Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota 2022 05 19, 19:14

Gyvasis žmonijos kultūros paveldas: ką pasaulyje įvertino UNESCO?

Praėjusių metų gruodį Jungtinių Tautų Švietimo, mokslo ir kultūros organizacija (UNESCO) paskelbė Reprezentatyvųjį žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašo papildymą 2021 m.
Šiųmetiniame Reprezentatyviojo žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąraše įrašytos 39 vertybės iš kelių skirtingų žemynų
Šių metų Reprezentatyviojo žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąraše įrašytos 39 vertybės
Temos: 2 Paveldas UNESCO

Visą Reprezentatyvųjį žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą rasite čia.

Kas yra nematerialus kultūros paveldas?

UNESCO jį apibrėžia taip: „Tai veikla, vaizdai, išraiškos formos, žinios, įgūdžiai, taip pat su jais susijusios priemonės, objektai, žmogaus veiklos produktai ir su jais susiję kultūros erdvės, kuriuos bendruomenės, grupės ir kai kuriais atvejais pavieniai žmonės pripažįsta savo kultūros paveldo dalimi. Nematerialų kultūros paveldą, perduodamą iš kartos į kartą, bendruomenės ir grupės nuolat atkuria reaguodamos į savo aplinką, į sąveiką su gamta ir savo istorija. Jis joms teikia tapatybės ir tęstinumo pojūtį, tokiu būdu skatindamas pagarbą kultūrų įvairovei ir žmogaus kūrybingumui. Nematerialus kultūros paveldas reiškiasi: žodinės kūrybos tradicijose ir išraiškos formose, įskaitant kalbą kaip nematerialaus kultūros paveldo raiškos priemonę, scenos mene, papročiuose, apeigose ir šventiniuose renginiuose, su gamta ir visata susijusiose mokslo srityse ir veikloje, tradiciniuose amatuose.“

Visas paveldo praktikas sieja keletas svarbiausių bruožų: tęstinumas ir ilgaamžiškumas (žinios ir praktika perduodama iš kartos į kartą), rankų darbas ir / arba kūrybiška žmogaus kūno ir proto veikla (muzika, šokiai, amatai, maisto gamyba) ir vertybės: konkrečią praktiką žmonės laiko svarbia savo tapatybės dalimi – ir vertinga pačia savaime.

Kadangi valstybės pačios teikia UNESCO siūlymus įtraukti tam tikras praktikas į Reprezentatyviojo žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą, jos įsipareigoja ir imtis konkrečių veiksmų toms praktikoms puoselėti ir išsaugoti ateities kartoms.

Šiųmetiniame Reprezentatyviojo žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąraše įrašytos 39 vertybės.

Iš Lietuvos paveldo į UNESCO sąrašą įrašyta Lietuvos kryždirbystė ir kryžių simbolika (2008 m.), sainų ir šokių šventės Baltijos valstybėse (2008 m.) bei lietuviškos daugiabalsės dainos – sutartinės (2010 m.).

Šiųmetiniame Reprezentatyviojo žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąraše įrašytos 39 vertybės iš kelių skirtingų žemynų. Čia apžvelgsime tas, kurios yra iš kraštų, kuriuose Lietuva arba jau vykdo vystomojo bendradarbiavimo projektus, arba galėtų vykdyti ateityje.

Oficialiai, Lietuvos dvišalio vystomojo bendradarbiavimo prioritetas yra Europos Sąjungos Rytų partnerystės valstybės: Armėnija, Azerbaidžanas, Baltarusija, Sakartvelas, Moldova, Ukraina (pastarosioms trims skiriamas ypatingas dėmesys), migracijos kilmės ir tranzito šalys.

Pastaraisiais metais Lietuva finansavo vystomojo bendradarbiavimo projektus Palestinoje, Ukrainoje ir keliose kitose šalyse.

Žmogaus balsas, žodis ir judesys: muzika, šokis, poezija ir pasakojimo menas

Alepo kudud (Al-Qudoud al-Halabiya), Sirija

Tradicinė Alepo regiono muzika su fiksuota melodija, atliekama tiek religiniais, tiek linksminimosi tikslais – dainų žodžiai priklauso nuo to, kokia proga jie dainuojami. Dainomis pasakojamos gyvenimo, meilės, garbės istorijos, jų žodžiais tampa ir poezijos eilės. Tačiau gerai įgudę atlikėjai dainos žodžius gali improvizuoti pagal tai, kas vyksta aplinkui: auditorija vaidina didžiulį vaidmenį atlikėjo kūrybiškumui įkvėpti.

Sirijos vystymo fondo (Syria Trust for Development) nuotr. / Alepo kudud (Al-Qudoud al-Halabiya), Sirija
Sirijos vystymo fondo (Syria Trust for Development) nuotr. / Alepo kudud (Al-Qudoud al-Halabiya), Sirija

Alepo gyventojams kudud muzika yra vienas iš vidinės stiprybės šaltinių, ypač gyvenant karo sąlygomis. Šios muzikinės formos įgūdžių jaunimą moko vyresni profesionalai, taip pat ji dėstoma mokykloje ir transliuojama Sirijos radijo bei televizijos programose.

Kudud pionieriumi laikomas „Poetų saule“ vadinamas šeichas Aminas al-Jundi (1766–1840 m.), gyvenęs Damaske, Alepe, Tripolyje ir Egipte, kur sėmėsi žinių ir išminties iš mokslininkų bei mąstytojų. Vėliau jis grįžo į gimtąjį Homso miestą ir yra laikomas vienu žymiausių Sirijos kompozitorių, sukūrusių daugybę poemų, kurios kudud stiliumi dainuojamos iki šiol.

Vienas žymiausių šiuolaikinių kudud atlikėjų yra Sabah Fakhri (jis mirė pernai rudenį), kuris 1968 m. Karakase (Venesuela) nesustodamas dainavo ištisas dešimt valandų.

Tajų Xoe šokis, Vietnamas

Xoe šokio judesiai simbolizuoja žmogaus veiklas ritualuose, kultūroje, darbe ir gyvenime. Šokama vestuvėse, kaimelių šventėse, bendruomenės renginiuose ir specialių ritualų metu.

