti į Everestą. Statistiškai tik apie 80 proc. lipančiųjų, net ir padedant juos lydintiems šerpams, sugeba išpildyti savo svajonę ir pasiekti Everesto viršūnę.

Ievos Bašarovienės nuotr./Viena iš poilsio stotelių – memorialinės kapinės negrįžusiems iš kelionės į Everesto viršūnę
Ievos Bašarovienės nuotr./Viena iš poilsio stotelių – memorialinės kapinės negrįžusiems iš kelionės į Everesto viršūnę

Kiekvienas iš jų savo svajonei išpildyti atseikėja iki 80 tūkst. dolerių. Vieni leidžia savo gyvenimo santaupas, kiti – rėmėjų lėšas, dar kiti – pasiima banko paskolas. Paklojus tokią didelę sumą, nesinori nusileisti nuo kalno nepasiekus savo tikslo, todėl daugelis žuvusiųjų nebekreipia dėmesio į savo kūno siunčiamus signalus ir bet kokia kaina veržiasi pražūtingo Everesto link.

Kai vakarais, susėdę aplink jako mėšlu pakurtą „buržuiką“ Himalajų kalnų nameliuose gerdavom arbatą ar su šerpais lošdavome kortomis, prisiklausėme įvairiausių istorijų, apie lipančiųjų į Everestą likimus. Kalnų „vilkai“ ramiai kalba apie „mirties zoną“, kuri prasideda nuo 8000 m aukščio. Tai – riba, kai įsigalioja „kalnų įstatymas“ ir jeigu reikia – lipama net ir per kritusių bendražygeivių kūnus. Net kai kurie alpinistai po šių metų patirties Himalajuose pasižadėjo niekada daugiau nebegrįžti ant aukščiausio Žemės kalno – Everesto.

Ievos Bašarovienės nuotr./Everesto bazinė stovykla pasibaigus pavasario kopimui į Everestą ištuštėja... iki kito pavasario
Ievos Bašarovienės nuotr./Everesto bazinė stovykla pasibaigus pavasario kopimui į Everestą ištuštėja... iki kito pavasario

Daugiau kelionių istorijų ir nuotraukų rasite autorių tinklaraštyje Kelionių prieskoniai bei keliautojų Instagram paskyrose: @ieva.basa ir @tbasarovas

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Skanumėlis
Gerumu dalintis gera
Parašykite atsiliepimą apie PasaulisKišenėje