Dabar populiaru
Publikuota: 2019 birželio 11d. 21:00

Žygis per Gaboną: psichodelinės ceremonijos, karinis perversmas ir vėžliai, kurių ieškojau 10 metų

D.Pankevičius Gabone Ekspedicija Afrika
D.Pankevičius Gabone

Net nesitikėjau, kad Gabone patirsiu tiek skirtingų nuotykių. Pagaliau pamačiau gigantiškus vėžlius, patekau į karinio perversmo epicentrą, dalyvavau ceremonijoje, kurios metu naudojama viena iš stipriausių psichodelinių medžiagų pasaulyje, teko stabdyti krovininį traukinį ir suktis nuo kyšių reikalaujančių pareigūnų.

Visus „Ekspedicija Afrika“ pasakojimus skaitykite čia

Atskridęs į Gabono sostinę Librevilį ilgai neužsibuvau. Jau kitą rytą sėdėjau laive, plaukiančiame į Pongaros nacionalinio parko paplūdimius. Tik 20 minučių kelio, ir aš – ramybe dvelkiančioje vietovėje, pabėgęs nuo didelio miesto šurmulio. Keliavau tikėdamasis čia pamatyti pačius didžiausius pasaulio vėžlius-kietaodžius. Jie gali užaugti net iki 2,20 metro ilgo. Aš jų ieškojau išties ilgai, net 10 metų.

Nuolatos užklysdavau į tas vietoves visame pasaulyje, kur jie deda kiaušinius, bet būdavo arba ne sezono metas, arba jie tiesiog nepasirodydavo tą naktį.

Vėžliai lempą painiojo su mėnuliu

Tik atvykęs susipažinau paplūdimyje su vaikinais. Pasirodo, jie užsiima vėžlių žymėjimu. Papasakojo, kad kiekvieną naktį dešimtys jų pasirodo, dabar pats sezonas. Šiąnakt eis jų ieškoti, pakvies ir mane kartu. Geriau ir būt negali.

{gallery|180584|5|1|0}

Sutemus išėjome į paplūdimį prisitvirtinę prie galvos žibintus, kurie skleidė raudoną šviesą. Vėžliai šios spalvos nemato, tad jų netrikdom. Netrukus jau stovėjau šalia pirmojo kietaodžio, kuris jau buvo išsikasęs duobę ir dėjo kiaušinius. Jis išties milžiniškas, labai lėtai judino plaukmenis ir galvą. Nespėjus atsigrožėti, gavau darbo. Prašė padėti išmatuoti vėžlio ilgį, padiktuoti žymeklio numerį, kuris buvo pritvirtintas prie galinio plaukmens. Visą informaciją suvedinėjo į anketą.

Atlikę darbą, palikome jį ramybėje ir patraukėme prie kito vėžlio. Vėl ta pati procedūra, tik žymeklio nėra, reikia pritvirtinti. Vienas iš vaikinų čiupo įrankį, panašų į reples, ir perdūrė plaukmenį, įsegdamas metalinį ženklą su indentifikaciniu numeriu. Kiaušinių dėjimo metu jie patenka į transo būseną, nejaučia jokio skausmo ir nelabai išvis reaguoja į aplinką.

D.Pankevičiaus nuotr./Kelionė iki kietaodžių vėžlių Gabone
D.Pankevičiaus nuotr./Kelionė iki kietaodžių vėžlių Gabone

Per kelias valandas pamatėm 8 vėžlius. Padėję kiaušinius, jie nuropodavo į mėnulio pusę iki vandenyno ir išplaukdavo. Bet dalis jų negalėjo susiorientuoti ir patraukdavo priešinga kryptimi. Kaltininkas – stipri lempos šviesa, kuri sklido nuo vieno atokiau stovinčio pastato. Vėžliai manydavo, kad tai mėnulis. Tekdavo juos bandyt jėga persukti į reikiamą pusę.

Karinio perversmo epicentre

Grįžau į sostinę. Vieną rytą išėjęs iš viešbučio nustebau pamatęs tuščias gatves, juk jose būdavo nuolatinės transporto spūstys. Po kiek laiko pravažiavo kelios šarvuotos mašinos, netrukus dideliu greičiu pralėkė dar keli automobiliai, kuriuose stovėjo kariai juodomis kaukėmis uždengtais veidais. Dalis jų atstatę automatus į priekį, kiti į galą. Kai išgirdau skraidančius malūnsparnius ir kaukiančias sirenas, supratau, kad mieste tikrai kažkas neįprasto vyksta.