Egzistuoja trys pagrindiniai xoe tipai: ritualinis, pristatomasis (su įvairiais daiktais-pagalbininkais, pvz. bambuko lazdele, gėle, šaliu ir kt.) ir xoe ratu. Pastaroji forma – kuomet šokėjai susiburia į ratą ir šoka bendroje harmonijoje – pati populiariausia. Rankos pakeliamos ir atveriamos, tuomet nuleidžiamos, paskui susikabinama su esančiais pašonėje.

Vietnamo nacionalinio kultūros ir meno studijų instituto (Vietnam National Institute of Culture and Arts Studies) nuotr. / Tajų Xoe šokis, Vietnamas
Vietnamo nacionalinio kultūros ir meno studijų instituto (Vietnam National Institute of Culture and Arts Studies) nuotr. / Tajų Xoe šokis, Vietnamas

Šie ir kiti šokio judesiai simbolizuoja sveikatos ir harmonijos linkėjimus visai bendruomenei. Šokiui akomponuoja įvairūs muzikiniai instrumentai, tarp jų – dūdelės, būgneliai, gongai. Jų garsai susipina su žmogaus balsu ir sidabrinių papuošalų, prikabintų ant moterų liemens, žvangėjimu.

Perduodamas iš kartos į kartą, xoe šokis tapo svetingumo simboliu ir šiaurės vakarų Vietname gyvenančių tajų tapatybės dalimi.

Kongo rumba, Kongo Respublika ir Kongo Demokratinė Respublika

Miesto vietovėse populiarus šokis ir muzikos žanras, kilęs iš senovinio šiuose kraštuose šokto šokio nkumba (kikongo kalba reiškia liemenį).

Kongo rumba šokama tiek švenčiant, tiek gedint; ir privačiose, ir viešose, ir religinėse erdvėse. Ją šoka ir groja profesionalai bei mėgėjai – orkestrai, chorai, šokėjai ir individualūs muzikai.

Etienne Kokolo nuotr. / Kongo rumba, Kongo Respublika ir Kongo Demokratinė Respublika
Etienne Kokolo nuotr. / Kongo rumba, Kongo Respublika ir Kongo Demokratinė Respublika

Tradicija perduodama iš kartos į kartą bendruomenėse, rajono rumbos klubuose ir formaliose rumbos mokyklose.

Rumbos muzikantai savo klubuose jaunąją kartą moko šio žanro praktikos ir subtilybių, o taip pat – kaip gaminti jai skirtus instrumentus. Rumba vaidina ir ekonominį vaidmenį: orkestrai vis dažniau pasitelkia kultūrinį verslumą, siekiant sumažinti skurdą.

Rumba laikoma svarbiu Kongo žmonių tapatybės elementu, ja skleidžiamas supratimas ir solidarumas tarp kartų bei skirtingų socialinių visuomenės grupių.

Gamelan muzika, Indonezija

Gamelan vadinamas tradicinis perkusijos orkestras ir jo naudojami muzikos instrumentai, daugiausia – ornamentais puošti perkusiniai iš rankomis apdirbto metalo; paprastai ansamblis naudoja ksilofonus, gongus, būgnus, cimbolus, bambuko fleitas ir styginius instrumentus.

Švietimo ir kultūros politikos tyrimų centro (The Center for Policy Research of Education and Culture) nuotr. / Gamelan muzika, Indonezija
Švietimo ir kultūros politikos tyrimų centro (The Center for Policy Research of Education and Culture) nuotr. / Gamelan muzika, Indonezija

Šio žanro muzikoje galioja labai tikslios ir konkrečios ritmo, metro, suderinimo taisyklės. Gamelan muzika skamba religinėse ceremonijose ir ritualuose, tradicinio teatro pasirodymuose, festivaliuose ir koncertuose. Ji taip pat naudojama muzikos terapijoje ir yra laikoma ne tik saviraiškos priemone, bet ir įrankiu žmonėms pajusti ryšį su visata.

Anksčiausi rasti archeologiniai radiniai rodo, kad ši muzika skambėjo dar VIII a., o galbūt ir anksčiau.

Nora šokio teatras, Pietų Tailandas

Gaivalinga, akrobatinė šokio teatro ir improvizuoto dainavimo forma. Pasirodymai paprastai prasideda ilga vokaline įžanga, po kurios prisistato įspūdingus kojų, rankų ir jų pirštų judesius demonstruojantis pagrindinis veikėjas.

Dažniausiai pjesės būna paremtos ankstesniais Budos gyvenimais arba pasakoja legendinių herojų istorijas. Vykstant pasirodymui specialus muzikinis ansamblis gyvai groja ritmišką, greitą muziką; melodijai vadovauja Pietų Tailando tradicinis instrumentas oboe, o stiprius ritmus muša būgnai, gongai, cimbolai ir mediniai klapukai.

Pagrindiniai atlikėjai – tiek vyrai, tiek moterys – dėvi spalvingus kostiumus, karūnas, prie liemens pririštus paukščio sparnus, ornamentuotus šalius ir gulbių uodegas, ant rankų pirštų turi prisikabinę ilgus metalinius nagus. Taip teatre jie patys tarsi tampa paukščiais.

Tailando Kultūros skatinimo departamento (Department of Cultural Promotion) nuotr. / Nora šokio teatras, Pietų Tailandas
Tailando Kultūros skatinimo departamento (Department of Cultural Promotion) nuotr. / Nora šokio teatras, Pietų Tailandas

Nora šokio teatras yra bendruomenės praktika: pasirodymai vyksta vietiniais dialektais, o muzika ir žodžiai sustiprina socialinius ir kultūrinius žmonių ryšius. Manoma, kad Nora šokiui ir teatrui yra daugiau kaip pusė tūkstančio metų.

Pasillo dainos ir poezija, Ekvadoras

Poromis mažais žingsneliais šokamas pasillo (tar. pasijo, isp. žingsnelis) yra vietinės muzikos, tokios kaip yaravi, ir atvežtinių muzikos stilių – valso, minueto, bolero – mišinys, Ekvadoro žemėse pradėjęs formuotis XIX a., Pietų Amerikai kovojant už nepriklausomybę nuo ją kolonizuojančios Ispanijos.

