Vos išlipus iš lėktuvo šalis pakeri viskuo – tvarka, žmonių nuoširdumu ir, žinoma, gamtos grožiu. Akmenuota Adrijos pakrantė, kur susispietę Viduržemio jūros dvasia alsuojantys miesteliai, snieguotos Alpių viršukalnės, kalnuose tarp vynuogynų išsibarsčiusios baltutėlės vilos ir barokinis sostinės senamiestis.
Kitokia nei kaimynės.
Slovėnijos kaimynės – Italija, Austrija, Kroatija. Tačiau ji skiriasi nuo visų. Tik kirtus Italijos–Slovėnijos sieną automobilio ratai pajunta nepriekaištingą autostrados dangą, o vairuotojas čia gali puikiai orientuotis ir be žemėlapio – aiškios, tikslios nuorodos, kas keletą kilometrų veikiantys taksofonai.
Įvažiuojantieji iš Kroatijos negali nepastebėti pragyvenimo lygio skirtumo – gerokai naujesnių automobilių gatvėse, brangesnės žmonių aprangos, tvarkingesnių miestų ir, žinoma, didesnių kainų. Na, o atkeliavusieji iš Austrijos gali džiaugtis tokia pat švara ir tvarka, tik čia akį džiugina gražesni gamtovaizdžiai ir nevargina didmiesčių triukšmas.
Įvažiuojantieji iš Kroatijos negali nepastebėti pragyvenimo lygio skirtumo – gerokai naujesnių automobilių gatvėse, brangesnės žmonių aprangos, tvarkingesnių miestų ir, žinoma, didesnių kainų.
Itališkas peizažas, vokiška tvarka
Slovėnijai priklausančio Adrijos pajūrio ruožas trumpesnis nei šimtas kilometrų, todėl norėdami pasigrožėti civilizacijos nepaliestais gamtos kampeliais arba priešingai – pasilepinti paplūdimiuose, patys slovėnai mielai traukia į kaimynę Kroatiją. Juk jų pačių pajūryje verda įprastas gyvenimas.
Tačiau ta kasdienybė ir žavi. Maži miestukai, kurių siauros gatvelės, skirtingai nei Italijoje, nevirsta klaidžiais labirintais, bet visada išveda į didesnę gatvę ar aikštę.
Žmonės čia šilti, nuoširdūs. Angliškai kalba kone kiekvienas, tačiau be vargo galima bendrauti ir vokiškai ar itališkai. Dažnas praeivis moka visas šias didžiųjų kaimynų kalbas.
Skirtingai nei daugelyje pietų šalių, čia nieks nebando pelnytis apgaudinėdamas turistus. Ir kainos, ir paslaugų kokybė čia vienoda tiek vietiniams, tiek atvykėliams. Padavėjai aptarnaus maloniai, tačiau nesiversdami per galvą. Jie gauna pakankamai gerus atlyginimus, todėl čia arbatpinigių palikti neįprasta. Na, nebent prabangesniuose restoranuose arba kai pietauja daugiau žmonių. Gatvėse pinigų nekaulys elgetos, o norinčiajam įsigyti originalų suvenyrą akių nebadys užrašas: „Pagaminta Kinijoje“ – tokių prekių čia surasti sunku.
Kalnų stebuklai
Slovėnijos pasididžiavimas – gražiosios Alpės. Kalnų liga čia užsikrėtę kone visi. Žiemą kas savaitgalį šeimos net su mažais pypliais išsirengia į slidžių ar rogučių trasas. O kiekvieno tikro slovėno pareiga – bent kartą gyvenime įkopti į aukščiausią šalies kalną – Triglavą. Tą iššūkį priima dažnas suaugęs vyras.
Bet ne mažiau už snieguotas viršukalnes žavi ir kalnų urvai, kurie yra vieni didžiausių bei įspūdingiausių pasaulyje. Postojna jama ir Škocjanska jama – populiariausios, labiausiai lankomos turistų kalnų olos.
Susirengusiuosius į Postojną į kalno gilumą veža traukinukas. Poros kilometrų kelias nutiestas taip, kad būtų galima pasigrožėti gražiausiais stalaktitais ir stalagmitais. Kartais jie nutįsę taip žemai, kad reikia palenkti galvą. Dar apie pora valandų kelionę teks tęsti pėsčiomis klausantis gido pasakojimų apie šių gražiųjų varveklių susidarymą, olos atradimą ir, žinoma, požeminę upę. Griausmingas dienos šviesos nemačiusių vandenų šėlsmas sukirbina mintį, kad taip turbūt atrodė mistinė Lėta – mirusiųjų upė. Tačiau, pasirodo, ir čia esama gyvybės. Smalsuoliai gali išvysti tik čia gyvenantį požeminės upės keistą padarėlį, panašų į driežą ir neturintį gamtoje jokių priešų.
Kadangi Liubliana – nedidelis miestas, jame gyvena apie 250 tūkst. žmonių, o dviračių takais galima nukakti bet kur, miestiečiai nesibodi minti pedalų nei į darbą, nei į vakarėlį.
Sostinės spalvos
Pasakojant apie šalies sostinę įprasta minėti žymiausius statinius, lankytinas vietas. Tačiau man Liublianoje labiausiai įsiminė švara – oro, gatvių, žmonių... Tačiau švara rūpinasi ir miesto valdžia – nuolat plaunamos gatvės, autobusai, jų stotelės, net tiltai ir šiukšlių konteinerių vidus. Gyventojai rūpestingai rūšiuoja atliekas, atvykėliams patartina elgtis taip pat – bauda už, pavyzdžiui, į stiklo ar plastiko konteinerį sugrūstą vakarykščią picą – 500 eurų.
Kadangi Liubliana – nedidelis miestas, jame gyvena apie 250 tūkst. žmonių, o dviračių takais galima nukakti bet kur, miestiečiai nesibodi minti pedalų nei į darbą, nei į vakarėlį.
Gurmanų vynas
Jei jau teks viešėti Slovėnijoje, būtina paragauti slovėniško vyno, kuris niekuo nenusileidžia, o dažnai lenkia prancūzišką ar ispanišką. Slovėnijoje išvesta ir tik čia auginama rebulla vynuogių rūšis – vienas didžiausių vietos vyndarių pasididžiavimų. Beje, slovėniško vyno galima įsigyti vos keletoje Europos šalių – daugiausia jo eksportuojama į JAV ir Švediją. Patys vyndariai teigia, kad mielai didintų eksporto apimtis, tačiau užkariauti rinkas nėra lengva, kai dėmesio verto vyno butelis kainuoja mažiausiai 20 eurų (vidutiniškai 50–70 eurų), o paprastas pirkėjas renkasi itališkus ar prancūziškus, kurie būna gerokai pigesni.
