Dabar populiaru
Publikuota: 2019 liepos 9d. 21:00

Žygis per Kongo DR: skystos lavos ežeras, retos gorilos ir iki jų lydinti apsauga su kulkosvaidžiais

Žygis per Kongo DR: skystos lavos ežeras, retos gorilos ir iki jų lydinti apsauga su kulkosvaidžiais Ekspedicija Afrika
Žygis per Kongo DR: skystos lavos ežeras, retos gorilos ir iki jų lydinti apsauga su kulkosvaidžiais

Dar kartą susirgus tropine maliarija tenka nutraukti kelionę po Čadą ir grįžti namo. Kelios dienos lietuvių medikų rankose, ir kelionę Afrikoje pratęsiu. Kopsiu į ugnikalnį Kongo Demokratinėje Respublikoje, kurio krateryje – didžiausias lavos ežeras pasaulyje. Ieškosiu kalnų gorilų džiunglėse. Bet ten tyko ir pavojai – ebolos židinys bei kariniai konfliktai.

Visus „Ekspedicija Afrika“ pasakojimus skaitykite čia

Iš Kamerūno patraukiau pėsčiomis į Čado valstybę – ji šalia, tereikia tiltu upę pereiti. Susitvarkęs formalumus abiejų šalių pasienio postuose, skirtinguose tilto galuose, patekau į sostinę Ndžameną. Turiu labai nedaug laiko, tik apie 4 dienas, nes dėl maliarijos, kuria susirgau Kamerūne, manęs laukia neplanuotas skrydis į Lietuvą.

Šalis nėra saugi, ir čia manęs dar laukia daugybė reikalavimų. Vos atvykęs privalau registruotis policijos komisariate, vien tam sugaištu visą dieną. Privalau ministerijoje ir savo kelionės maršrutą registruoti, o dar kitoje įstaigoje – gauti leidimą fotografavimui. Viskam man reiktų dar kelių dienų. Teks keliaut be leidimų, tiesiog nebeturiu tam laiko. Suprasdamas, kad už nusižengimus šioje šalyje geriausiu atveju galiu prarasti visus brangesnius daiktus, nusprendžiu juos palikti sostinėje. Dėl to apsistoju moterų vienuolyne, vienuolės nuomoja kambarius. Saugesnės vietos daiktams, matyt, ir negalėčiau surasti.

Sostinėje labai daug kareivių, šiaip ne taip pavyko su jais susitarti, kad leistų nufotografuoti monumentą miesto širdyje. Leido, bet perspėjo, kad fotoaparato nepasukčiau nei į kairę pusę, nei į dešinę. Ten – valstybiniai pastatai, kurių negalima fotografuoti.

D.Pankevičiaus nuotr./Monumentas sostinėje
D.Pankevičiaus nuotr./Monumentas sostinėje

Sostinėje daugybė prekeivių, kurie nuolat siūlo įvairias smulkmenas ir paslaugas. Štai dalis pasiūlytų prekių iš sąrašo, kurį sudariau pietaudamas. Nenutrūkstama grandine jie vis ėjo prie mano stalo ir siūlė pirkti. Odines pagalvėles, dėvėtų batų porą, plačias kelnes, įvairius kabelius, radijo aparatą, audinių rulonus, musulmoniškus galvos apdangalus ir kaubojiškas skrybėles, pintas vėduokles, kvepalus, naudotas telefonų baterijas.

Apžiūrėjęs Ndžameną išvykau motociklu į Gaouli miestelį, kuris garsėja pieštomis namų sienomis bei vietoje gaminamais dideliais moliniais indais. Visi kiemai užversti jais. Paskui asiliukais ir kupranugariais gabena juos pardavimui į sostinę.

Spėjau aplankyti ir nuo sostinės nutolusį Durbalio miestelį. Vietiniai vyrai ten vaikšto su kardais, o už miesto, smėlynuose, gyvena fula genties žmonės tatuiruotais veidais. Neužsibūnu – metas grįžti į sostinę, nes skrydis į Lietuvą vakare. Kaip tyčia, dar ir autobusiukas vidurkelyje sugenda, o pro šalį niekas nevažiuoja. Po kelių valandų visgi pasiekiu sostinę, pasiimu daiktus, ir tiesiai į oro uostą.