Kaip miesto kultūros dalis, pasillo šokamas festivaliuose, koncertuose, viešose ceremonijose, šokių salėse.

Museum School of the Pasillo nuotr. / Pasillo dainos ir poezija, Ekvadoras
Museum School of the Pasillo nuotr. / Pasillo dainos ir poezija, Ekvadoras

Tai dinamiška ir nuolat besikeičianti praktika, kuriai akomponuoja gitaros; vokalai iš esmės deklamuoja muzikinį eilėraštį apie meilę, išsiskyrimą, šeimą, tėvynę, gyvenimą ir mirtį.

Ekvadoriečiams pasillo tapo kolektyvinės išraiškos forma, girdima ir gatvėje, ir per radiją, jos mokoma šeimoje arba specialiose mokyklose.

Bakhshi pasakojimo menas, Uzbekija

Uzbekijos gyventojų uzbekų ir karakalpakų muzikinio pasaulio centre yra epinė poezija.

Dostonai – tradicinės šimtmečius menančios poemos – yra paremtos mitais, liaudies pasakomis ir legendiniais šūkiais, jose kalbama apie atsidavimą savo kraštui, meilę, draugystę ir solidarumą. Žodžiu bakhshi (tar. bakši) vadinamas šių epinių pasakojimų pasakojimas-atlikimas, akomponuojant vietiniams instrumentams dombrai ir kobuzai.

Uzbekijos Nacionalinės UNESCO komisijos (National Commission of Uzbekistan for UNESCO) nuotr. / Bakhshi pasakojimo menas, Uzbekija
Uzbekijos Nacionalinės UNESCO komisijos (National Commission of Uzbekistan for UNESCO) nuotr. / Bakhshi pasakojimo menas, Uzbekija

Tiesa, bakšiais vadinami šio meno atlikėjai – istorijų pasakotojai gali atlikti ir originalius kūrinius, ne tik gerai žinomus mitus ir legendas; pasakojimas vyksta iš atminties, įtraukiant ir tradicinių kultūrinių praktikų elementų. Bakšiai turi prikaustyti klausytojų dėmesį savo melodijomis ir įdomiu bei originaliu pasakojimo būdu, kūrybiškai panaudojant kalbą, žodžių žaismą, patarles ir posakius.

Nors anksčiau tradiciškai bakši meną atliko tik vyrai, XIX a. jį pradėjo praktikuoti vis daugiau moterų. Šio meno mokoma šeimoje ir specialiose mokyklose, o istorijų pasakotojai yra laukiami svečiai šeimos ceremonijose ir vietos šventėse.

Falak muzika, Tadžikija

Falak (tadž. dangus, visata, sėkmė) yra išraiškinga ir filosofinė Tadžikijos kalnų gyventojų folklorinė muzika. Ją atlieka solistė arba solistas – a cappella, pritariant vienam instrumentui arba pritariant visam ansambliui ir šokėjams.

Tadžikijos Nacionalinės UNESCO komisijos (Tajikistan National Commission for UNESCO) nuotr. / Falak muzika, Tadžikija
Tadžikijos Nacionalinės UNESCO komisijos (Tajikistan National Commission for UNESCO) nuotr. / Falak muzika, Tadžikija

Dažniausiai falak dainose kalbama apie meilę, skausmą, kančią, tėvynę, išsiskyrimą (poros ar vaiko nuo tėvų) ir viltį susitikti vėl. Pasirodymams naudojami tradiciniai perkusiniai ir styginiai instrumentai, tokie kaip smuikai ir liutnios.

Falak muzika gali būti atliekama įvairiomis progomis – nuo festivalių, ceremonijų ir ritualų iki šeimos ar draugų susibūrimų arba piemenavimo laukuose ar kalne. Be to, kasmet vyksta festivalis „Falak dienos“.

Dutar instrumento gamyba, muzika ir dainos, Turkmėnija

Dutar reiškia ir tradicinį instrumentą, ir muzikos žanrą. Instrumentas dutar – tai kriaušės formos ilgakaklė, dviejų stygų liutnia.

Instrumento kaklas gaminamas iš abrikosmedžio, pagrindinė dalis – iš šilkmedžio. Tai neatskiriama turkmėnų kultūros dalis, naudojama įvairiems muzikos žanrams.

Turkmėnijos Nacionalinės UNESCO komisijos sekretoriato (Secretariat of the Turkmenistan National Commission for UNESCO) nuotr. / Dutar instrumento gamyba, muzika ir dainos, Turkmėnija
Turkmėnijos Nacionalinės UNESCO komisijos sekretoriato (Secretariat of the Turkmenistan National Commission for UNESCO) nuotr. / Dutar instrumento gamyba, muzika ir dainos, Turkmėnija

Dutar muzika gali būti grojama viena, be žodžių arba su vokalu. Pastaruoju atveju egzistuoja įvairūs porūšiai, pvz., poezijos ir prozos mišinys, kai atlikėjas ir dainuoja, ir pasakoja, ir improvizuoja balsu.

Dutar muzika Turkmėnijoje atliekama tarp draugų, šeimoje ir festivalių, švenčių, ceremonijų metu.

M’bolon instrumentas, Malis

Nematerialaus kultūros paveldo, kuriam reikalinga neatidėliotina apsauga, sąraše muzikos srityje yra Malio kultūrinės tradicinio perkusinio instrumento m’bolon praktikos ir raiškos.

M’bolon yra tuščiavidurio moliūgo muzikos dėžė su neapdirbta karvės oda ir lanko formos mediniu kaklu su stygomis. Kad sustiprintų garso vibracijas, atlikėjai ant rankos užsideda į varpą panašų įrankį iš metalinių plokštelių su mažomis ovalo formos skiltelėmis.

Nuo m’bolon stygų skaičiaus priklauso, kaip instrumentas bus naudojamas. Vienos ir dviejų stygų m’bolon skirti religinėms ceremonijoms, ritualams, šventėms ir liaudies renginiams, o su trijų ir keturių stygų m’bolon akomponuojamos pagyros bendruomenių vyriausiesiems, džiaugiamasi herojiškais karalių poelgiais, žemdirbiai lydimi į laukus ir drąsinami kovotojai.

