„Pepės“ trasoje
Šeštadienio rytas prasidėjo Liepkalnyje esančios „Maximos“ aikštelėje – atbėgom išsidažiusios kaip Pepės Ilgakojinės, tam, kad nors kiek išsiskirtume iš dešimčių savo potencialių konkurentų.
Pirmojo pagauto automobilio vairuotojas susidomėjęs išklausė trumpą emocingą mūsų pasakojimą apie varžybas, jų taisykles ir pagrindines nuostatas. Jis važiavo pro Medininkus link Baltarusijos, tačiau užsuko į Rukainius – kad čia atsižymėtumėm. Paskui ir į Medininkus – pakeliui trumpai papasakojo apie Medininkų pilį. „Nors akį mestelkit, kol čia esat“, – aiškino vairuotojas. Jis mus paliko pasienio punkte – esą čia bus lengviau susigauti kokią nors mašiną nei tolesnėse trasos vietose.
Po valandos laukimo sustojęs Jonas pervežė per visą Vilnių. Net gera pasidarė važiuojant pro starto vietą ir pamačius vis dar išsirikiavusias poras. „Ne paskutinės“, – tokia mintis toptelėjo galvon. Nors pats važiavo į Baltupius, tačiau mus mestelėjo link Grigiškių. Mintyse padėkojusios geraširdžiui vairuotojui užėmėm poziciją – gan greitai jau sėdėjom inteligentiškos vidutinio amžiaus poros automobilyje ir lėkėm link Elektrėnų. „Iš Medininkų į Ruklą? Keistas maršrutas“, – galvą kraipė vairuotojas. Paleido prie posūkio link Jonavos – vos įžengus į tą plentą ausyse ėmė spengti tyla – triukšminga automobilių upė Vilnius-Klaipėda liko už nugaros.
Nematyta Lietuva
Iki Ruklos automobilius keitėm kaip kojines grožėdamosios aplinkinių kaimelių vaizdais: lėtai keliu vinguriuojančiais dviratininkais, pievoje burbuliuojančiu kalakutu, šalia tvenkinio žaidžiančiais vaikais, iki horizonto nutįsusiais laukais. Tikra atgaiva pasprukus iš betoninių Vilniaus džiunglių. Rukloje vairuotojas palaukė, kol ant įvažiavimo ženklo užklijuosim lipduką, o tada mestelėjo iki Jonavos. „Trečios. Kol kas“, – atsidūstam su palengvėjimu. Nors pirmosios dvi poros per šį punktą pravažiavo dar prieš kelias valandas, viltys būti bent jau pirmajame dešimtuke, nedingo. Aišku, dalis porų rinkosi kitą kelią – alternatyvų punktą šalia Kėdainių.
Jonava, Panevėžys, Radviliškis – vairuotojai keičiasi kas keliasdešimt kilometrų. Pakėlėje matom „balsuojančias“ kitas poras, tačiau neramina tai, kad vos kurią nors pralenkus ir paskui sustojus, tuoj ji prašvilpia pro šalį mojuodama.
Iki Kairių pametėjo du vaikinukai – tipiški Šiaurės Lietuvos gyventojai: trumpai kirptos galvos, tatuiruoti sprandai, alaus skardinės rankose. „Netingit taip savaitgalį leisti? O nebaisu? O nekilo mintis kokį nors draugelį pasisamdyti, kad pravežtų pro visus punktus?“, – užvertė klausimais. Paskui, įsijautę į varžybas, vieną po kito lenkė automobilius, kuriuose sėdėjo mūsų konkurentai, trumpam išleido prie Kairių ženklo ir mestelėjo į Rygos pusę.
Rygos realijos
O čia vėl strigom – stovėjom dar su dviem porom ir tik po geros valandos pasigavom automobilį link Joniškio. Čia buvom saulei jau gerokai pasukus vakarop – iki soties pasigrožėjusios tyla alsuojančiais laukais ir automobilio kas porą minučių tesulaukiančiu garuojančiu plentu, pagaliau įsėdom į šviesiaplaukės latvės automobilį, kuriame be mūsų jau buvo du vaikai.