Nemanykite, kad ir ten viskas sklandžiai klostėsi. Pirmiausia prie paso patikros langelio prie manęs prisikabino, kad netinkamą vizą turiu. Reikėjo turėti turistinę, o tranzitinę vizą. Nesutinku, juk keliavau po šalį – ne tranzitas. Tuomet pranešė, kad sistemoje nemato mano nuskenuotų pirštų atspaudų, neva aš nelegaliai į šalį patekau. Man ši procedūra kertant sieną buvo atlikta, o ir atspaudai pase liudija, kad viskas gerai. Gąsdino mane, kad turiu didelių problemų, ir tikrai neišskrisiu. Likus tik 20 minučių iki lėktuvo pakilimo laiko, oro uosto darbuotojas pranešė, kad bandys man padėti palikti šalį, bet už tai aš jam irgi turiu padėti. Ir pirštais parodė, kad šnekama apie pinigus. Visgi užsispyręs nieko nemokėjau, ir vis tiek sėkmingai atsidūriau lėktuve.

Vos atvykus į Vilnių, man buvo nustatyta tropinė maliarija, ir iškart buvau paguldytas į ligoninę. Studentų, būsimųjų medikų grupės traukdavo į mano palatą su daugybe klausimų. Įdomus jiems pasirodžiau su savo diagnoze.

Lietuvoje praleidau lygiai 7 dienas. Išgijau ir po kelių dienų vėl buvau kelyje, šį kartą – ne vienas. Su šaunia kompanija keliauju į Kongo Demokratinę Respubliką, norime aplankyti Virungos nacionalinį parką, kuris tik prieš porą savaičių buvo atidarytas po metų pertraukos. Vien per 2018 metus buvo nužudyta keturiolika parko prižiūrėtojų, o paskutinis lašas, kuris privertė uždaryti parką – dviejų turistų iš Jungtinės Karalystės pagrobimas. Netrukus jie buvo paleisti, bet jų vairuotojas nušautas.

„Ruandos viešbutis“ ir ebolos židiniai

Pirmiausiai skrendame į Ruandos sostinę Kigalį – tai patogiausias ir saugiausias būdas pasiekti Virungos parką. Atvykstame naktį, liekame nakvoti viešbutyje „Hotel des Mille Collines“, kuris išgarsėjo po hutų vykdomo genocido prieš tutsių tautą. Per 3 mėnesius šalyje buvo nužudyti net 800 tūkst. žmonių. Šiame viešbutyje prieglobstį rado 1200 pabėgėlių, kuriuos nuo mirties išgelbėjo ten dirbęs vadybininkas. Nė vienas žmogus nenukentėjo. Ši istorija atpasakojama ir gerai žinomame filme „Ruandos viešbutis“.

VIDEO: HOTEL RWANDA (2004) - Official Movie Trailer

Dabar Ruanda labai pasikeitusi, taiki ir tvarkinga šalis, švaresnės už ją Afrikoje neišvysite. Gatvėse – nė šiukšlelės, o plastiko maišeliai uždrausti daugiau nei prieš 10 metų.

Kitą rytą visureigiais patraukėme Kongo DR pasienio link. Norint patekti į šalį privaloma turėti geltonojo drugio skiepų patvirtinimą. Kirtus sieną, buvo akivaizdu, kad čia reikia saugotis ir dar baisesnių ligų. Ebolos židiniai – visiškai šalia mūsų. Tiek miestuose, tiek ir pakelėse – sveikatos patikros postai. Žmonių temperatūra matuojama termometrais per atstumą, tai pat reikalaujama nusiplauti rankas po tekančiu vandeniu. Specialiai tam pastatytos vandens stotelės, kurios apkabinėtos plakatais, vaizduojančiais ligos simptomus, bei per garsiakalbius nuolatos kartojamas žodis: ebola, ebola, ebola. Atidžiai stebima, kad procedūrų būtų laikomasi, ir nė vienas keliautojas nepraslystų.