{gallery|168866|5|1|0}

Aš tik po kelių valandų sužinojau, kad mieste – karinis perversmas, grupelė karių mėgino nuversti valdžią, bet nesėkmingai. Vietinės kalbos nemoku, internetas specialiai atjungtas visoje šalyje, informacija mane pasiekė neiškart. Vyko susišaudymas mieste, dalis perversmininkų nukauti. Nežinodamas, kaip visi įvykiai gali rutuliotis toliau, norėjau palikti miestą, kad ir tą pačią dieną, bet negalėjau. Pasas buvo likęs Kongo ambasadoje, kuri dėl visų šių įvykių nedirbo, kaip ir visos miesto įstaigos, o viešasis transportas – paralyžiuotas.

O aš tuo metu gyvenau karinei bazei priklausančiame viešbutyje. Per tvoros plyšį galėjau matyti didelį armijos sujudimą, važinėjančias karines mašinas, jautėsi gan didelė įtampa. Prasidėjo dvejonės. Ar mano buvimas karinėje bazėje – saugumo garantas? O gal priešingai? Juk būtent karininkai bandė nuversti valdžią. Nežinojau, ko laukti. Per porą dienų viskas nurimo ir gyvenimas grįžo į savo vagas. Atgavau pasą su Kongo viza ir aš pagaliau palikau sostinę.

D.Pankevičiaus nuotr./Gabone, kuriame bandyta įvykdyti karinį perversmą
D.Pankevičiaus nuotr./Gabone, kuriame bandyta įvykdyti karinį perversmą

Daugiau apie mano įspūdžius karinio perversmo metu skaitykite:

Valgo viską, ką gali sumedžioti

Nors Gabonas yra viena iš labiausiai išsivysčiusių šalių visoje Afrikoje, bet keliai ypač blogi. Pakelėse mačiau pardavinėjamus sumedžiotus laukinius gyvūnus, kurie būdavo iškelti ant karties, kad geriau net iš tolo matytųsi. Žmonės čia valgo viską, ką galima sumedžioti.

{gallery|180588|5|1|0}

Prekystaliai turgavietėse tiesiog nukloti dygliakiaulėmis, pitonais, antilopėmis ir kitais gyvūnais. Restoranų meniu rasdavau pelėdų, krokodilo mėsos. Gan populiarus skujuočio mėsos patiekalas kainavo 12 JAV dolerių, o Vietname jo kaina gali siekti ir 700 dolerių. Vien dėl to, kad ten uždrausta juos gaudyti maistui.

{gallery|180590|5|1|0}

Vietiniai valgo ir vikšrus, kuriuos renka nuo medžių šakų arba traukia iš palmės kamieno. O tos rūšies palmės dar ir valgomos, pasirodo. Tiesiog atsikirsdavom gabalą mačete ir valgydavom. Skanu.

Psichodelinės ceremonijos

Vykstu į Lambarene miestą. Čia stovi Nobelio premijos laureato Alberto Schweitzerio įkurta ligoninė. Jis ten ir palaidotas. Šalia tekančiose žuvingose upėse veisiasi krokodilai, begemotai, pelikanai. Bet mano pagrindinis tikslas – susipažinti su Bwiti ceremonijomis miškuose, jų metu atliekamais šokiais ir dainomis. Jos labai populiarios šiame regione. Klausinėjau vietinių ir vis artėjau link reikiamų žmonių.

{gallery|180592|5|1|0}

Bwiti yra viena iš Gabono oficialių religijų. Joje persipynė tradicinis tikėjimas į gyvūnų ir augalų dvasias, protėvių garbinimas ir krikščionybė. Ceremonijų metu naudojama viena iš stipriausių psichodelinių medžiagų pasaulyje, kuri išgaunama iš iboga augalo. Pavartojus patenkama į gilų haliucinogeninį transą, pasak vietinių, susisiekiama su mirusiais ar dievu. Žmonės tiki, kad iboga augalas yra gyva dvasia, turinti protą ir valią.