Iki Ruklos automobilius keitėm kaip kojines grožėdamosios aplinkinių kaimelių vaizdais: lėtai keliu vinguriuojančiais dviratininkais, pievoje burbuliuojančiu kalakutu, šalia tvenkinio žaidžiančiais vaikais, iki horizonto nutįsusiais laukais. Tikra atgaiva pasprukus iš betoninių Vilniaus džiunglių.
Laužyta rusų bei anglų kalbomis išaiškinom, kad važiuojam į Raganą – miestelį šiauriau Rygos. Iš pradžių žadėjusi, kad paleis mus Rygos aplinkkelyje, moteris paskui persigalvojo – pervežė mus per visą Rygą ir paleido ant kelio į Siguldą. „Čia bus stadionas, o čia – biblioteka. Tikriausiai girdėjot apie šiuos statinius – jie tokiais korupcijos skandalais apipinti“, – riedant per Rygą miesto realijas pasakojo vairuotoja. Kažkaip pažįstama?
Likimo posūkis į pirtį
Už Rygos pėdinam vakaro saulės raudonai nušviestu plentu. Dešinėje – tobula ramybė: pastelinių spalvų dangus, stiklinis vanduo, sustingę beržų kamienai, tolimam krante plazda laužo liepsna. Kairėje – remontuojamas tiltas, policijos ekipažų tikrinami automobiliai, švilpiančios mašinos – gyvenimas tiesiog verda.
Jau po poros minučių sėdėjom „Forde“ ir lėkėm Raganos link. „Jūs iš Lietuvos? Kaip man ta šalis patinka – daug projektų bendrų daryta. Aš choreografiją „Velnio nuotakai“, „Voro vestuvėms“ stačiau, dabar ne už ilgo dar du spektakliai laukia“, – pasakoja Agriu prisistatęs vairuotojas (vėliau „pasigūglinau“ – važiavom su garsiu Latvijos choreografu Agriu Danilevičs.
„Kiekvienas tikras autostopininkas susiras sau nakvynę“, – galvoje nuskambėjo varžybų organizatoriaus Vlado Sapranavičiaus ištarta frazė, kai Agris pasiūlė pernakvoti jo vienkiemyje keliolika kilometrų nuo Raganos. „Jūsų teisė rinktis – galit miegmaišiuose miške miegoti, bet galit ir pas mane važiuoti. Ryte vis vien važiuosiu į Rygą ir jus atgal į trasą pametėsiu. Išsimiegosit, į dušą nueisit, pavalgysit. Gyvenu vidury miško, šalia dviejų ežerų, auginu triušius, porą šunų, tris kates, tris žąsis, o ir sūnus apsidžiaugs svečių sulaukęs. Tik žmonai paskambinsiu ir perspėsiu“, – pasiūlymas nuskambėjo kaip koks sapnas. O tokių sapnų praleisti negalima, todėl už keliolikos minučių jau glostėm nerangų šunį ir pažindinomės su vairuotojo šeima, o paskui srėbėm karštą vištienos sriubą – šeštadienio pusryčius, pietus ir vakarienę.
Išgėrusios beržų sulos ir „pasipirtinusios“ įsitaisėm antrame pirtelės aukšte – savo laikiname kambaryje. Ir kas galėjo pagalvoti, kad rytą su visa gauja ryškiaspalvių „tranzuotojų“ išlėkusios iš Vilniaus, vakare sėdėsim adreso neturinčiame namelyje vidury beržyno ir per atdarą langą klausysimės kurkiančių varlių?
Ar ne gėda su „žiguliais“ važiuoti?
Aišku, šis poilsis kainavo porą valandų trasos laiko – prie Rygos buvom prieš 10 val. ryto ir iškart papuolėm į tikrą mišrainę – vienoje vietoje „tranzavo“ gal dešimt porų. Šiaip ne taip iš ten ištrūkom – ir, kas porą kilometrų keisdamos automobilius, Rygos aplinkkeliu kasėmės iki Viecumnieki kaimelio. Tačiau nesėkmingai – prašokom posūkį ir, vairuotojų įkalbintos, bandėm pasirinkti kitą kelią – palei Dauguvą per kaimelius ir miškus. Bet tas „kelias“ pasirodė besąs neasfaltuotas miško žvyrkelis, kuriuo per dieną pravažiuoja ne daugiau dešimties mašinų, todėl grįžom atgal. Rygos rajone sugaišusios kelias valandas pagaliau pasiekėm Vecumnieki – čia atvažiavom 25-os. Tikslą, kaip nors patekti į pirmą dvidešimtuką, pakeitė kitas tikslas – kaip nors baigti trasą, mat po mažiau nei 6 valandų jau turėjom būti Vilniuje, o pakeliui laukė dar vienas punktas – Alantos miestelis.