Į nacionalinį parką – lydimi kulkosvaidžiais ginkluotos apsaugos

Pirmasis šalies miestas, į kurį atvykom – Goma, jis ribojasi su pasieniu. Nuo 2013 metų miestas išlaisvintas nuo M23 sukilėlių grupuotės. Gatvėse matėsi labai daug vietinių karių bei Jungtinių Tautų pajėgų – čia yra didžiausia jų koncentracija visame pasaulyje. Daugybė šarvuotų automobilių, namai aptverti aukštomis tvoromis ir spygliuotomis vielomis, o šalia jų pastatyti bokšteliai ginkluotai apsaugai.

Kongo DR prieš 16 metų pasibaigė pilietinis karas, per visą laikotarpį nusinešęs daugiau nei 5,4 milijono gyvybių. Tai daugiausia aukų pareikalavęs konfliktas po II pasaulinio karo pabaigos.

D.Pankevičiaus nuotr./Saugomi namai
D.Pankevičiaus nuotr./Saugomi namai

Bet neramumai šalyje iki šiol tęsiasi, ypač rytinėje dalyje, kurioje dabar ir esam. Vyksta nuolatiniai mūšiai, daug sukilėlių ir nusikaltėlių grupuočių, kurios net vaikus verčia būti kareiviais, kovoja dėl deimantų ir kitų brangių žemės iškasenų ar įtakos sferų.

Tai viena iš pačių skurdžiausių valstybių, nusikalstamumas šalyje – gan aukšto lygio. Reikia būti budriems, nevaikščioti tamsiu paros metu po miestą. Daug valkataujančių paauglių, kurie tik ir telaukia tinkamos progos apiplėšti. Teko man būti šiame mieste ir prieš 3 metus, vietiniai perspėjo, kad vakarais saugočiausi ir grupėmis vaikščiojančių vaikų. Keliese pribėga ir rankomis apglėbia kojas – žmogus, negalėdamas žingsnio žengti, griūna. Kol vieni jį prilaiko, kiti vaikai tuština kišenes ir viską susirinkę pabėga.

Iš anksto susitarę, nuvykom apžiūrėti Gomos universiteto. Tuo metu vyko renginys, susijęs su universiteto prezidento rinkimais, ir daugelis studentų vaikščiojo girti. Ne pats tinkamiausias laikas vizitui. Jie daužė pastato langus ir nepatenkintais žvilgsniais sekė mus. Galiausiai, pamatę rankose fotoaparatus, – užsipuolė.

Vienas mūsų automobilis spėjo laiku išvažiuoti prieš tai atsitrenkęs į akmenį, o iš kito įtūžusi minia ištraukė raktelius. Įvyko susistumdymas, norėjo atimti fotoaparatus ir kitus daiktus. Bet po gero pusvalandžio pokalbių ir kelių skambučių telefonu, raktai buvo grąžinti, ir vietinis automobilio vairuotojas mus išvežė iš universiteto teritorijos.

D.Pankevičiaus nuotr./Išdaužyti langai Gomos universitete
D.Pankevičiaus nuotr./Išdaužyti langai Gomos universitete

Išvykus iš miesto mus pasitiko du automobiliai su ginkluota apsauga. Gal 10 ar 12 vyrų. Vieni ginkluoti automatais, kiti sunkiaisiais kulkosvaidžiais. Parkas labai rūpinasi saugumu, ypač po pastarųjų įvykių, be palydos į jį net nepateksi. Pratęsėm kelionę nakvynės vietos link. Prispirtas gamtos reikalų paprašiau vairuotojo sustoti pakelėje. Išlipau iš automobilio ne tik aš, vyrai su ginklais – taip pat. Per perimetrą aplink mane ratu sustojo saugodami. Dingo net noras.

