Dabar populiaru
Publikuota: 2019 spalio 12d. 20:30

Įspūdinga Kanfranko traukinių stotis – apipinta nacių, šnipų ir mokslininkų paslaptimis

Kanfranko (Canfranc) traukinių stotis
Flickr/thierry llansades nuotr. / Kanfranko (Canfranc) traukinių stotis

Įkurta aukštai Pirėnuose, Ispanijoje, Kanfranko (Canfranc) traukinių stotis kadaise buvo viena didžiausių pasaulyje ir pagrindinis taškas geležinkelio vėžėje tarp Ispanijos ir Prancūzijos. Tuomet atvyko naciai, ir ji virto kontrabandos centru. Dar vėliau – astrofizikų laboratorija. Stoties istorija – įspūdinga, kaip ir pats pastatas.

XIX a. pabaigoje valdžiai gimė mintis sukurti svarbų geležinkelio centrą, kuris vėliau buvo pavadintas „Kalnų Titaniku“ – jį pastatyti Pirėnų kalnuose, maždaug 1,2 km virš jūros lygio, rašo „The Daily Beast“. Stotis turėjo virsti svarbiausia vieta naujoje geležinkelio linijoje tarp Ispanijos ir Prancūzijos, kuri nusidriektų tiesiai per kalnus. Ji buvo reklamuojama kaip trumpiausias kelias tarp Paryžiaus ir Madrido.

Įspūdingas pastatas buvo baigtas, savyje sutalpinęs klasicizmo ir Art Nouveau dekoro elementus. Tačiau traukinių stotimi Kanfrankas pabuvo neilgai. Praėjus 42 metams nuo jos durų atvėrimo, jos buvo užtrenktos. Tačiau per keturias dešimtis ši vieta buvo svarbi scena viename siaubingiausių karinių konfliktų pasaulyje.

Prancūzams ir ispanams prireikė daug metų, kad sutartų dėl bendro projekto. Dar 1884 m. buvo skelbiama, kad abi pusės pasiekė sutarimą, tačiau iki statybų pradžios reikėjo laukti dar ne vieno dešimtmečio, ir galiausiai tik 1928 m. brangus ir sudėtingas projektas buvo baigtas. Prireikė iškasti net 14 tunelių kalnuose, statyti šešis tiltus ir viadukus per upes. Dėl stačių įkalnių čia kursuojantys traukiniai, teigta, turėjo galingiausius elektrinius variklius pasaulyje.

Žmonės vyko traukiniais ir gėrėjosi tiek kerinčiais kalnais, tiek pačia Kanfranko stotimi. Milžiniškas pastatas buvo pastatytas Beaux-Arts stiliumi, jį apjuosė 365 langai ir 156 durys. Beveik 200 metrų ilgio platforma nusidriekė tarp dviejų valstybių. Nors techniškai stotis buvo Ispanijos žemėje, pusės teritorijos valdymas buvo perduotas Prancūzijai.

Stoties viduje buvo tarsi mažas miestas – buvo įkurta ligoninė, restoranas, būstai muitinės pareigūnams iš abiejų šalių, svečiams. Stoties reikėjo nemenkos, nes tiesiant bėgius nebuvo išspręstas vienas svarbus niuansas – traukiniai Ispanijoje ir Prancūzijoje skyrėsi. Tad kaskart stotyje keleiviams reikėdavo perlipti į kitą traukinį, o visus krovinius pernešti į kitus vagonus. Procesas galėdavo užtrukti ir kelias valandas, todėl Kanfrankas klestėjo nuo čia paliekamų keliautojų pinigų.

„Wikimedia Commons“ nuotr./Kanfranko (Canfranc) traukinių stotis
„Wikimedia Commons“ nuotr./Kanfranko (Canfranc) traukinių stotis

Kelerius metus nedidelis Kanfranko miestelis klestėjo, gyventojų skaičius išaugo keturis kartus iki 2 tūkst. Tačiau viskas pasikeitė praėjus aštuoneriems metams nuo atidarymo, kai Ispanijoje kilo pilietinis karas. Valdžia nusprendė uždaryti stotį, kad ja negalėtų pasinaudoti sukilėliai. Nors ji vėl buvo atidaryta 1939 m., tai tęsėsi neilgai.