Nusigavom iki pasienio – visiškas automobilių badas. Į Biržų pusę pusvalandį nematėm nė vienos mašinos, kol galų gale pro šalį pradardėjo „žiguliai“. „Sėskit, jei negėda su tokia mašina važiuoti“, – pakvietė prie vairo sėdėjęs senučiukas. Lėtai, neskubėdami burzgėm Biržų link.
Geraširdžiai vairuotojai
Nuo Biržų kapinių staigiai atlėkėm link Panevėžio, o čia po poros minučių sustojo į Vilnių važiavęs vyriškis. Per valandą jau buvom šalia Ukmergės – iki finišo dar buvo likę trys su puse valandos. Nuo Ukmergės latvės ir lietuvio pora mums nutarė padėti – nors patys važiavo į Anykščius, padarė dvidešimties kilometrų lankstą ir nuvežė iki Alantos bei atgal link kelio į Ukmergę. „Ką čia, mano žmona sakė, kad reikia lietuvių mergaitėms padėti“, – apibertas padėkomis kuklinosi jau ketvirtą dešimtmetį kaimyninėje šalyje gyvenantis tautietis.
Iki finišo – pusantros valandos. Po šokinėjimo ir blaškymosi pakelėje sustojęs rusakalbis „Citroen“ vairuotojas pamaitino sumuštiniais, papasakojo apie kiaulių gripo protrūkį Amerikoje, o šalia Ukmergės išleido likus 50-čiai minučių iki varžybų pabaigos.
Per keliolika minučių sustojo pypkę įsikandęs vyriškis. Jam autostopo varžybos buvo ne naujiena – praėjusiais metai buvo paėmęs dalyvius, todėl, kai pasakėm, kad mums mirtinai reikia būti Vilniuje aštuntą vakare, nes kitaip būsim nebaigusios trasos, pratarė: „Nesijaudinkit, būsit“, ir spustelėjo greičio pedalą. Vilnių pasiekėm per pusvalandį – finišo laikas 19:50. Na, nuo pirmųjų atvažiavusių atsilikom dešimčia valandų, tačiau svarbu, kad tikslą pasiekėm net ir laikui minant ant kulnų.
Finišo nepasiekė 11 porų iš 40-ties dalyvavusių, o dėl taisyklių pažeidimo buvo diskvalifikuotos dar kelios. Trasos ilgis, trumpiausiu maršrutu, sudarė 900 km.
Ruošiuosi į Baltarusiją
Pirmąją vietą užėmė merginų pora – Vilija Žilinskaitė ir Ringailė Jurgelevičiūtė. „Tai tik įrodo, kad taikomas koeficientas merginoms netrukdo laimėti“, – sveikindamas nugalėtojas kalbėjo V.Sapranavičius.
Merginų poroms šiose varžybose taikomas 1,15 dydžio koeficientas – esą joms vairuotojai greičiau sustoja.
Šiemet „Baltijos“ varžybose dalyvavo 40 porų – taip pagerintas pernai pasiektas Gineso rekordas. „Kitais metais važiuosit per Baltarusiją, kad dalyvių mažiau būtų“, – žadėjo organizatoriai.
Tai reiškia tik viena – jau galiu eiti į Baltarusijos ambasadą užsisakyti trumpalaikės vizos kitų metų paskutiniam balandžio savaitgaliui.
P.S. Jau berašant šį tekstą atėjo elektroninis laiškas nuo organizatorių, pranešantis, kad mes pačiame pirmame punkte į kaimelį įvažiavome iš kitos pusės ir ne ten pasižymėjom, todėl esam nušalinamos nuo trasos. Ką padarysi – nuo žioplumo vaistų nėra, tačiau net nesiruošiu nuleisti rankų, o tai reiškia, kad kitų metų paskutinį balandžio savaitgalį mane su pulku kitų ryškiaspalvių „balsuotojų“ sutiksit Baltarusijos pakelėse.