Nacionalinio kultūros paveldo direktorato (Direction nationale du patrimoine culturel) nuotr. / Malio kultūrinės tradicinio perkusinio instrumento m’bolon praktikos ir raiškos
Nacionalinio kultūros paveldo direktorato (Direction nationale du patrimoine culturel) nuotr. / Malio kultūrinės tradicinio perkusinio instrumento m’bolon praktikos ir raiškos

M’bolon galima groti vienu arba jam pritarti kitais instrumentais, tokiais kaip ksilofonas ar liutnia; atlikėjai neribojami nei lytimi, nei amžiumi, nei religija ar etniškumu. Tačiau šios praktikos išlikimui grėsmę kelia tokie faktoriai kaip spartėjanti urbanizacija, tradicines praktikas draudžiančios religijos ir mąžtantis susidomėjimas tarp jaunimo.

Žmogaus siela, dvasinis lygmuo ir kūno judesys: šventės

Šv. Jono Krikštytojo šventė ir apeigos, Venesuela

Šios šventės ir jos apeigų praktikos prasidėjo XVIII a. afro-venesueliečių bendruomenėse ir nuo pat pradžių jose yra ir stiprios katalikybės elementų įtakos, ir į pietus nuo Sacharos esančiuose Afrikos kraštuose pasireiškiančių muzikinių, žodinių bei fizinių išraiškų.

Ši šventė joje dalyvaujantiems simbolizuoja kultūrinį pasipriešinimą ir laisvę, taip pat padeda prisiminti vergauti priverstus savo protėvius. Šventimas paprastai prasideda gegužės pradžioje: vyksta procesijos su šv. Jono Krikštytojo skulptūra, džiaugsmingas būgnų mušimas ir šokiai su dainomis, pasakojamos istorijos.

Kultūrinės įvairovės centro (Centro de la Diversidad Cultural) nuotr. / Šv. Jono Krikštytojo šventė ir apeigos, Venesuela
Kultūrinės įvairovės centro (Centro de la Diversidad Cultural) nuotr. / Šv. Jono Krikštytojo šventė ir apeigos, Venesuela

Kiekviena bendruomenė šoka ir dainuoja savaip. Tačiau svarbiausia data yra maždaug Pietų pusrutulio žiemos (mūsiškės vasaros) lygiadienis (Lietuvoje – Joninės). Tą dieną – birželio 24 d. – minint biblijinį pasakojimą, šv. Jono Krikštytojo paveikslas simboliškai krikštijamas kurioje nors šalia esančioje upėje, o tikintieji taip pat gali bristi upėn ir būti šventojo palaiminti. Paprastai šventė baigiasi maždaug liepos viduryje.

Didysis Tarichos festivalis, Bolivija

Rugpjūčio ir rugsėjo mėnesiais Bolivijos mieste Tarichoje (isp. Tarija) vyksta tikinčiųjų procesijos, muzikiniai festivaliai, įvairios varžybos ir fejerverkai, skirti šv. Rokui.

Ispanijos kolonizacijos periodu miesto gyventojai šio šventojo pradėjo prašyti apsaugoti jų artimuosius ir mylimuosius bei išgydyti sergančiuosius.

Festivalis paremtas religija ir tikėjimu, jo metu procesijos eina pagrindinėmis Tarichos miesto gatvėmis, aplankydamos katedrą, bažnyčias ir šventoves, o savo atsidavimą tikintieji išreiškia šokiais, muzika ir maldomis.

Dalyvauja ir spalvingais kostiumais bei kaukėmis apsirėdę piligrimai, o aplink gatves, kuriomis eina procesijos, gyvenantys miestelėnai jas išpuošia ir jose organizuoja kultūrines ir sporto veiklas.

Omar Flores nuotr. / Didysis Tarichos festivalis, Bolivija
Omar Flores nuotr. / Didysis Tarichos festivalis, Bolivija

Didžiajame Tarichos festivalyje skanaujami tradiciniai valgiai, gėrimasi regiono rankų darbo gaminiais ir vengiama alkoholio.

Corpus Christi (Kristaus kūno) šventė, Panama

Šis religinis festivalis, kurio metu švenčiamas Kristaus kūnas ir kraujas, derina katalikišką tradiciją su vietos liaudies praktikomis bei šventėmis: teatras, muzika, šokiai, spalvingi kostiumai ir kaukės yra labai svarbi vizualinė jo išraiška.

Šventės išvakarėse vykstantis muzikinis teatro pasirodymas vaizduoja kovą tarp gėrio (kurį simbolizuoja arkangelas Mykolas) ir blogio (velnio ir jo sėbrų).

MICI nuotr. / Corpus Christi (Kristaus kūno) šventė, Panama
MICI nuotr. / Corpus Christi (Kristaus kūno) šventė, Panama

Ši kova vyksta už žmogaus sielą. Po šio esminio pasirodymo šventės dalyviai šoka – kas ant gėlių kilimo, kas gatvėje, kas namuose, kur paruošiami stalai svečiams. Šventės papročių mokomas jaunimas – tiek šokių, tiek kaukių ir gėlių kilimų gamybos.

Deivės Durga Puja šventė Kalkutoje, Indija

Rugsėjį-spalį vykstanti dešimties dienų trukmės induizmo deivės-motinos Durgos pagarbinimui skirta šventė. Keletą mėnesių prieš jai prasidedant amatininkai pradeda iš nedegto molio lipdyti deivės Durgos ir jos šeimos paveikslėlius. Molis surenkamas Gango upėje.

Pirmąją šventės dieną deivei Durgai nupiešiamos akys ir taip ji simboliškai prikeliama gyvenimui, o dešimtąją dieną šie paveikslėliai panardinami atgal į upę, iš kurios atėjo. Todėl šventė įgavo ir sugrįžimo namo arba prie savo šaknų prasmę.

