Daugiau naujienų apie keliones į Turkiją rasite „Facebook“ puslapyje „Noriu į Turkiją – Turkija“.
– Sema, kaip jums kilo mintis surengti moterų varžytuves dviračiais?
– Dviračiu išmokau važiuoti būdama 38 metų. Buvo labai smagu minti pedalus, skatinau drauges iš rūsių ir balkonų išsitraukti dviračius ir keliauti kartu. Bet greitai supratome, kad gatvėse negalime jaustis saugios, nes Izmyras nėra patogus miestas dviratininkams. Todėl prisijungėme prie keliaujančiųjų dviračiais po apylinkes. Bet ir čia mūsų laukė nusivylimas – šioms grupėms vadovauja vyrai, jie nustato ne tik judėjimo kryptį, bet ir tempą, kuris moterims netinka.
Apie tai ėmėme kalbėtis su draugėmis. Jos pradėjo raginti mane ką nors daryti. Netrukus pati patikėjau, kad galiu pakeisti nusistovėjusias nuostatas. Taip gimė mintis, kad moterys gali pakeisti pasaulį.
Kita mintis buvo ta, kad moterys ant dviračio turi atrodyti kaip moterys, – turiu omeny aprangą. Pavyzdžiui, viena moteris buvo išprašyta iš autobuso, nes ji dėvėjo šortus. Taip neturi būti – žmonės turi priprasti prie minties, kad moterys gali rengtis taip, kaip nori. Ir tinkamiausia vieta pradėti skleisti šią žinią yra Izmyras, nes čia gyvena laisviausi žmonės. Tad šis renginys turėjo tapti mūsų laisvės simboliu.
– Kada įvyko pirmas renginys?
– 2013 m. rugsėjį surengėme pirmąjį turą. Manėme, kad dalyvausime tik penkios draugės. Apie būsimą renginį paskelbėme socialiniuose tinkluose. Netekome amo, kai Konako aikštėje prie legendinio laikrodžio bokšto susirinko 250 pasipuošusių moterų su dviračiais.
– O kiek moterų dalyvavo lenktynėse 2017 m.?
– Izmyre – daugiau kaip 3 tūkstančiai. Tačiau panašius turus moterys organizavo net 65 Turkijos miestuose. Iš viso tą dieną ant dviračių sėdo 15 tūkstančių moterų.
– Kokią svarbiausią žinią moterys siunčia visuomenei?
– Norime parodyti, kokia gali būti laisva moteris, ir atkreipti visuomenės dėmesį į tai, kad dviratis yra transporto priemonė, kuria galima važinėti ne dėvint sportinius drabužius, ar tokius, kokių nori vyrai, o kasdienius, kurie patinka mums, moterims. Jeigu būtų taip, tada daugelis žmonių galėtų dviračiu keliauti į darbą, valdžia, spaudžiama dviratininkų, būtų priversta įrengti daugiau dviračių takų, ir žmonės kelyje galėtų jaustis saugūs. Tai taptų alternatyva vis didėjančiam automobilių srautui – ekologiška ir nekelianti triukšmo transporto priemonė. Tai – sąmoningumo ugdymas.
– Ar ketinate skleisti savo idėją kitose šalyse?
– Kai sugalvojome dviračių turą, nė neįsivaizdavome, kad jis išpopuliarės tarp kitų miestų moterų. Kad taip atsitiktų, mes nedarėme nieko – tik sėdome ant dviračių. Tačiau mūsų idėja pasirodė įdomi ne tik nacionalinei žiniasklaidai, bet ir BBC, „New York Times“, mus palaikė ir Europos Sąjunga. „Accell“ dviračių kompanija mums skyrė stipendijas. Trumpai tariant, mes toli peršokome savo planus.
2017 m pirmą kartą mūsų turas vyko ir trijose Europos šalyse – Vokietijoje, Šveicarijoje ir Italijoje. Norėtume, kad mūsų mintis pasklistų ir plačiau, ypač į tas šalis, kur moterys turi problemų dėl laisvės ir saviraiškos.
Daugiau naujienų apie keliones į Turkiją rasite „Facebook“ puslapyje „Noriu į Turkiją – Turkija“.
