Dabar populiaru
Publikuota: 2020 kovo 30d. 21:01

Nutylėtos tragedijos Baltijos jūroje: „Wilhelm Gustloff“ didžiausia, bet ne vienintelė

1945 m. vasario 1 d. dvi sovietinės torpedos nepataikė į lainerį „Cap Arcona“, kuriuo plaukė 9 300 žmonių
„Wikimedia Commons“ nuotr. / 1945 m. vasario 1 d. dvi sovietinės torpedos nepataikė į lainerį „Cap Arcona“, kuriuo plaukė 9 300 žmonių

Prieš 75 metus 1945-ųjų vasario 10 d. trečio rango kapitono Aleksandro Marinesko vadovaujama sovietų povandeninio laivo S-13 įgula paskandino pabėgėlius iš Rytų Prūsijos plukdžiusį keleivinį laivą „General von Steuben“. Iš daugiau nei 4000 šiuo laivu plaukusių žmonių pavyko išgelbėti tik apie 660.

Nuo degtinės priklausomas A.Marinesko geriau žinomas kaip „Wilhelm Gustloff“, kuriuo plaukė ir šimtai Klaipėdos krašto gyventojų, skandintojas.

Ši tragedija, 1945 m. sausio 30 d., pražudžiusi net 9343 gyvybes, laikoma didžiausia keleivinio laivo katastrofa istorijoje.

Už šį „žygdarbį“ 1990 m. Sovietų Sąjungos prezidentas Michailas Gorbačiovas A.Marinesko, kurį iškart po karo už girtuoklystes vadai išmetė iš karinio jūrų laivyno, suteikė Sovietų Sąjungos didvyrio vardą.

„Wikimedia Commons“ nuotr./Trečio rango kapitonas Aleksandras Marinesko su „pripieštu“ Lenino ordinu, kurį gaudavo Sovietų Sąjungos didvyriai
„Wikimedia Commons“ nuotr./Trečio rango kapitonas Aleksandras Marinesko su „pripieštu“ Lenino ordinu, kurį gaudavo Sovietų Sąjungos didvyriai

Lemtingas reisas

1922 m. pastatytas keleivinis laivas „General von Steuben“ iki 1944-ųjų buvo naudojamas, kaip aukštųjų vadų viešbutis. Vėliau paverstas karo ligonine.

Skirtingai nei „Wilhelm Gustloff“, jis tarp Dancigo įlankos ir šiaurės Vokietijos uostų, daugiausiai Swinemündės (dab. Svinouščė) kursavo reguliariai.

Nuo 1944 m. gruodžio laivas jau buvo atlikęs 18 reisų, kuriais iš Rytų Prūsijos buvo evakuoti 26 445 sužeistieji ir 6 694 pabėgėliai.

Laivą ne kartą puolė sovietų lėktuvai, tačiau denyje sumontuota priešlėktuvinė ginkluotė leido išvengti didelių pažeidimų.

Į paskutinį reisą „General von Steuben“ iš Piliavos uosto išplaukė 1945 m. vasario 9-osios vakare.

„Wikimedia Commons“ nuotr./Piliavos uoste likęs pabėgėlių turtas
„Wikimedia Commons“ nuotr./Piliavos uoste likęs pabėgėlių turtas

Laive buvo 2800 sužeistųjų, 800 pabėgėlių, 270 gydytojų ir kito medicinos personalo, 100 kareivių, 285 įgulos narių, iš kurių 125 kariškiai, užtikrinę laivo apsaugą.

Laivą lydėjo torpedinis kateris TP10 ir senas (pastatytas dar 1910 m.) minininkas T-196.

Laivo apsauga juos pavadinti buvo galima tik su didelėmis išlygomis, nes ir jais buvo evakuojami civiliai. Vien laivu T-196 buvo evakuojama 200 pabėgėlių.

Vilkstinę pastebėjo povandeninis laivas S-13, vadovaujamas jau minėtojo A.Marinesko, kuris sausio 31-ąją jau buvo nuskandinęs „Wilhelmą Gustlofą“.

