Pigesnių prekių ieškoti neketinau. Įdomiau buvo tiesiog patyrinėti miestą, kurį paprastai dauguma aplenkia keliaudami automobiliu gilyn į Lenkiją ar dar toliau, į Vakarų Europą. Vis dėlto galų gale keletą pirkinių parsivežiau, neatsispyrusi pagundai – ir ne vien dėl kainos, kuri, ką čia slėpti, vis dėlto šiokį tokį vaidmenį suvaidino.
Tarp traukinių – 7 minutės
Rinktis traukinį, o ne automobilį ar autobusą, nusprendžiau dėl paprasto dalyko – tai dar viena pramoga. Nes kaip kitaip pavadinti penkių valandų kelionę, nors atstumas nėra didelis. Traukinys į Balstogę važiuoja iš Kauno, tad galvojau, kad ir iš Vilniaus į Kauną geriausia bus nuvažiuoti traukiniu. Tik, kaip man pasirodė, susidūriau su problema: paaiškėjo, kad traukinys iš Vilniaus į Kauną šeštadienio rytą atvažiuoja 8.53 val., o į Balstogę pajudama jau 9 val., laiko persėsti telieka vos 7 minutės. Todėl rizikuoti nedrįsau – teko rinktis kitokį transportą.
„Lietuvos geležinkeliai“ užtikrino, kad būčiau spėjusi: „Kelionių laiką stengiamės suderinti taip, kad būtų patogu persėsti į kitą traukinį. Ir ne tik – siekiame, kad keleiviams nereikėtų ilgai laukti kito traukinio stotyje ir jie galėtų greitai persėsti, taupydami savo laiką. Kaip rodo patirtis, laiko persėsti į Balstogės traukinį užtenka ir keleiviai tuo naudojasi, nebuvo nė vieno vėlavimo atvejo.“
Na ką gi, kitą kartą žinosiu. Nes kelionei į namus Vilniuje iš Kauno jau nedvejodama rinkausi traukinį: iš Balstogės į Kauną traukinys atvažiavo apie 21.30 val., o į Vilnių kitas pajudėjo 21.49 val.
Kelionė į Balstogę traukiniu – ilga penkių valandų pramoga. Bent jau taip nusiteikiau lipdama į traukinį. Ir išties važiavimas neprailgo, bent jau Lietuvoje traukinys važiuoja greitai, sustoja keliose stotyse, stovi tik tiek, kiek reikia keleiviams išlipti ir įlipti. Tikrasis lėtumas ir smagumas prasideda kirtus sieną. Jau Trakiškėse, o tai yra pirma stotis Lenkijoje, stovime ilgėliau. Bet lyg ir pateisinama – keičiasi mašinistas ir palydovas, vietoj lietuvių ateina lenkai, išlipę iš priešinga kryptimi tuo pačiu maršrutu važiuojančio traukinio.
Šiltnamių kaimas
Greitis Lenkijoje gerokai skiriasi nuo to, kokiu važiavome Lietuvoje. O ir sustojimai stotyse ilgesni, lyg kažko vis lauktume, gal daugiau keleivių į pustuščius du vagonus. Tačiau keisčiausias laukimas – vidury krūmynais apaugusių laukų, kur sustoti iš viso maršrute nenumatyta. Bet stovime ilgokai, žiūriu per langą į vienišą seną namą ir du šiltnamius šalia jo.
Vietovė juokais pavadinama Šiltnamių kaimu. O stovėti čia tenka, kaip paaiškina palydovė, nes iš priekio vėluodamas atvažiuoja kitas traukinys, su kuriuo reikia prasilenkti. Tad laukiam to kito traukinio. Jam po gerų keliasdešimties minučių pradundėjus judame toliau – lėtai, bet užtikrintai Balstogės link.
Beje, kelionė iš Kauno iki šio Lenkijos šiaurės rytų miesto kainuoja 11 eurų. Tik įspūdingų vaizdų už lango bent jau rudenį tikėtis neverta – dairytis dažniausiai tenka į pelkes, retus miškus, vieną kitą gyvenvietę su netvarkingomis geležinkelio prieigomis, pavienius ūkius su dirbamos žemės plotais, kurie šį rudenį neretai apsemti.
Aplyti geltonuojantys miesto parkai
Balstogė pasitinka lietumi. Permirkusios gatvės, labai greitai važiuojantys automobiliai, kurių vairuotojai nesuka sau galvos dėl šviesoforais nereguliuojamose sankryžose gatvę norinčių kirsti pėsčiųjų, kelios itin aukštos bažnyčių smailės. Toks pirmas įspūdis, iš stoties pajudėjus miesto centro link.
