Smagi kompanija gyveno kurortiniame Parakuru miestelyje, Cearos valstijoje, prie pat Atlanto vandenyno. Lietuvaičiai į Braziliją vyko ne tik kepintis saulėje, bet ir užsiimti vandens sportu bei, žinoma, pasižvalgyti po aplinkinius miestelius.
Pasak Tomo, visur, kur jiems teko lankytis, gyventojai buvo draugiški, o patys miesteliai ramūs. „Nusikalstamumo ten praktiškai nėra, nebent kai buvome Fortalezoje (Cearos valstijos sostinė), matėme rajonų, kur būtų baisu išlipti. Mažuose miesteliuose to nėra“, – pasakojo keliautojas. Jo teigimu, dauguma pakrantės miestelių ir kaimų gyventojų verčiasi žvejyba. „Paprastas žmogus ten yra gana varganas. Jis arba prižiūri užsieniečių namus, arba žvejoja, daug kas augina cukranendres, turgeliuose prekiauja daržovėmis, mėsa, suvenyrais“, – sakė Tomas.
 |
| Asmeninio archyvo nuotr./Viščiukai turguje |
Gardaus maisto šalis
Vilnietis džiaugėsi gardžiu Brazilijos kurorte ragautu maistu, tačiau pridūrė, kad vietos turguje galima išvysti ir ne pačių maloniausių vaizdų. „Mėsą ir žuvis jie pjausto čia pat, vietoje. Pjaustydami mėto gabalus, aišku, aplink zuja musės, ten su higiena viskas yra taip „ant ribos“, – pasakojo Tomas, pridurdamas, kad iš esmės turgus gražus.
Anot keliautojo, ypatingų įmantrybių brazilų virtuvėje nėra, o patiekalų įvairovė priklauso nuo regiono. „Kur buvome tradiciniais patiekalais galima laikyti įvairius paplotėlius – iš kokosų, iš ryžių, dar tapijoka (iš valgomojo manijoko šaknų gaminama duona, kukuliai ir pan.). Labai tradiciška įvairi žuvis, langustai, krevetės, įvairūs mėsos kepsniai. Visi geria koktelį – caipirinha iš nendrių degtinės su laimu“, – prisiminimais dalijosi Tomas.
Buriavimo rojus
Lietuvaičiai viešėdami Brazilijoje buvo išsinuomoję specialų automobilį važinėti per smėlį, vadinamą buggy. „Važinėdavomės aplink Parakuru, tas buggy nėra patikima mašina, toli nenuvažiuosi. Sykį buvome pasisamdę vietinį vaikiną, vykome apie 300km į unikalų mažą miestelį, kuris vadinamas buriavimo rojumi“, – pasakojo Tomas.
Rojumi, anot jo, vieta pavadinta dėl lygių bangų, įspūdingo dydžio ir grožio kopų bei nuostabių saulėlydžių.
Rojumi, anot jo, vieta pavadinta dėl lygių bangų, įspūdingo dydžio ir grožio kopų bei nuostabių saulėlydžių. „Ten ne tik buriavome, bet ir važinėjomės keturračiais. O vieną vakarą paplūdimyje, leidžiantis saulei matėme labai gražią jų tradiciją. Vietiniai šoko vadinamąjį vergų šokį – capoeira. Kaip jie pasakojo, šokis buvo sukurtas, kai jie buvo užkariauti ir negalėjo mokytis kovos menų. Žiūrint atrodo, lyg jie muštųsi, bet vienas kito neliečia“, – apie įsiminusį vaizdą pasakojo Tomas.
Girtų nėra
Vilnietis tvirtino, kad brazilai gana religingi krikščionys, o visuose miesteliuose daug bažnyčių ir bažnytėlių, į kurias gyventojai renkasi vakarais. Vietiniai yra gana tamsaus gymio, šviesiaplaukių nėra, o moterys gražios – taip reziumavo matytus žmones Tomas. Anot jo, tenykštės merginos ir moterys rengiasi europietiškai – nesimuturiuoja skaromis, bet renkasi marškinėlius, šortus. Brazilijoje nėra ir tokios kaip, pavyzdžiui, Turkijoje, lyčių nelygybės.
„Vyrų ten apskritai mažiau nei moterų, bet kas labai keista – tai, kad alkoholis labai pigus, jį čia pat vietoje gamina, bet nesimato žmonių kurie būtų girti. Iš viso ten mažai kas geria ir praktiškai niekas nerūko“, – apie sveiką brazilų gyvenimą būdą kalbėjo Tomas. Prisimindamas dar gausybę nuotykių ir matytų vaizdų, kuriems aprašyti prireiktų daugelio valandų.