Masinės ceremonijos Gabone vyksta kas savaitę, prasideda šeštadienio vakarą ir baigiasi sekmadienį paryčiais. Bet gali trukti ir kelias dienas, nes pavartojus didesnes iboga dozes, veikimo laikotarpis gan ilgas. Jose visuomet dalyvauja dvasinis lyderis. Ceremonijos gali būti specialiai rengiamos žmogui, jei jis serga ar turi kitokių problemų, kurias nori išspręsti.

{gallery|180594|5|1|0}

Ir štai aš jau valtimi plaukiu Ogooué upe iki mažo ir atokaus kaimelio Baudu. Sausumos transportu jis nepasiekiamas. Atvykus mane pasitiko vyrai, matėsi, kad jie akivaizdžiai apsvaigę. Noriai aprodė kelias kaimo trobas, supažindino su čia augančiais augalais, taip pat ir iboga krūmu. Tai žalias augalas, išauginantis geltonus vaisius, bet labiausiai vertinamos jo šaknys.

Be galo turtinga ir vešli gamta, kur tik pasisuksi – laimo medžiai, papajos, kasava, safu ir dar daugybė niekada nematytų vaisių ir daržovių. Niekas tų medžių specialiai nesodino, jie natūraliai auga. Sutikti vietiniai gyventojai prie trobelių skaldė ir valgė keistus vaisius, kuriuos rinkdavo nukritusius ant žemės. Viršutinė dalis atrodė supuvusi, pajuodusi ir gleivėta. Skeldavo pusiau ir iškrapštydavo turinį. Skonis panašus į riešuto.

D.Pankevičiaus nuotr./Džiovinta iboga augalo šaknis
D.Pankevičiaus nuotr./Džiovinta iboga augalo šaknis

Vyrai nusivedė mane gilyn į mišką, ėjome tol, kol pasiekėme nedidelę upę. Įsodino mane į medinę valtį ir nuplukdė į jos vidurį. Paliepė nusiprausti veidą. Grįžus į krantą, patepė kaktą purvu ir pasakė, kad dabar jau galime pradėti ceremoniją. Pasiūlė ir man trintos ibogos, bet atsisakiau, norėjau būt tik stebėtoju.

Tuomet vienas iš jų uždegė medžio žievių krūvelę ir tolumoje išgirdau vyrų balsus. Jie artėjo dainuodami, kūną išsipaišę purvu, apsirišę žolėmis. Visi šoko ir dainavo, raitėsi ant žemės, leisdavo įvairiausius garsus. Visa tai truko kelias valandas. Kartais prie mūsų prisijungdavo jaunas berniukas iš kaimo, kuris šokdavo užsidėjęs ant galvos plastikinį kibirą su išpaišytu veidu.

Vyrai ceremonijos metu vartojo ne tik iboga augalą, bet ir alkoholį. Ir gan dideliais kiekiais. Maniau, kad tokių ceremonijų metu negeriama. Ir kuo toliau, tuo viskas keisčiau atrodė. Galiausiai jie visi stipriai apsvaigo, kai kurie iš jų vos ant kojų pastovėjo. Supratau, kad man laikas palikti šią atokią vietovę miške, kai jie pradėjo kaulyti pinigų. Netrukus išvykau ta pačia valtimi, kuri mane ir atplukdė. Trumpa pažintis baigėsi.

Susitranzuoti... traukinį

Ketinau nukeliauti į Loango nacionalinį parką. Mačiau nuotraukas iš ten – begemotai turškiasi vandenyno bangose, o drambliai vaikštinėja balto smėlio paplūdimiu. Bet parkai Gabone – vieni brangiausių Afrikoje. Jie atokūs, sunku nukeliaut, taip pat tektų daug mokėti už nakvynę bei transportą. Įvertinęs viską, nusprendžiau ten nevažiuoti, pernelyg didelė kaina.

D.Pankevičiaus nuotr./Kelionė į Lope parką
D.Pankevičiaus nuotr./Kelionė į Lope parką

Pasirinkau kitą parką – Lope. Mano dėmesį jis patraukė dėl ten dideliais būriais gyvenančių mandrilų. Tai šunbeždžionės, kurių snukiai net šviečia ryškia mėlyna ir raudona spalvomis. Niekada nemačiau jų laisvėje. Bet ir iki to parko nebuvo lengva nukeliauti. Dalį kelio įveikiau automobiliu, likusią galėjau tik traukiniu. O jis kursuoja tik tam tikromis dienomis, ir tik vidurnaktį. Bet kaip ir visada, stipriai atsilieka nuo grafiko.