Šį sykį povandeninio laivo vadas taikinį palaikė lengvuoju kreiseriu „Emden“. Sovietų povandeninis laivas keturias su puse valandos sekė „General von Steuben“ ir, galiausiai, vasario 10-osios naktį, paleido į lainerį dvi torpedas.

Rusijos istoriko Jurijaus Lebedevo manymu, A.Marinesko „apsirikti“ galėjo ir sąmoningai. Nes už paskandintą kreiserį priklausydavo 20 tūkst. rublių premija, o už transportą – tik 3 tūkst.

Kai nugriaudėjo torpedų sprogimai, keleivinį laivą lydėjusių laivų kapitonai blaiviai įvertino savo galimybes, todėl nesivaikė povandeninio laivo, bet, apšvietę jūrą prožektoriais ir signalinėmis raketomis, pradėjo gelbėjimo operaciją.

TP10 įgula iš vandens iškėlė 512 žmonių, T-196 – 147. Tarp išgelbėtų buvo 360 sužeistųjų, dauguma likusių buvo medicinos personalas. Iš viso išgelbėti 659 žmonės.

„General von Steuben“ nuskendo labai greitai, per 15 minučių. Žuvo 3608 žmonės.

Povandeninis laivas S-13 net nepanirdamas po vandeniu grįžo į bazę Turku (Estija) uoste.

„Wilhelm Gustloff“, į kurį pataikė trys iš to paties povandeninio laivo paleistos torpedos, skendo ilgiau – 62 minutes.

„Wikimedia Commons“ nuotr./General von Steuben
„Wikimedia Commons“ nuotr./General von Steuben

Taikėsi į keleivinius

Keleivinių laivų skandinimas nebuvo pavienis ar atsitiktinis atvejis. Sovietai sąmoningai taikėsi į didžiulius ir nepaslankius perkrautus lainerius.

Balandžio 16 d. kitas sovietų povandeninis laivas L-3 paskandino transporterį „Goya“. Šiame laive buvo daugiau nei 6300 nuo raudonųjų „gelbėtojų“ bėgusių keleivių, o išsigelbėti pavyko tik 165 žmonėms.

Tačiau iki savo žūties „Goya“ jau buvo atlikęs keturis reisus ir evakavęs 19785 žmones.

Šiuo požiūriu absoliutus rekordininkas yra keleivinis transportas „Deutchland“, per septynis reisus evakavęs net 69379 žmones. Paskandintas 1945 m. gegužės 3 d.

Praėjus dviem dienoms nuo „Wilhelm Gustloff“ nuskandinimo vasario 1-osios naktį per plauką išvengta dar vienos tragedijos. Lainerį „Cap Arkona“ du kartus nesėkmingai atakavo kitas sovietų povandeninis laivas (tikriausiai L-3).

Tuo metu laineriu plaukė net 9300 žmonių.

Iš viso „Cap Arcona“ dėka iš Rytų Prūsijos buvo evakuoti 25 795 pabėgėliai.

Tačiau ir šį keleivinį laivą ištiko tragiškas likimas. 1945 m. gegužės 3 d. Liubeko įlankoje stovėjusį „Cap Arcona“ atakavo britų aviacija.

Laive tuo metu buvo, įvairiais duomenimis, nuo 4000 iki 5500 koncentracijos stovyklų kalinių. Laive kilus gaisrui beveik visi jie žuvo.

Laikytas girtuokliu

Kai kuriuose šaltiniuose girtuokliu vadintas A.Marinesko, kuris esą visos operacijos metu pliaupdavo degtinę, nė nenutuokė, kokius laivus nuskandino.

Paklaustas apie pirmąją ataką A.Marinesko šypsodamasis atsakė: „Mes nežinome, ką paskandinome, bet aišku, kad pasiuntėme į dugną didžiulį fašistų laivą.“

Nė kiek ne daugiau jis galėjo papasakoti apie savo antrąją pergalę. Povandeninių laivų brigados vadovybė skeptiškai vertino į A.Marinesko ataskaitą.