Keliuose prasilenkdavome su populiariausia transporto priemone, kuria gabenami kroviniai – chukudu. Tai kažkas panašaus į didelius paspirtukus, kurie gaminami iš medžio: rėmas, vairas ir net ratai. Kai kurių chukudu ratai apkalami naudotų padangų guma, kad sumažintų smūgius važiuojant akmenuotu keliu. Vietovės kalnuotos, į viršų žmonės chukudu tempia rankomis, o leisdamiesi žemyn tiesiog atsisėda ant krovinių. Tokia transporto priemonė kainuoja apie 150 JAV dolerių, tai dideli pinigai žmogui, uždirbančiam mažiau nei 2 JAV doleriai per dieną. Chukudu labai populiari krovinių gabenimo priemonė, Gomos centre net paminklas jai stovi.

Nakčiai apsistojome gražioje vietoje šalia Mikeno ugnikalnio, visa mūsų teritorija apjuosta elektrine tvora ir saugoma ginkluotų vyrų. Ramu ir saugu.

Pamatyti kalnų gorilų, kurių pasaulyje – vos 700

Anksti ryte išsiruošėme ieškoti kalnų gorilų, kelios jų šeimos gyvena netoliese. Visame pasaulyje jų liko labai nedaug, tik šiek tiek virš 700. Ir jos gali išgyventi tik laisvėje. Sutinkamos vienintelėje kalnuotoje teritorijoje – ten, kur susikerta 3 valstybės: Kongo Demokratinė Respublika, Uganda ir Ruanda.

Nusprendėm aplankyti didelę šeimą, kurią sudaro net 33 gorilos. Tikėjomės, kad jas greit pasieksime, bet jos vis tolo nuo mūsų. Lietus pylė kaip iš kibiro. Per džiungles brautis buvo sudėtinga, tanki augmenija trukdė judėti į priekį. Teko kelią skintis mačetėmis. Ėjom per purvynus, kilom į kalvas ir leidomės žemyn stačiais skardžiais. Daugybė vijoklių ir spygliuotų augalų, kurie net per drabužius rėždavo odą.

Kiekviename žingsnyje mus lydėjo ginkluota apsauga. Ne nuo gorilų apsaugoti – nuo žmonių. O ir pačios gorilos teturi vienintelį priešą – žmogų. Kenčia jos nuo karų, brakonierių, taip pat ir medžiotojų, kurie palieka spąstus miške, skirtus gaudyti kitiems laukiniams gyvūnams. Prieš pamatydami gorilas, išklausėm instrukcijas, kaip elgtis. Reikia vengti tiesioginio akių kontakto ir staigių judesių, negalima pirštais rodyti į mažylius, patinui tai gali labai nepatikti. Gorilos gali susirgti žmonių perduodamomis ligomis, jos neturi joms imuniteto. Norėdami jas apsaugoti, privalėjome dėvėti veido kaukes.

Pagaliau pasiekėme kalnų gorilas. Jos sėdėjo medžiuose ir krūmuose ir į mus nekreipė dėmesio. Valgė lapus, patinai retkarčiais vis padaužydavo sau į krūtinę. Šioje šeimoje jų yra net 3, bet pagrindinis, alfa patinas – gali būti tik vienas. Kai kurias gorilas galėjom stebėti iš labai arti, praeidavo vos metro atstumu. Be lapų, gorilų racione būna ir medžio žievė, vaisiai ir šaknys. Valgo skruzdėles ir termitus. O dienotvarkė gan paprasta. Nuo 7 iki 10 val. – valgo, tuomet miega iki 13 val. Pabudusios vėl valgo iki 17 val., o tada jau ieško vietos miegui, darosi guolį ant žemės ar medyje.

D.Pankevičiaus nuotr./Kelionė iki kalnų gorilų džiunglėse
D.Pankevičiaus nuotr./Kelionė iki kalnų gorilų džiunglėse

Po su jomis praleistos valandos pasukome atgal. Pakeliui aplankėm kelis kaimelius, žmonės gyvena gan skurdžiai. Nameliuose beveik jokių daiktų nėra, o miega tiesiog ant žemės. Bent jau nebadauja šiuose kraštuose – žemė yra vulkaninės kilmės, labai derlinga. Tądien pėsčiomis per džiungles ėjom 9 su puse valandos, įveikėm 24 kilometrus.

