Trys su puse valandos skrydžio ir mes jau nakties apgaubtame Azerbaidžane. Vos išlipę iš lėktuvo, pajuntame keistą, iki šiol nepatirtą įkaitusios naftos kvapą. Sunkoka kvėpuoti, bet nuo įspūdžių pamirštame tą keistą kvapą.
Visus formalumus oro uoste įveikiame greitai ir sklandžiai, nes su mumis skrido azerbaidžanietis, čia gimęs ir augęs. Jo akys, išsiilgusios gimtinės, tiesiog žibėte žiba iš laimės ir nekantrumo. Mus pasitinka besišypsantys mūsiškio azerbaidžaniečio giminaičiai. Atsikvepiame su palengvėjimu. Esame sostinėje Baku!
Važiuodami iš oro uosto, stebime naktinį miestą. Tamsoje jis atrodo paslaptingas, šviečiančiais žibintais kviečiantis jį pažinti. Viskas dar tik priešakyje.
Pirmoji viešnagės diena
Po kelionės pamiegoję kelias valandas, pabundame nuo alinančio ir lietuviams neįprasto vasaros karščio, besiveržiančio pro namų langus. Visu šylančiu kūnu pradedame suvokti, kad esame kitokio klimato krašte.
Dieną pradedame gerdami stiklinę karštos juodos arbatos. Kūnus išmuša karštis, bet troškulys numalšintas. Po to užkandame tradicinės azerbaidžaniečių baltos duonos, kepamos dideliais, apvaliais kepalais, primenančiais lėkščiasvydžiui naudojamas lėkštes. Užkandę nenustygstame vietoje, norime lėkti pasidairyti po miestą, pamatyti senamiestį ir pamatyto to, ko Lietuvoje nėra. Noras dingsta, kai mus globoję azerbaidžaniečiai pataria dieną, kai svilina daugiau nei 40 laipsnių karščio, geriau nevaikštinėti, nes paprasčiausiai gausime saulės smūgį. Juk mūsų lietuviškos galvos nepratusios prie tokios kaitrios saulės. Pasivaikščiojimą mieste nukeliame vakarui ir liekame namie paplepėti, paskanauti namų šeimininkų vaišių.
Apie 19 val. vakaro išsiruošiame į ekskursiją po miestą. Išėjus į gatvę, mus suglumina važiuojančių automobilių srautas, kuris iš pirmo žvilgsnio atrodo tarsi visiškas chaosas. Eismo tėkmę reguliuoja automobilių garso signalai, vairuotojų riksmai ir burzgiantys varikliai. Čia galioja savotiška taisyklė – kuo garsesnis ir čaižesnis tavo automobilio garso signalas, tuo lengviau gatve skiniesi į priekį. O pėstiesiems čia tikrai ne pyragai – pėsčiųjų perėjų čia niekas „nemato“. Jei bandai eiti, išgirsti ir įsitikini, kaip garsiai skamba automobilių garso signalai. Jie tikrai paskatina greičiau pereiti gatvę arba rasti šviesoforu reguliuojamą, požeminę perėją. Atsidūrę kitoje gatvės pusėje, padarome išvadą, kad vairavimas šioje šalyje tikrai neįprastas.
Mergelės bokštas
Požeminiu metro labai greitai atsiduriame miesto centre. Prieš akis išnyra labai sena miesto tvirtovė – Mergelės bokštas – dvigubai didesnė nei Gedimino pilis. Tai Baku senamiesčio dalis. Tikslios šios tvirtovės pastatymo datos niekas nežino. Manoma, kad ji buvo pastatyta XII amžiuje. Mergelės bokšto istorija apipinta legendomis, kurias vietiniai gyventojai labai mėgsta pasakoti.
XVIII–XIX amžiais bokštas buvo naudojamas kaip švyturys, bet, augant ir plėtojantis miestui, jo švytėjimas nublanko tarp ryškių miesto žiburių, ir švyturys buvo perkeltas kitur.
Pažvelgus į didingą Mergelės bokštą, sunku patikėti, kad jo sienas kažkada skalavo Kaspijos jūra. Dabar jūros vandenys tikrai jos nepasiekia. Juos skiria plati gatvė, didžiulė alėja, besitęsianti palei pakrantę. Atstumas tikrai nemažas. Akivaizdu, kad jūra tikrai labai nuseko.
Laukite tęsinio...
