-50% metinei prenumeratai. Velykų dovana!
Prenumeruoti

Gruzija be kaukės (II). Gyvenimas anapus grotų moterų kalėjime

„Savanoriauju. Mokau anglų kalbos“, – taip prisistačiusi naujai sutiktiems žmonėms nesukeldavau pernelyg didelio susidomėjimo. Kol nepaminėdavau, kad mano darbo vieta – moterų kalėjimas, o mokinės – buvusios narkomanės.
Įkalinimo įstaigos tvora
Įkalinimo įstaigos tvora / Tomo Urbelionio/BFL nuotr.

Praėjusią savaitę rašiau, kad devynis mėnesius praleidau Gruzijos sostinėje Tbilisyje kartu su viena vokiete savanoriaudama vienoje nevyriausybinėje organizacijoje. Šįkart — plačiau apie mano veiklą ten.

Mūsų organizacija vadinosi AVNG (Anti–violence Network of Georgia, o gruziniškai – Dzaladobisgan Dacvis Srovnuli Ksali), apie jos darbą galima pasiskaityti čia: www.avng.ge (jau atsirado ir angliškas vertimas).

Ištrauka iš užrašų. Balandis.

„Triskart per savaitę mokau anglų kalbos organizacijos narius, triskart einu į moterų kolonijoje įsikūrusį reabilitacijos centrą „Atlantis“ – čia taip pat mokom anglų tiek kalines, tiek ir administraciją.

Ant mano leidimo į kalėjimą puikuojasi užrašas „pedagogė“. Apsauga jau mus pažįsta ir nuleidusi automatus bando sveikintis ne tik gruziniškai, bet ir angliškai. Kiekvieną kartą atėjus ta pati procedūra: paliekami visi banknotai, mobilusis telefonas, apsauginiai patikrina užrašus, perkrato cigaretes, iščiupinėja visas kišenes, patikrina su metalo detektoriumi. Tada leidžia susiberti monetas į kišenę ir kelias link „Atlantis“ laisvas. Tiesa, prie įėjimo į moterų gyvenamasias patalpas, dar kartą reikia pasakyti savo pavardę ir kur eini.

„Mūsų mergaitės“ – taip kalines vadina ANVG nariai – nėra labai stropios mokinės. Pirmosiomis dienomis į pamokas ateidavo 5–6, o dabar beliko dvi, kurios kaskart ateina – Marina  ir Mari. Viena, gal keturiasdešimties metų Eliso, turi savo pasiteisinimą – esą nemoka lotynų abėcėlės. Prieš mėnesį jai nunešiau gruzinų–lotynų abėcėlę. Praėjusią savaitę sakė, kad jau beveik išmoko... Kitos taip pat: tai drovisi, kad nieko nemoka, tai nemato tikslo mokytis, tai teisinasi, kad vis vien neišmoks...

Tačiau išmokti įmanoma – Mari visai nekalbėjo, o dabar kiekvienas užsiėmimas prasideda nuo to, kaip ji sako „I speak now. You listen“ – ir ką nors pasakoja: kaip į parką norėtų, kaip Maskvoje kartą buvo ir darkart neprošal būtų nuvažiuoti... Kartais porą valandų keturiese praleidžiam žaisdamos visokius žaidimus, padedančius įsiminti žodžius ar gramatiką, kartais užtrunkam trumpiau. Paskui – pamoka administracijai. Su jais skaitom tekstukus, diskutuojam, tačiau atmosfera čia labai skiriasi: tos, kurios kažkiek supranta anglų kalbą, labai pasidavusios puikybei, nors paaiškinti kitoms (kai rusų kalbos neužtenka) nelabai ką tesugeba, o kitos drovisi savo kalbėjimo ir beveik niekada nešneka. Bandai prakalbinti – tai geriausia, ką išgirsti, „I agree with her“...Kiekvieną kartą atėjus ta pati procedūra: paliekami visi banknotai, mobilusis telefonas, apsauginiai patikrina užrašus, perkrato cigaretes, iščiupinėja visas kišenes, patikrina su metalo detektoriumi.

„Zona zonoje“

Pamokos administracijai baigėsi gegužės mėnesį. Iš Rustavio (šalia Tbilisio esančio industrinio miesto) į 5-ąją Moterų ir nepilnamečių koloniją (manasis kalėjimas) perkėlė porą šimtų nuteistųjų ir administracijos moterėlėms (kiek pastebėjau, vyrų čia mažuma, jie dirba apsaugoje) tenka pradėti dirbti. Neliko laiko anglų kalbos pamokoms, o kai ateidavau pasiimti rakto nuo „Atlantis“, kaskart jas matydavau pasislėpusias už popierių krūvų.

Kitas administracijos galvos skausmas – planuojamas visų kalinių perkėlimas į naujai pastatytą kalėjimą Rustavyje. Tiesa, iki šiol nežinau, ar kalėjimą perkėlė – tai buvo žadama daryti kiekvieną mėnesį, bet kraustymosi data buvo kaskart nukeliama vėlesniems laikams. Nei administracijos darbuotojai, nei kalinės – niekas man negalėjo atsakyti į klausimą, kada gi pagaliau bus tas didysis kraustymasis. (P.S. – laukimas ir nežinia yra vieni pagrindinių gyvenimo Gruzijoje bruožų. Niekada niekas nėra aišku iki galo...)

„Zonoje“ pamokų pobūdis laikui bėgant irgi pasikeitė – likdavau ten vis ilgiau, kalbėdavomės ne vien tik apie anglų kalbos gramatiką, bet ir apie jų praeitį, ateities planus, Tbilisio ir visos Gruzijos naujienas, politiką...Žodžiu, tapau kažkuo panašiu į savamokslę psichologę, kuri išklauso visų bėdų, stengdamasi neteisti ir suprasti.