Naciai ir šnipai

Kai prasidėjo Antrasis pasaulinis karas, net mažas miestelis aukštai Pirėnuose neliko nuošalyje. Karo pradžioje padidėjo eismas, nes iš Vokietijos ir Prancūzijos pabėgėliai plūdo į Ispaniją ir Portugaliją. Juos sekė patys naciai, kurie iškėlė savo vėliavą virš stoties ir panoro ją paversti savo centru.

Naciai stotį valdė kaip gerai suteptą karo mašiną – į Prancūziją plūdo karui reikalingos medžiagos, iš ten į priešingą pusę – iš žydų aukų pavogti daiktai, brangenybės ir kontrabandinės medžiagos. Kai kurių šaltinių duomenimis, naciai per čia pervežę 86 tonas aukso.

Naciams padėjo Prancūzijos muitinės pareigūnas Albert'as Le Lay. Tačiau jie nesuvokė, kad jis buvo tapęs vienu iš Prancūzijos pasipriešinimo lyderių. Dėl savo veiksmų Antrojo pasaulinio karo metu jis net lyginamas su Schindleriu.

Kanfranko stotis buvo svarbus centras tarp Prancūzijos ir Ispanijos, todėl ji domino ir Sąjungininkes. Nors ją valdė naciai, čia knibždėjo ir Sąjungininkių šnipai, kurie sekė priešą ir siuntė surinktą informaciją saviems.

Le Lay buvo vienas iš tų šnipų, tačiau žengė dar žingsnį pirmyn. Viena iš žydų pabėgėlių, kuri vyko per Kanfranką, rašė: „Žinodamas, kad žydų keleiviams gresia pavojus, Le Lay vis išgelbėdavo juos paslėpdamas saugiose milžiniškos stoties vietose, kaimelyje, ir dažnai net savo apartamentuose“. Le Lay padėjo išgelbėti šimtus žydų gyvybių.

Nepaisant savo didvyriškumo, po karo jis atsisakė pripažinimo. Jis teigė, kad darė tik tiek, kiek manė esant teisinga – nieko daugiau.

Paskutinė stotelė?

Kai karas baigėsi, stotis palengva grįžo į įprastą veiklą, tačiau buvusio populiarumo nebesulaukė. 1970 m. Prancūzijos pusėje nuo bėgių nulėkė krovininis traukinys, ir buvo nuspręsta, kad vėžę sutvarkyti atsieis daugiau pastangų nei ji verta. Kai prancūzai atsitraukė, ispanai buvo priversti uždaryti Kanfranko stotį.

123rf.com nuotr./Kanfranko (Canfranc) traukinių stotis
123rf.com nuotr./Kanfranko (Canfranc) traukinių stotis

Visgi dar tai nebuvo stoties pabaiga. 1985 m. grupė Ispanijos fizikų ieškojo vietos, kur galėtų atlikti savo tyrimus, ir Kanfranko stoties turėjo viską, ko jiems reikia – tai buvo milžiniškas tuščias pastatas vidury niekur, turintis dar ir daug erdvės po žeme. Čia buvo įkurta Kanfranko požeminė astrodalelių laboratorija. Ji stoties požemiuose veikia ir iki šiol, čia vykdomi eksperimentai su tamsiąja medžiaga.

Požemius perėmė mokslininkai, o stotį pasiglemžė laikas. Didingas pastatas virto apleistu ir griūnančiu. Tačiau situacija taisosi. Pastatai yra restauruojami, jau kitais metais čia turėtų būti atidarytas piligrimų centras, vėliau atsirasti ir viešbutis. Yra planų ir kartu su prancūzais vėl sujungti abi šalis traukiniais, važiuojančiais pro Kanfranko stotį.

Komentarai

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Skanumėlis
Gerumu dalintis gera

Dabar tu gali

Maistas

Parašykite atsiliepimą apie PasaulisKišenėje