Kallol Lahiri nuotr. / Deivės Durga Puja šventė Kalkutoje, Indija
Kallol Lahiri nuotr. / Deivės Durga Puja šventė Kalkutoje, Indija

Durga Puja yra religijos ir meno samplaika, sukurianti puikią erdvę reikštis menininkų kūrybiškumui ir įgūdžiams. Šventės metu miesto erdvėse statomos didelės instaliacijos ir paviljonai, skamba tradiciniai Bengalijos būgneliai.

Žmogaus rankos, vaizduotė ir kūrybiškumas: tekstilė, molis ir žirgo valdymas

Songket audimas, Malaizija

Songket vadinamas tradicinis Malajų pusiasalio ir Saravako vietovės moterų rankomis austas audinys, kurio svarbiausias akcentas – dekoratyvi audimo technika, įterpiant auksinio ar sidabrinio siūlo giją. Būtent dėl jos spalvingas audinys įgauna ornamento efektą. Dizainui naudojamos geometrinės formos bei natūralaus pasaulio būtybės, tokios kaip paukščiai, vabzdžiai ir gėlės.

Nacionalinio paveldo departamento (The Department of National Heritage) nuotr. / Songket audimas, Malaizija
Nacionalinio paveldo departamento (The Department of National Heritage) nuotr. / Songket audimas, Malaizija

Songket technikai naudojama kek – tradicinės audimo staklės su dviem pedalais. Anksčiau šiuo audiniu puošdavosi išskirtinai tik karališkoji šeima, šiandien malajai iš jo siūtus drabužius dėvi specialiomis progomis – vestuvėms, vaiko gimimui švęsti, ceremonijoms.

Dumbara Rata Kalala kilimėlių pynimo amatas, Šri Lanka

Dumbara Rata Kalala, arba Dumbaros kilimėliai, yra tradiciniai rankų darbo kūriniai, kabinami ant sienos kaip papuošimai arba naudojami kaip pagalvėlių užvalkalai.

Juos gamina dviejų Šri Lankos kaimelių – Kalasirigamos ir Alokagamos – gyventojai, save vadinantys kinaros bendruomene; būtent ji XV–XIX a. privalėjo karaliaus rūmams tiekti tokius ornamentuotus kilimėlius.

Šiandien meistrai ir meistrės juos gamina vietos pirkėjams ir turistams. Dumbaros kilimėliai gaminami iš augalinio pluošto, kuris išpjaunamas, nuplaunamas, išdžiovinamas saulėje, iššukuojamas ir nudažomas natūraliais augaliniais dažais, reikalingus augalus surenkant tame pačiame Dumbaros slėnyje.

Buddosasanos ministerijos (Ministry of Buddhasasana) nuotr. / Dumbara Rata Kalala kilimėlių pynimo amatas, Šri Lanka
Buddosasanos ministerijos (Ministry of Buddhasasana) nuotr. / Dumbara Rata Kalala kilimėlių pynimo amatas, Šri Lanka

Kilimėliai gaminami staklėmis, o motyvai ir dizainai – augalai, formos – kuriami naudojant plokščią medinę lentelę su skylute, į kurią audėjai įveria augalo pluošto, o tada perveria per staklių gijas. Šio meno tėvai moko vaikus namuose.

Ornek, Krymo totorių ornamentavimo menas, Ukraina

Ornek yra simbolių ir jų reikšmių sistema, naudojama siuvinėjant, verpiant, gaminant keramiką bei papuošalus ir juos graviruojant, drožinėjant medį ir dažant stiklą bei sienas.

Simboliai sudėliojami taip, kad sudarytų išsamią pasakojimo kompoziciją. Krymo totoriai, suprantantys simbolių reikšmes, menininkų gali paprašyti sukurti kompozicijas specialiai jiems, su konkrečiomis reikšmėmis.

Audžiant daugiausia naudojami geometriniai ornamentai, o gėlių ir augalų motyvai – visuose kituose amatuose, net ir tuose, kurie Krymo totoriams nėra tradiciniai, tokie kaip tapyba ant stiklo ar sienos. Iš viso naudojami maždaug 35 simboliai, kiekvienas kurių turi savitą prasmę.

Chorna Kateryna nuotr. / Ornek, Krymo totorių ornamentavimo menas, Ukraina
Chorna Kateryna nuotr. / Ornek, Krymo totorių ornamentavimo menas, Ukraina

Pavyzdžiui, rožė simbolizuoja ištekėjusią moterį, kiparisas ar tuopa – suaugusį vyrą, tulpė – jauną vyrą, migdolas – netekėjusią moterį, gvazdikas – vyresnio amžiaus žmogų, išmintį ir gyvenimo patirtį. Gėlių ornamentų simboliką sustiprina unikali spalvų paletė ir skirtingų simbolių kombinacijos.

Pavyzdžiui, tulpė rožėje simbolizuoja meilę ar jungtį tarp vyro ir moters. Daug simbolių yra naudojami prašant apsaugos nuo negandų.

Siuvinėjimo menas ir su juo susijusi praktika, įgūdžiai, žinios ir ritualai, Palestina

Tradicinis siuvinėjimo menas Palestinoje yra labai plačiai paplitęs – siuvinėjančių moterų yra kiekvienoje bendruomenėje ir dažnoje šeimoje. Anksčiau rankomis siuvinėtais drabužiais puošėsi ir kasdien juos dėvėjo daugiausia kaimo vietovių moterys, šiandien ši praktika yra populiari ir miestuose (švenčių metu), ir Palestinos diasporoje visame pasaulyje.

Kiekvienas Palestinos regionas – ir net atskiri kaimai – turi savitą raštų, spalvų ir ornamentų dinamiką, tad anksčiau vien iš drabužių galėjai pasakyti, iš kur moteris kilusi.

Wafaa Abu Gulmee nuotr. / Siuvinėjimo menas ir su juo susijusi praktika, įgūdžiai, žinios ir ritualai, Palestina
Wafaa Abu Gulmee nuotr. / Siuvinėjimo menas ir su juo susijusi praktika, įgūdžiai, žinios ir ritualai, Palestina

Raštuose naudojamos geometrinės formos ir gamtos vaizdai – medžiai (ypač alyvmedis, Palestinos simbolis), augalai, paukščiai.

