Laplandija driekiasi per dvi Skandinavijos šalis – Suomiją ir Švediją. Tai – samių gimtinė. Į ją turbūt smagiausia patekti žiemą (nemanykit, kad ten nebūna vasaros ir nežaliuoja laukai), kai siaučia pūga, sniego iki kelių, nosį kutena iki 40 laipsnių šaltukas. O jei ten susiruoši nukeliauti per žiemos šventes (būtent taip aš ir padariau), gali net neabejoti, kad į savo gyvenimo maišą prisikrausi pačių geriausių emocijų.
Norint patekti į stebuklingąją šalį, autobusu reikėjo pervažiuoti Latviją ir Estiją, o iš Talino uosto su keltu persikelti į Helsinkį.
Po pirmosios nakvynės Suomijoje ryte užsukome į šalia Oulu miesto esantį Vaskikelo varpų muziejų, kur surinkti varpai iš visų Suomijos rajonų. Keistas, o kartu ir nepakartojamas jausmas apima, kai visi varpai vienu metu įvairiausiais garsais suskamba. Tą skambesį, judindami varpus, skleidėme patys. Nemanykite, kad lengva – varpai sunkūs, kai kurie iš jų sveria po kelias tonas, o sunkiausias – beveik 8-ias.
Linksmybės haskių fermoje
Pirmąjį vakarą Laplandijoje smagiai praleidome pas žmones auginančius haskius. Taip ten vadinami visi šunys, kurie yra kinkomi ir traukia roges. Haskių fermos šeimininkai visą savo gyvenimą ir jėgas atiduoda šunims. Jų ten - nei daug, nei mažai – per 200. Visi fermoje matyti haskiai yra veisliniai šunys – Aliaskos malamutai, Sibiro laikos. Ir auginami jie čia nuo pat gimimo. Jie mokomi ir prižiūrimi. Nuo 2 metų haskis jau gali būti kinkomas.
Kiekvienam šuniui per dieną sušeriami 2 kg žalios mėsos, o varžybų dieną – 4 kg. Tuo metu, kai svečiavomės, buvo ruošiamasi varžyboms Norvegijoje. Tai atsakingas žygis. Teks įveikti 1000 km. Roges trauks dvylika šunų. Varžybų taisyklės negailestingos. Startavus su dvylika šunų, finišą vadeliotojas turi pasiekti su ne mažiau nei šešiais ir per kuo trumpesnį laiką. Vykstant varžyboms, per savaitę žmogus pamiega vos 20 valandų. Šunys pailsi kiek ilgiau, mat žmogus turi užkurti laužą ir šunims jų poilsio metu atšildyti rogėse vežamą mėsą. Protingiausias ir ištvermingiausias šuo yra kinkinio lyderis, jis bėga pirmas. Jis žino komandas „į kairę“, „į dešinę“, „greičiau“, „lėčiau“ ir kt., o likusieji šunys mokomi vienos vienintelės komandos „bėk“. Varžybose dalyvaujantys haskiai turi atrodyti sportiškai, svoris jiems neturi trukdyti, o maisto reikia tik tiek, kad jie jaustųsi žvaliai, turėtų pakankamai energijos įveikti ilgus atstumus. Kai haskiui sueina 10 metų, jis „išeina į pensiją“ ir savo patirtimi dalijasi su mažaisiais šunyčiais.
Čia aš pirmą kartą lėkiau su rogėmis, pakinkytomis šunimis. Jie kaip išprotėję laukė komandos „bėk“, nenustygo vietoje. Jėga ir greitis – tai du dalykai apie kuriuos įlipęs į roges negali negalvoti.
Po pasivažinėjimų mus sušalusius šeimininkai pakvietė į jurtą, kurioje degė laužas, o ant jo virė uogų arbata. Dar niekur tokios nebuvau ragavusi.
Ir jau visai vėlai pasiekėme savo laikinuosius namus. Dvi naktis praleidome mažuose mediniuose nameliuose. Tokiuose, atrodo, galėtum praleisti visą žiemą. Viduje – jauku ir šilta, o už lango – pusnys, šarmotas miškas, ryškios žvaigždės ir mėnulis.
Po savaitės – įspūdžiai iš elnių karalystės ir, žinoma, Kalėdų Senio – Joulupukio – miestelio.
