Lietuviškos kainos lenkams neatrodo labai mažos. „Sezono metu nakvynė viešbučiuose miesto centre arba arti paplūdimių tikrai nėra pigi. Klaipėdoje už dvivietį kambarį viešbutyje reikės sumokėti apie 300 zlotų (apie 72 eurus), Nidoje – dar daugiau, net 400 zlotų (apie 96 eurus).
Deja, kaina ne visada atitinka kokybę. Dažnai tenka papildomai sumokėti ir už pusryčius (apie 20-30 zlotų arba 7-10 eurų). Pigesnė nakvynių alternatyva – privatūs butai ir pensionai, kuriuose kainos prasideda nuo 180 zlotų (43 eurų). Klaipėdoje taip pat yra hostelių, kur lova nakčiai kainuos apie 70 zlotų (apie 17 eurų)“, – kainos dėliojamos lenkų turistams.
O štai maistas Lietuvos pajūryje lenkams atrodo geras, skanus ir nebrangus. Tiek žuvis ir jo patiekalai, tiek tradiciniai lietuviški šaltibarščiai, cepelinai ar koldūnai.
Pasak svečių iš Lenkijos, paplūdimiuose – tuštoka, nors lietuviams atrodo, kad tai jau minios. „Tai Lenkijoje Baltijos pakrantėse minios, kai žmogus prie žmogaus guli“, – tikina portalo žurnalistė ir nustemba išgirdusi lietuvių atsakymą, kad mūsiškiai to neištvertų.
Straipsnyje apžvelgiami Palangos, Neringos (daugiausia – Nidos) ir Klaipėdos siūlomos galimybės pailsėti. Savo įspūdžiai dalijasi lietuviai – Liepa iš Vilniaus, Neringos gyventojas Jonas ir t.t.
Tikras gyvenimas čia užverda sutemus, minia iš viso miestelio plūsteli jūros link. Vakarėliai trunka iki ryto. O prašvitus ant tilto grįžta žvejai, neskubėdami statosi kėdutes, ruošia meškeres, meta jas į vandenį. Ir laukia – dieną 400 metrų tiltas priklauso jiems, – štai taip Palanga piešiama lenkams.
Rašant apie Palangą prisimenami Tiškevičiai, kažkada čia buvusį kaimelį pavertę tikru kurortu, o jų dvaras su parku iki šiol yra viena mėgstamiausių pasivaikščiojimo vietų tiek vietos poilsiautojams, tiek turistams iš užsienio. Ir iš Tiškevičių laikų Palanga tebeturi tiltą į jūrą – kaip pavadina lenkai, tikrą kurorto perliuką.
„Tikras gyvenimas čia užverda sutemus, minia iš viso miestelio plūsteli jūros link, užima staliukus pagrindinėje J.Basanavičiaus gatvėje ir šalia jos arba eina tolyn į paplūdimius, kur renkasi šėlstantis jaunimas. Vakarėliai trunka iki ryto. O prašvitus ant tilto grįžta žvejai, neskubėdami statosi kėdutes, ruošia meškeres, meta jas į vandenį. Ir laukia – dieną 400 metrų tiltas priklauso jiems“, – štai taip Palanga piešiama lenkams.
Kaip vienas iš neginčijamų pliusų, kuriuos Lietuvos paplūdimiams deda lenkai, yra tuštoki, jų akimis, paplūdimiai. „Lietuviai prie Baltijos jūros vyksta arba prieš sezoną, arba po jo. Pirmiausia todėl, kad nemėgsta minių – jeigu svetimas patiesalas nuo tavęs guli mažiau nei už 10 metrų, tai ženklas, kad pats laikas kažkur kraustytis. Net jeigu alternatyva taps miškelis netoliese. Svarbu ir kainos, ne sezono metu jos kur kas priimtinesnės“, – tikina Liepa.
Jeigu svetimas patiesalas nuo tavęs guli mažiau nei už 10 metrų, tai ženklas, kad pats laikas kažkur kraustytis. Net jeigu alternatyva taps miškelis netoliese.
Šilčiausiais mėnesiais pajūryje karaliauja užsieniečiai, Nidoje – daugiausia vokiečiai. Visos Neringos vizitinė kortelė yra kopos, besitęsiančios per visą Kuršių neriją.
Aukščiausia, 52 metrų, itin mėgstama, į jos viršūnę veda laiptai, aplinkui auga miškas. O iš viršaus atsiveria vaizdas į jūrą, smėlį ir miestą apačioje.
Klaipėda, savo klimatu, kaip rašoma straipsnyje, panaši į Gdanską, mažiausiai patraukli poilsiui. Tačiau ir čia akį traukia senamiestis, buvę sandėliai, virtę viešbučiais ir restoranais, jachtų prieplauka. Bet vis dėlto atvykę turistai kur kas mieliau ieško paplūdimio, nei leidžia laiką ant asfalto.