Siuvinėjami ne tik tradiciniai tautiniai rūbai, bet ir pagalvės, rankinukai, piniginės, namų puošimui skirti dekoratyvūs daiktai. Šį meną mama arba močiutė perduoda dukrai.

Awajun keramikos tradicija, Peru

Šiaurinėje Peru dalyje gyvenantiems Awajun (tar. avachun) žmonėms keramika yra harmoningo jų santykio su gamta išraiška.

Pasiruošimas puodų žiedimui vyksta etapais: renkamos reikalingos žaliavos, tuomet kūriniai modeliuojami, išdeginami, dekoruojami ir užbaigiami. Kiekvieno etapo procesas turi savą reikšmę ir vertybes, žodžiu perduodamas iš kartos į kartą.

Meistrai naudoja specialius įrankius – poliravimui skirtus akmenis, iš žmogaus plaukų pagamintus teptukus puošimui ir kt., o geometrinėms dekoravimo formoms įkvėpimo suteikia gamta – kalnai, žvaigždės, gyvūnai, augalai.

Peru Kultūros ministerijos (Ministry of Culture of Peru) nuotr. / Awajun keramikos tradicija, Peru
Peru Kultūros ministerijos (Ministry of Culture of Peru) nuotr. / Awajun keramikos tradicija, Peru

Šie keramikiniai indai naudojami valgymui, gėrimui, maisto gaminimui, taip pat ritualams ir ceremonijoms. Tačiau jie taip pat turi ir svarbų socialinį vaidmenį: juos kuriant ir gaminant išreiškiama žmogaus asmenybė bei dosnumas.

Be to, ši mažiausiai tūkstantmetį gyvuojanti tradicija suteikia daug galios ją saugančioms Awajun moterims; pagrindinės šios keramikos formos žinovės yra Dukug išmintės – vyresnio amžiaus ir labai gerbiamos moterys, perduodančios šio meno ypatumus jaunesnėms savo šeimos moterims.

Tbourida pasirodymai su žirgais, Marokas

Pasirodymai su žirgais, Maroke žinomi kaip tbourida, yra pagal senovinius arabų-amazigų ritualus rengiamos karinių paradų simuliacijos.

Kiekvieną tbouridą atlieka nelyginis žirgų ir raitelių skaičius (tarp 15 ir 25). Raiteliai sustoja vienas šalia kito, grupės lyderis – viduryje. Pasirodymams dažnai suteikiama ir dvasinė prasmė, prieš pradėdami raiteliai kartu atlieka švaros ir maldos ritualus.

Société Royale d'Encouragement du Cheval nuotr. / Tbourida pasirodymai su žirgais, Marokas
Société Royale d'Encouragement du Cheval nuotr. / Tbourida pasirodymai su žirgais, Marokas

Pasirodymai susideda iš dviejų dalių: pirmoji yra pasveikinimas, jos metu raiteliai atlieka akrobatinius judesius su ginklais, o tada sugrįžta į savo vietą. Antroje dalyje grupės vėl šuoliais pasileidžia į priekį ir šauna iš šautuvų – taip simbolizuojamas ėjimas į karą. Raiteliai dėvi specialius tradicinius drabužius ir aksesuarus, jų kostiumai ir papročiai skiriasi priklausomai nuo kilmės genties are regiono. Su savimi jie pasiima islamo šventąją knygą Koraną ir senovinį arabišką kardą. Puošiami ir žirgai. Tradicijos iš kartos į kartą perduodamos šeimoje.

Nematerialaus kultūros paveldo, kuriam reikalinga neatidėliotina apsauga, sąraše yra Tais – tradicinė Rytų Timoro tekstilė.

Rankomis austa Tais tekstilė naudojama tradiciniams liaudies drabužiams siūti bei kaip dekoracija. Rytų Timoro gyventojai būtent šios tekstilės rūbeliais pasveikina naujagimius, audiniai naudojami ištekančios moters kraičiui arba ryšių tarp dviejų šeimų sustiprinimui.

Rytų Timoro valstybės sekretoriato, atsakingo už lygybę ir įtrauktį (Secretariat of State for Equality and Inclusion of Timor-Leste) nuotr. / Tais – tradicinė Rytų Timoro tekstilė
Rytų Timoro valstybės sekretoriato, atsakingo už lygybę ir įtrauktį (Secretariat of State for Equality and Inclusion of Timor-Leste) nuotr. / Tais – tradicinė Rytų Timoro tekstilė

Kadangi tekstilės spalvos ir raštai bei motyvai kiekvienoje bendruomenėje skiriasi, jie tampa ir kultūrinės tapatybės išraiška. Tais tekstilė audžiama iš medvilnės siūlų ir dažoma natūraliais, iš augalų gautais dažais. Audimo procesas ir spalvų bei raštų parinkimas yra moterų atsakomybė, vyrai joms padeda rinkdami augalus dažams ar gamindami reikalingus įrankius.

Tradiciniam Tais audimui grėsmę kelia tai, kad jaunesnės kartos pirmenybę teikia atvežtinei, o ne tradicinei tekstilei ir madai; vietinę, rankų gamybos tekstilę keičia pramoninė; uždirbamų pajamų neužtenka oriam pragyvenimui; mažėja Tais metodiką išmanančių audėjų.

Žmogaus pilvas ir žemdirbystė: maisto auginimas ir ruošimas

Ceebu jen kulinarijos menas, Senegalas

Ceebu jen yra patiekalas, kurį gamina žvejų bendruomenės Senegalo Sent Luiso saloje. Nors receptai kiekviename regione kiek skiriasi, paprastai tai yra žuvies kepsnys su ryžiais, džiovinta žuvimi, moliuskais ir sezoninėmis daržovėmis bei žolelėmis – svogūnais, česnakais, petražolėmis, aitriaisiais pipirais, pomidorais, morkomis, baklažanais, kopūstais, pupelėmis, saldžiosiomis bulvėmis, valgomaisiais hibiskais ir lauro lapais.