Įsėdau į traukinį ganėtinai pavargęs ir prabudau jau pravažiavęs reikiamą stotelę. Pranešiau traukinio darbuotojui apie situaciją. Jis iškart manimi pasirūpino, išlaipino artimiausioje stotelėje ir suorganizavo nemokamą nakvynę pastate, kuriame apsistoja geležinkelio darbuotojai. Šalia nėra miesto, jokių kitų nakvynės vietų ir nebūčiau radęs.

{gallery|180598|5|1|0}

Ryte gavau patarimą stabdyti krovininį traukinį ir grįžti atgal į reikiamą stotį, nes keleivinio traukinio šiandien nebus. Įvairiausias transporto priemones stabdžiau, na, bet traukinio dar neteko. Sustojo traukinys, gabenantis didžiulius medžio rastus. Mašinistas pakvietė į savo kabiną, ir pajudėjome. Po valandos jau buvau reikiamoje vietovėje prie Lope parko.

Žygis per nacionalinį parką

Bet ir čia nuotykiai nesibaigė. Kelias dienas negalėjau rasti jokios transporto priemonės, kuri galėtų mane pavežioti po parką. Radau tik 2 sugedusius safario automobilius ant kelio. Ketvirtą paieškų dieną pamačiau parko darbuotoją, važiuojantį automobiliu. Sustabdžiau ir pakalbėjau apie galimybę apžiūrėti parką. Jis man pranešė, kad turi teisę tik 10 km spinduliu važinėtis, toliau jam nėra leidžiama.

123rf.com nuotr./Mandrilas
123rf.com nuotr./Mandrilas

O mandrilai dabar turėtų būti kitame didelio parko gale, šie gyvūnai nuolat juda ieškodami maisto. Keliems primatams ant kaklo uždėti siųstuvai, kad parko darbuotojai galėtų stebėti jų lokaciją. Bet signalo imtuvas dabar išjungtas, nes atsakingas žmogus, vardu Saturnas, yra išvykęs į sostinę ir grįš tik po mėnesio. Tad tikslios jų buvimo vietos jis nežino.

Susitariau, kad ryt keliausime kartu 10 km automobiliu, o vėliau pratęsime pažintį su parku pėsčiomis. Galbūt sutiksime gorilų, šimpanzių, mandrilų ar miško dramblių.

Per visa dieną parke pamačiau tik kelias mažas beždžionėles, bet žygis buvo labai įdomus. Nespėjau ragauti vis naujų vaisių, kurių anksčiau net akyse regėjęs nebuvau. Stebėjau įvairiausius vorus (buvo ir tokių, kurie sugeba šokinėt didelius atstumus), gyvates ir kitus smulkiuosius gyvūnus. Sekėm dramblio ir šimpanzių pėdsakais.

{gallery|180600|10|1|0}

Niekada dar neteko dėti tiek pastangų, kad nors truputi pamatyčiau nacionalinį parką. Turistinėse Afrikos šalyse be jokių problemų rasi ir transportą, ir tinkamą nakvynės vietą. O čia sudėtinga net parko darbuotoją rasti. Gabonas nėra turistinė šalis, matyt, retai čia kas atklysta, nėra pasiruošta.

Susidūrimas su policija prie vienintelio žinomo natūralaus branduolinio reaktoriaus

Keliauju į Mounana miestelį. Šalia jo yra viena neįprasčiausių mūsų planetos vietų. Dabartinio Oklo ežero vietoje prieš 2 milijardus metų egzistavo vienintelis žinomas natūralus branduolinis reaktorius. Ten rasta radioaktyvaus urano, ir sąlygos tame regione tinkamos branduolinėms reakcijoms vykti.

Iki pačio Oklo ežero buvo gan sunku prasibrauti dėl tankios augmenijos. Kelio nėra. Visas rankas ir kojas stipriai susiraižiau. Iš vieno galo bandžiau prieiti, iš kito, nepavyko. Padariau tik kelias nuotraukas fotoaparatu per atstumą.