Nakvynė prie skystos lavos ežero

Keliaujame link Niragongo ugnikalnio. Jo krateryje tyvuliuoja pats didžiausias skystos lavos ežeras pasaulyje. Susirinkę būtiniausius daiktus pradėjome kopimą į 3470 m aukštį. Po pakankamai stataus lipimo per lavos akmenis, pasiekėme viršūnę. Ten mus pasitiko ne tik vėjas, lietus ir šaltis, bet ir neapsakomo grožio reginys. Lavos ežeras kunkuliuoja, girdisi išmetami lavos pliūpsniai, sproginėjimai, ore tvyro stiprus sieros kvapas.

Įsikūrėme ant paties kraterio krašto mažuose nameliuose, liksime nakčiai. Juose – tik čiužinys ant grindų. Su savimi turėjome ir parkui priklausančius miegmaišius. Kėlėmės ir naktį, nes vaizdas daug gražesnis, visas dangus švyti ryškiai raudona spalva.

Bet kaip ir visi ugnikalniai, anksčiau ar vėliau jie išsiveržia. Pastarąjį kartą Niragongas buvo išsiveržęs 2002 metais. Dėl tam tikros uolienos sudėties lava neįprastai skysta. Ji labai dideliu greičiu (apie 60 km/val.) pasiekė už 20 km esanti Gomos miestą ir jį užliejo. Neapsieita be žmonių aukų, buvo sunaikinti 4500 pastatų, 120 000 gyventojų liko be pastogės. Po to sekė žemės drebėjimai, kurie vis pasikartodavo 3 mėnesių laikotarpiu.

Ežeras Niragongo vulkano krateryje
Ežeras Niragongo vulkano krateryje

Grįžtant į Gomą lavą matėme visur. Kelias, kuriuo važiavome, – lavos, kaimo namai taip pat pastatyti iš lavos akmenų. Pravažiuojančius pro kaimelius mus vaikai pasitikdavo jau iš tolo, šaukdami ir draugiškai mojuodami rankomis. Atvykę į miestą atsisveikinom su ginkluota palyda ir patraukėm savais keliais.

Teko lankytis ir Bukavu mieste. Pasiekiau jį senu laivu plaukdamas visą naktį per Kivu ežerą. Sausumos kelias pernelyg pavojingas. Prasilenkėm su tradicinėmis žvejų valtimis, kurios neįprastai atrodė – jos gaminamos sujungus 3 valtis. Žvejai plaukė iš naktinės žvejybos, gaudė tinklais mažytes žuvis, vadinamas sambaza. Nustebino ir Bukavu miesto gyvenamieji namai, kurie dydžiu galėtų lygintis su pilaitėmis. Gan neįprastas vaizdas Konge.

Manau, kad net ir į tokias šalis, kuriose yra pavojų, galima važiuoti. Reikia tik labai gerai pasiruošti. Žinoti, kas vyksta, ir atitinkamai reaguoti. Kongo DR viena gražiausių Afrikos šalių, neabejotinai.

Na štai, mano kelionė po Afriką, kuri tęsėsi 6 mėnesius – baigiasi. Daug įdomių ir sunkiai pasiekiamų vietų aplankiau, daug sužinojau, išmokau ir patyriau. Bet svarbiausia – sveikas grįžtu namo. Vasarą skirsiu kelionėms po Lietuvą, o rudenį – kur nors toliau. Įdomu, kur šį kartą vėjas mane nuneš.

Sekite „Danas Around The World“ socialiniuose tinkluose:

FACEBOOK: fb.com/DanasAroundTheWorld
INSTAGRAM: instagram.com/pankevicius
YOUTUBE: bit.ly/2Uofcaf

Visus „Ekspedicija Afrika“ pasakojimus skaitykite čia

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Ekspertai pataria
Skanumėlis

Video

00:17
01:55
01:44

Dabar tu gali

Parašykite atsiliepimą apie PasaulisKišenėje