Tiek žuvies kokybė, tiek daržovių pasirinkimas priklauso nuo progos, kuriai patiekalas ruošiamas, arba šeimininkų meilės ir pagarbos svečiams. Namuose ceebu jen paprastai valgomas rankomis, restoranuose patiekiamas su šakute ir šaukštu. Yra ir specialių su šiuo patiekalu susijusių kultūrinių praktikų, pavyzdžiui: dubenį reikia laikyti kairėje rankoje, o valgant ryžiai negali nukristi ant žemės.

Kultūros paveldo departamento (Direction du Patrimoine Culturel) nuotr. / Ceebu jen kulinarijos menas, Senegalas
Kultūros paveldo departamento (Direction du Patrimoine Culturel) nuotr. / Ceebu jen kulinarijos menas, Senegalas

Joumou sriuba, Haitis

Tradicinė haitietiška moliūgų sriuba su daržovėmis, didžiaisiais bananais, mėsa ir makaronais.

Joumou yra šventinis patiekalas su ilga istorija, ruošiamas sausio pirmai – Haičio nepriklausomybės dienai – kaip pirmasis naujų metų valgis, o taip pat sekmadienio pusryčiams namuose. Kolonizacijos metu tai buvo tik vergvaldžiams skirtas valgis, tačiau atsikratę Prancūzijos kolonijinio jungo, Haičio gyventojai jį pavertė savo laisvės, orumo ir atsparumo simboliu.

Joumou sriuba gaminama iš vienos konkrečios moliūgo rūšies, kurią kadaise augino vietiniai Karibų žmonės.

Al-naoor vandens tvenkimo tradicija, Irakas

Al-naoor (tar. al-naūr) yra ant savo ašies besisukantis medinis ratas, naudojamas Eufrato upėje Irake tose vietovėse, kur vandens lygis yra žemesnis nei šalia esančių laukų.

Bake Jumaah Awad nuotr. / Al-Naoor vandens tvenkimo tradicija, Irakas
Bake Jumaah Awad nuotr. / Al-Naoor vandens tvenkimo tradicija, Irakas

Norėdami juos tinkamai drėkinti, žemdirbiai turėjo pakelti vandens lygį – tam jie išrado al-naoor ratą. Jį sudaro 24 medinių pagalių kolonos ir 24 moliniai ąsočiai, prie išorinės rato pusės pritaisyti iš palmių lapų pagamintomis virvėmis. Rato skersmuo būna nuo 8 iki 12 metrų, jis vertikaliai įtvirtinamas upėje tarp dviejų akmeninių pjedestalų.

Upės srovei ratą sukant, į ąsočius surinktas vanduo jį perneša į rato viršų, o tuomet supila į į laukus tekančius kanalus.

Neseniai pradėta al-naoor rato energiją naudoti elektros gamybai ir miltus malantiems vandens malūnams. Šis ratas atneša pajamų medžio drožėjams, keramikams ir statybininkams.

Dvi tradicijos: sakalininkystė (24 šalys) ir arabų kaligrafija (17 šalių), kurios jau anksčiau buvo įrašytos į reprezentatyvųjį sąrašą, išplėtė tradicijų paplitimo arealą, prie kurio prisijungė naujos šalys.

Sakalininkystė – gyvasis žmonijos paveldas (Jungtiniai Arabų Emyratai, Austrija, Belgija, Kroatija, Čekija, Prancūzija, Vokietija, Vengrija, Airija, Italija, Kazachija, Korėja, Kirgizija, Mongolija, Marokas, Nyderlandai, Pakistanas, Lenkija, Portugalija, Kataras, Saudo Arabija, Slovakija, Ispanija, Sirija).

Kirgizijos Respublikos Nacionalinės UNESCO komisijos (Salbuurun Federation National Commission of the Kyrgyz Republic for UNESCO) nuotr. / Sakalininkystė
Kirgizijos Respublikos Nacionalinės UNESCO komisijos (Salbuurun Federation National Commission of the Kyrgyz Republic for UNESCO) nuotr. / Sakalininkystė

Sakalininkystė – tai sakalų (kitais atvejais – erelių, vanagų ar kitų plėšriųjų paukščių) mokymo ir skraidinimo menas, žmonijos praktikuojamas mažiausiai 4 tūkst. metų. Iš pradžių tai buvo būdas susimedžioti maisto, tačiau laikui bėgant sakalininkystė įgavo ir kitų prasmių – tapo socialine ir laisvalaikio praktika bei būdu pajusti tvirtesnį ryšį su gamta.

Arabų kaligrafija (Alžyras, Bahreinas, Egiptas, Irakas, Jordanija, Kuveitas, Libanas, Mauritanija, Marokas, Omanas, Palestina, Sudanas, Tunisas, Jungtiniai Arabų Emyratai, Jemenas, Saudo Arabija).

Arabų kaligrafija – tai meninė praktika rašyti arabiškuoju raidynu išgaunant harmoniją, grakštumą ir grožį. Kaligrafiškai užrašyti arabų kalbos žodžiai patys tampa meno kūriniu ir nėra jokių ribojimų, kokius motyvus kaligrafiškai galima kurti (išskyrus tam tikrus šriftus, turinčius griežtas savo taisykles).

Kaligrafijos elementai naudojami ne tik ant popieriaus, bet ir meniniam pagražinimui – mečetės ar namų dekorui skirtose marmuro plytelėse ar medžio drožiniuose.

Hosain Daghriri nuotr. / Arabų kaligrafija
Hosain Daghriri nuotr. / Arabų kaligrafija

Kaligrafičiu vadinama kaligrafiškas rašymas ant sienų (kaligrafija + grafitis). Kaligrafija užsiima tiek moterys, tiek vyrai.

Gerosios praktikos apsaugant nematerialųjį kultūros paveldą

UNESCO Gerųjų nematerialaus kultūros paveldo apsaugos praktikų registre įrašytos 4 praktikos: klajoklių tradicinių žaidimų programa (Kirgizija), tradicinio kaligrafijos meno išsaugojimo programa (Iranas), tradicinio maisto gamybos išsaugojimo programa (Kenija) ir gyvųjų tradicijų mokykla (Filipinai).