{gallery|180602|5|1|0}

Grįžtant pėsčiomis į miestą prie manęs privažiavo autobusiukas, iš kurio išlipo 4 vyrai ir paprašė dokumentų. Atsisakiau pateikti – nežinojau, kas jie. Tuomet po nosimi pakišo policijos pažymėjimą ir pradėjo agresyviai nusiteikę kamantinėti: kodėl aš čia, iš kur einu, kokiu tikslu. Padaviau pasą. Ilgai jie tarpusavyje prancūziškai kalbėjosi, supratau, kad lyg ir į policijos nuovadą svarstė vežti. Matyt, įtarimą jiems sukėliau. Baltasis, eina iš kažkur, kruvinomis kojomis. Ką čia veikiu mažame miestelyje? Bet visgi paleido. Nusprendžiau iškart išvykti iš čia.

Stotyje dar sutikau vaikiną, kuris sužinojęs, kad aš iš Lietuvos, pradėjo vardinti jam žinomas krepšininkų pavardes: Arvydas Sabonis, Šarūnas Marčiulionis. Jis didelis krepšinio gerbėjas, pats žaidžia. Iki dabar kas savaitę sulaukiu prašymų, kad rekomenduočiau jį krepšinio agentams Lietuvoje.

{gallery|180608|5|1|0}

Nuotykiai bandant patekti į Kongą

Išaušo paskutinė diena šalyje, keliauju į Kongo Respubliką. Gabono pasienio pareigūnas reikalauja kyšio, bet aš nesutinku mokėti. Bet jis vis tiek rado būdą, kaip iš manęs pasipelnyti. Muitinė – gan atokioje ir mažoje gyvenvietėje. Čia stovi tik keli automobiliai, o iki Kongo sienos – dar apie 40 km. Pareigūnas susitaria su visais čia gyvenančiais vairuotojais, ir transporto kaina man pakyla apie 5 kartus.

Tą kainų skirtumą sužinau iš savo bendrakeleivio kongiečio, kuris paslėpęs bagaže gabena aukso spalvos žiedus ir laikrodžius. Rodė, bet nesupratau, ar tikrai auksiniai. Jis dažnai kerta šį pasienį. Visą dieną sugaišome derybose, bet numušti kainos nepavyko. Bendrakeleivis keikiasi, bet mokam abu prašomą sumą, nerasdami kitos išeities, ir keliaujam tankiomis džiunglėmis toliau. Jokio kito pravažiuojančio transporto per visą dieną taip ir nematėm.

{gallery|180606|10|1|0}

Likus tik 10 km iki Kongo sienos privažiuojam kelio užtvarą. Iš miško išlenda kareiviai ir nusiveda apšiurusio pastato link – matyti, kad jame ir gyvena. Šalia mėtosi čiužiniai, metaliniai puodai ir kiti daiktai. Karštis didelis, visi vyrai, kurių buvo gal 10, vaikšto pusplikiai. Basi, tik su kelnėmis ir automatais. Juos, matyt, užsikabino tik mums atvykus. Liepia visą bagažą atnešti ir sudėti ant stalų. Patikrino kiekvieną rūbą, pačiupinėjo kiekvieną daiktą. Kur bendrakeleivis paliko savo auksą, net neįsivaizduoju, nes patikrinimo metu jo tarp daiktų nebuvo. Tik mačiau, kad jis paslapčiomis perdavė vienam iš kareivių susuktus banknotus. Iš manęs niekas nieko nereikalavo.

Pratęsėm kelionę ir pagaliau pasiekėm Kongo pasienio tvorą. Automobilio vairuotojas iškrovė mūsų mantą ir apsisukęs išvažiavo. Vaikštom šalia tvoros, švilpaujam, pastatuose nematom nei gyvos dvasios. Artėja vakaras, per ilgai kelionėje užgaišom, ir pasienis užsidarė. Aplink gyvenviečių nėra, tik tankios džiunglės. Panašu, kad visgi tai ne paskutinė diena Gabone, teks miegoti tiesiog čia.

Sekite „Danas Around The World“ socialiniuose tinkluose:

FACEBOOK: fb.com/DanasAroundTheWorld
INSTAGRAM: instagram.com/pankevicius
YOUTUBE: bit.ly/2Uofcaf

Visus „Ekspedicija Afrika“ pasakojimus skaitykite čia

Komentarai

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Skanumėlis

Video

01:19
01:17
05:26

Visi į lauką!

Liaudies alus

Gera savijauta – tavo pasirinkimas

Namų šefas

Konkursas
Konkursas
Parašykite atsiliepimą apie PasaulisKišenėje