Kai „Matrosovos“ koloniją (taip ji vadinama, nes yra Matrosovo gatvėje) papildė naujos kalinės, gyvenimo sąlygos gerokai susikomplikavo. „Zonoje“ per savaitę (!!!) iškilo dar viena tvora, juosianti „baraką“, kuriame buvo apgyvendintos už sunkesnius nusikaltimus (smurtinius) nuteistos atvykėlės bei kai kurios vietinės. Moterims neužteko lovų, čiužinių, ėmė trūkti patalynės, gyvenamosiomis patalpomis buvo paversti iki tol nenaudojami kampai, o mano mokinės ėmė skųstis, kad „tos kaimietės“ kelia didžiulį triukšmą eilėje prie telefonų, neleidžia normaliai išsimiegoti.

(Vieną kartą pusę pamokos užtruko jų pasakojimas, kaip kažkuri iš kalinių „barake“ pamatė vaiduoklį, todėl ne tik pati visą naktį nemiegojo, bet savo klyksmais pusę kalėjimo pažadino).

Kalinės maitinamos valgykloje, kurioje dirba pamainomis, tačiau maistas, anot jų, beveik nevalgomas. Kalėjime yra nedidelė parduotuvėlė, prekiaujanti maisto prekėmis, cigaretėmis. Kadangi grynųjų pinigų kalėjime turėti neleidžiama, visos moterys turi korteles, į kurias artimieji gali pervesti lėšų.

Telefonu su giminėmis, draugais, esančiais Gruzijoje, jos gali kalbėtis kasdien – todėl eilė prie kelių telefono automatų nepradingsta kiaurą dieną. Į užsienį (dažniausiai – Rusiją) jos gali skambinti trečiadieniais ir penktadieniais. Gudresnės turi savo mobiliuosius telefonus, bet slepia juos kaip įmanydamos – jei pagaus, tai gali dar daugiau metų pridėti.Gudresnės turi savo mobiliuosius telefonus, bet slepia juos kaip įmanydamos – jei pagaus, tai gali dar daugiau metų pridėti.

17 metų už prekybą narkotikais

„Prieš Saakašvilį viskas laisviau buvo. Tada dar čia nesėdėjau, bet draugių ateidavau aplankyti, šampano atsinešdavau, pasėdėdavom...O dabar alkoholio čia gali gauti tik tada, kai šventikas ateina ir vyno atsineša“, – nostalgijos  neslėpė viena kalinių.

Dabartinę Gruzijos valdžią kalinės keiksnoja kiekviena proga: padidintos bausmės, daugiau kalinių, prastesnės gyvenimo sąlygos „zonoje“.

O bausmės tikrai nemažos, ypač už narkotikų laikymą bei prekybą: Mari Khaindrava, 35-erių metų dviejų vaikų motina, jau kali penkerius metus. Dar dvylika liko. Kalėjime atsidūrė kartu su savo motina – abi moterys ne tik pačios „sėdėjo ant adatos“, bet ir prekiavo heroinu (pasak administracijos. Ji pati dievagojasi, kad tik už narkotikų laikymą pasodino).

AVNG įkurtame reabilitacijos centre jai ir kitoms buvusioms narkomanėms teikiama psichologinė bei socialinė pagalba: psichologo konsultacijos, dailės terapija, socialinių darbuotojų paskaitos apie narkotikų žalą.

Pastarosios M.Khaindravai kėlė daugiausiai juoko. „Ką ji (mano kolegė Nino, dirbanti socialine darbuotoja) man gali papasakoti apie narkotikų žalą? Aš viską ne teoriškai, o praktiškai žinau. Žinau ką ir kaip sumaišyti, kokį poveikį viena ar kita medžiaga sukelia“, – pasikvietusi mane į savo kambariuką puodeliui kavos šnekėjo moteris.

„Daugiau niekada nebevartosiu. Bijau. Toks jausmas, kad jei nors kartą dar susileisiu, tai numirsiu. Ne ne, niekada gyvenime. Kai išeisiu, noriu dirbti sesers grožio salone – neseniai jį atidarė. Stengsiuosi kaip galiu, kad tik dar kartą čia neatsidurčiau. Čia smegenys atbunka – pažiūrėk tik į moteris aplinkui: nieko neveikia, tik rūko ir kalbasi tarpusavyje ar saulėje deginasi. Kad nors ką skaitytų, mokytųsi. Tinginės jos visos – turi galimybę kad ir anglų kalbos išmokti, ateityje praverstų. O ar stengiasi?“, – liejosi Mari.

Jos motina į laisvę išėjo pavasario pabaigoje. O vienintelė M.Khaindravos viltis greičiau atsidurti kitoje pusėje – prieš religines ir valstybines šventes skelbiama amnestija. Tačiau šitos malonės sulaukia vos keliolika kalinių, pasižymėjusių geru elgesiu ir, labiausiai tikėtina, turinčių įtakingų pažįstamų.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Įsirenkite šildymą oras–vanduo ir gaukite kompensaciją net iki 70 proc.
Reklama
Kas svarbu įrengiant biurą: keturios interjero dizaino tendencijos
Reklama
Pavasario savaitgaliams ar atostogoms – laikas pajūryje: ne tik pailsėsite, bet ir sustiprinsite sveikatą
Reklama
Norintiems investuoti į NT projektų plėtrą – kaip išsirinkti projektą pagal paskirtį?
Užsisakykite 15min naujienlaiškius