Klajoklių tradicinių žaidimų programa, Kirgizija

Kirgizijos žmonių kultūra yra įsišaknijusi klajokliniame gyvenimo būde. Tačiau sovietmečiu vykdytas priverstinis žmonių sėslinimas pridarė daug žalos kai kuriems papročiams, tokiems kaip tradiciniai žaidimai (dauguma jų – jojant ant arklių).

Jos pradėtos gaivinti po nepriklausomybės atgavimo 1991 m.

Kirgizijos Respublikos Nacionalinės UNESCO komisijos (National Commission of the Kyrgyz Republic for UNESCO) nuotr. / Klajoklių tradicinių žaidimų programa, Kirgizija
Kirgizijos Respublikos Nacionalinės UNESCO komisijos (National Commission of the Kyrgyz Republic for UNESCO) nuotr. / Klajoklių tradicinių žaidimų programa, Kirgizija

Surinkus papročius atmenančių vyresnio amžiaus žmonių liudijimus ir juos tinkamai dokumentavus, po keliolikos metų pradėtos rengti Klajoklių žaidynės, kuriose rungiamasi tradiciniuose žaidimuose. Jos Kirgizijoje rengiamos ir dabar.

Tradicinio kaligrafijos meno išsaugojimo programa, Iranas

Kaligrafijos tradicija Irane visad buvo glaudžiai susijusi su pačiu rašymu, tačiau atsiradus spausdintai raidei, o vėliau (ne taip seniai) ir raidei kompiuterio ekrane bei skaitmeniniams šriftams, kaligrafijos menas pamažu nustumtas į pakraščius.

Irano Kaligrafų asociacija dar prieš kelis dešimtmečius pradėjo dėti dideles pastangas siekiant išsaugoti šį meną, vėliau prie jų prisijungė ir kelios nevyriausybinės organizacijos bei valstybinės institucijos, kurios kartu sudarė programą kaligrafijos išsaugojimui. Imtasi konkrečių veiksmų, tokių kaip formalus ir neformalus kaligrafijos mokymas, knygų ir pamfletų apie kaligrafiją spausdinimas, meno parodos. Programa buvo labai sėkminga.

Kultūros paveldo ministerijos (Ministry of Cultural Heritage) nuotr. / Tradicinio kaligrafijos meno išsaugojimo programa, Iranas
Kultūros paveldo ministerijos (Ministry of Cultural Heritage) nuotr. / Tradicinio kaligrafijos meno išsaugojimo programa, Iranas

Tradicinio maisto gamybos išsaugojimo programa, Kenija

Šiuolaikinio gyvenimo aplinkybių kontekste, į vietinę virtuvę Kenijoje neretai žiūrima iš aukšto, miestelėnai ją asocijuoja su skurdu ir atsilikimu. Tačiau maisto įvairovės ir žinių apie ją nustekenimas reikštų ne tik jų praradimą, bet ir keltų grėsmę sveikatai bei maisto ir maistingumo saugumui.

Todėl 2007 m. Kenija ėmėsi veiksmų: kartu su vietos bendruomenėmis ir mokslininkais atliko tradicinių patiekalų inventorių ir sudarė vietos žmonių naudojamų daržovių ir žolelių bei prieskonių sąrašą, kuriame atsidūrė apie 850 augalų.

Patrick Maundu nuotr. / Tradicinio maisto gamybos išsaugojimo programa, Kenija
Patrick Maundu nuotr. / Tradicinio maisto gamybos išsaugojimo programa, Kenija

Tuomet buvo detaliai aprašytos vietos žmonių žinios apie maistą, įskaitant jų naudojamus receptus, bei susijusias praktikas (pvz., maisto ceremonijas). Galiausiai šie maistai ir patiekalai pradėti reklamuoti visoje šalyje. Be to, UNESCO Kenijoje vykdė pilotinį projektą su moksleiviais, siekiant juos supažindinti su vietos maisto išsaugojimo svarba.

Gyvųjų tradicijų mokykla, Filipinai

Pagal Gyvųjų tradicijų mokyklos programą steigiami neformalūs bendruomenių centrai, kuriuose bendruomenės vyresnieji gali perduoti savo žinias, kultūrines praktikas, papročius, įgūdžius ir vertybes jaunesnėms kartoms.

To prireikė, nes buvo suvokta, kad tradicines žinias ir praktikas visuomenės akyse nuvertina žiniasklaida, turizmas, formalus švietimas ir religija. Šia programa siekiama įgyvendinti ir plėsti pačių bendruomenių siūlomas ir naudojamas priemones tradicinei kultūrai apsaugoti nuo neigiamų modernizacijos poveikių.

 Nacionalinės kultūros ir meno komisijos (National Commission for Culture and the Arts) nuotr. / Gyvųjų tradicijų mokykla, Filipinai
Nacionalinės kultūros ir meno komisijos (National Commission for Culture and the Arts) nuotr. / Gyvųjų tradicijų mokykla, Filipinai

Be šių praktikų, 2021 m. UNESCO žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąraše dar yra: šiaurietiška klinkerinių laivų tradicija (Danija, Suomija, Islandija, Norvegija, Švedija), Moutya būgnai (Seišeliai), Malgašų oratorystės menas Kabary (Madagaskaras), Fjiri muzika (Bahreinas), Husn-i Hat: kaligrafija islamo mene (Turkija), Kaustinen smuikavimo tradicija (Suomija), inuitų būgnų šokiai ir dainos (Danija), L-Għana dainos (Malta), Campo Maior bendruomenės šventės (Portugalija), Visoko daugiabalsis dainavimas Dolen ir Satovča (Pietvakarių Bulgarija), Namur stilt jousting vaikščiojimas kojūkais (Belgija), Boka Navy Kotor šventė, šokiai (Juodkalnija), Corso kultūra, gėlių ir vaisių dekoracijų eisenos (Nyderlandai), Corpus Christi gėlių kilimai, procesijos (Lenkija) ir triufelių rinkimo tradicija (Italija).

Šis tekstas paruoštas Lietuvos Vystomojo bendradarbiavimo platformos iniciatyva pagal UNESCO medžiagą. #Eurodad

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie PasaulisKišenėje