Iki to centro – keliasdešimt minučių ėjimo normaliu žingsniu, jeigu pečių nespaudžia sunki kuprinė. O pastarąją palikus viešbutyje (mano atveju, nedideliame netoli miesto centro esančiame viešbutyje, kuriame dvivietis kambarys nakčiai su pusryčiais ir marinuotų grybų indelis dovanų kainavo 60 eurų), vaikščioti net per lietų darosi smagu.
Išankstinio plano, ką būtinai privalau pamatyti Balstogėje, neturėjau. Tebuvau pasidomėjusi, kokių įdomių objektų mieste esama, o tada galvojau, kad viskas bus be plano.
Ir buvo be plano – daug vaikščiojimo šeštadienį sulytais, o sekmadienį jau šaltuku alsuojančiais parkais. Balstogė jų turi ne vieną, visi gražiai tvarkomi, su įspūdingais fontanais, šaunančiais galingus purslus į dangų net ir spalio pabaigoje. Sužavėta tenorėjau sėdėti ir žiūrėti, tiek, kad tam oras jau per šaltas.
Šie parkai susiliečia ties įspūdingais Branickių rūmais, pastatytais XIX a. pradžioje Abiejų Tautų Respublikos etmono Jano Klemenso Branickio užsakymu. XIX a. rūmai su savo parkais, sodais ir skulptūromis buvo vadinami Lenkijos ir Palenkės Versaliu. Įspūdį tiek parkai, tiek rūmai daro ir dabar. Pačiuose rūmuose įsikūręs Balstogės medicinos universitetas, o savaitgalį, kai ten lankiausi, apžiūrėti jų nepavyko – viduje vyko jaunimo chorų konkursas.
Geltoni lapai čia kol kas negrėbiami, o nuo to – tik gražiau. Brendi per geltoną lapų jūrą, šypsaisi retiems praeiviams. Balstogė tikrai neatrodo turistų Meka, ypač vėlyvą rudenį, vietiniai greičiausia šeštadienio popietę per lietų mieliau lindi namuose ar miesto kavinėse.
Net knygos – pigiau
Pastarųjų centre yra ne viena, galima aptikti ir tolėliau nuo pagrindinės T.Kosciuškos aikštės, kurioje stovi miesto Rotušė, o priešais trykšta gražus fontanas. Šalia stovi įspūdingomis dviem smailėmis dangų remianti gotikinė katedra.
Ir net du paminklai – popiežiui Jonui Pauliui II, šalia kurio plevėsuoja Lenkijos ir Vatikano vėliavos, ir maršalui Juzefui Pilsudskiui. Einant toliau prieš akis atsiveria Balstogės Šv. Nikolajaus soboras – tai viena iš kelių miesto, kuris yra Lenkijos stačiatikių centras, cerkvių.
Ir dar apie kavines. Atrodo, kad šiame mieste visi pamišę dėl japoniškos virtuvės, nes būtent tokį valgiaraštį siūlančių kavinių, barų, restoranų yra visur.
Aš vėlyviems pietums pasirinkau tailandietišką užeigą, kuri paliko puikų įspūdį: maistas buvo skanus, porcijos didžiulės, kaina priimtina, aptarnavimas puikus. Beje, jeigu nemokate lenkiškai, problemų bendraujant neturėsite – kavinėse, viešbučiuose, parduotuvėse susikalbėti angliškai problemų tikrai nekilo. Turbūt ir lietuviškai bei rusiškai galėtų pavykti, tik to neišbandėme. Bet Balstogėje išgirsti kalbant lietuviškai ar rusiškai pavyko ne kartą, vadinasi, svečių iš gretimų šalių miestas turi.
Pabaigoje – apie pirkinius, kuriuos parsivežiau. Nei jogurtų, nei pigesnės mėsos, nei alaus ar tualetinio popieriaus nei norėjau, nei ketinau, nei įsigijau. Tačiau į kuprinę nugulė keletas kosmetikos priemonių, nes jų kainos ten mažesnės bent perpus.
Ir kelios knygos – mano mylimos Elenos Ferrantės „Neapolio sagos“ lietuviškai teturime dvi dalis, o lenkai jau išleido keturias! Tad vos užėjusi į knygyną puoliau ieškoti būtent šitos autorės ir į namus parsivežiau dvi knygas – istorijos apie Elenos ir Lilos draugystę tęsinį. Ir piniginė nukentėjo mažiau, nes už dvi knygas sumokėjau apie 18,5 euro. Lietuvos knygyne už „Nuostabiąją draugę“ ar jos tęsinį „Naujoji pavardė“ teko mokėti už kiekvieną maždaug po 15 eurų.
