Iš tiesų, jei matote tik rodyklę, jai šio to trūksta. Tai – signalinio aviacinio švyturio vieta. Jungtinių Valstijų pašto tarnyba ir Prekybos departamentas šiuos švyturius ėmėsi statyti 1923 metais. Manoma, kad paskutinis pastatytas 1933-aisiais, tačiau tuo metu technologija jau pradėjusi senti.
Kaip galite įsivaizduoti, aviacijos aušroje GPS technologija dar neegzistavo, o ir radijo ryšys nebuvo gerai išvystytas. Taigi, lėktuvai turėjo naudotis senomis navigacijos priemonėmis. Labiausiai padėdavo įsiminti objektai ant žemės. Pavyzdžiui, pilotai dažnai sekdavo geležinkelių atkarpas. Tačiau tai kartu reiškė, kad naktiniai skrydžiai negali būti vykdomi.
Tai, kad naktį negali skraidyti lėktuvai, buvo didelė problema. Pašto sistema nebuvo pakankamai gera, o ir krovininiai bei keleiviniai maršrutai nebuvo efektyvūs. Taigi, pradėti statyti tokie kelrodžiai švyturiai. Jie dažnai turėjo savo benzininius generatorius ir ryškias baltas, raudonas ir žalias šviesas, žymėjusias skirtingus maršrutus.
Iš viso tarp skirtingų JAV miestų buvo pastatyta 1500 tokių bokštų. Po jais visada būdavo didelės betoninės rodyklės, kurios taip pat nurodydavo kelią link kito švyturio. Tai buvo labai svarbi pagalba pilotams, pagerinusi skrydžių efektyvumą.
Tačiau vėliau radijo sistemos ir, galiausiai, GPS šią sistemą pakeitė. Visur, išskyrus Montanoje, šie švyturiai buvo išjungti iki 1973 metų. Montanos kalnuose keli tebestovi ir šviečia dėl viso pikto – žymi aukštesnes viršukalnes.
Daugelis bokštų buvo išmontuoti ir parduoti į metalo laužą. Keli tapo muziejais ar gavo naujas funkcijas. Tuo tarpu sunkios ir labai tvirtos betoninės rodyklės išliko daugelyje vietų. Dabar jas pastebi turistai ir tie, kurie tyrinėja palydovines nuotraukas. Kai kurios teorijas teigia, kad šios rodyklės turi kokią nors karinę paskirtį, tačiau iš tikrųjų dabar jos yra visiškai nebereikalingos.