Sovietų karinio jūrų laivyno vadovybė apie „Wilhelm Gustloff“ ir „General von Steuben“ paskandinimus sužinojo tik vasario pabaigoje.

Vokietijos Bundesarchyvo/Wikimedia.org nuotr./„Wilhelm Gustloff“
Vokietijos Bundesarchyvo/Wikimedia.org nuotr./„Wilhelm Gustloff“

Tačiau apie tai jiems pranešė ne „amžiaus atakos“ autorius, ne agentai, o Švedijos laikraštis „Aftonbladet“. Vasario 20-osios numeryje pasirodė straipsnis apie „Wilhelm Gustloff“ tragediją ir tūkstančių žmonių žūtį.

Pats nuskendimo faktas abejonių nebekėlė, tačiau laivyno vadovybė nieko didvyriško A.Marinesko veiksmuose neįžvelgė.

Juolab kad iki paskandinant „Wilhelm Gustloff“ A.Marinesko grėsė karo lauko teismas dėl problemų su alkoholiu ir ištvirkavimų su moterimis, todėl jis buvo pripažintas „netinkamu tapti didvyriu“ ir buvo apdovanotas tik Raudonosios vėliavos ordinu.

1945 metų gegužės 31 dieną povandeninio laivyno vadovybės bataliono vadas pateikė ataskaitą, kurioje nurodyta, jog „povandeninio laivo vadas nuolat geria, neatlieka tiesioginių pareigų, todėl tolesnis buvimas poste yra nepriimtinas“.

Jo rangas buvo pažemintas iki leitenanto, o 1945 metų spalį jis buvo išvis pašalintas iš karinio jūrų laivyno.

Mitas apie „amžiaus ataką“ atsirado tik septintojo dešimtmečio pradžioje, kai reikėjo skubiai parodyti didžiulį sovietinio karinio jūrų laivyno (ir jo vadovybės) vaidmenį kare.

Sovietų Sąjungos didvyrio vadas A.Marinesko buvo suteiktas tik M. Gorbačiovo laikais 1990-aisiais (po mirties).

Išgelbėjo „prasimanymai“

Po karo, kai tapo žinomi vokiečių duomenys, sovietų karinio jūrų laivyno vadovybė atsidūrė keblioje padėtyje.

Viena vertus, „Wilhelm Gustloff“ sunaikinimo operacija sėkminga, kita vertus, nuskandintas keleivinis laivas, kuriuo buvo evakuojami civiliai. Be to, karo jūrininkai nelabai džiaugdavosi sunaikinę net ir karinių laivų priešo įgulas.

O šiuo atveju pražudyta tūkstančiai civilių, daugiausia vaikų ir moterų.

Tačiau vėliau „istorikai“ surado išeitį. Neįsigilindami į įrodymus sovietiniai „tyrinėtojai“ ėmė tvirtinti, kad „Gustloffu“ plaukė aukšti SS karininkai, aukšto rango generolai ir vyresnieji karininkai, tiesiogiai pavaldūs SS reichsfiureriui Heinrichui Himleriui.

Taip pat esą žuvo 3700 povandeninių laivų specialistų. Tai atitiko 100 laivų įgulų skaičių.

Kad ši teorija būtų įtikinamesnė, priminta, kad A. Hitleris po katastrofos paskelbė gedulą visoje Vokietijoje, o A.Marinesko tapo asmeniniu fiurerio priešu.

Šią teoriją į miltus sumala faktas, kad tuo metu ir Vokietijoje galiojo įsakymas „Nė žingsnio atgal!„, prilygstąs garsiajam Stalino įsakymui Nr. 227.

Pats NSDAP pareigūnas Rytų Prūsijos gauleiteris Erichas Kochas nedrįso evakuotis iš Kenigsbergo tol, kol A. Hitleris turėjo nors kažkokią valdžią.

Ką jau kalbėti apie vermachto generolus, likusius su savo kariais iki pat kapituliacijos. Todėl ir į nelaisvę ėjo kartu.

Vakarų ekspresas

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Interviu

Ypatingos

04:35
12:16

Metas rinktis

Atradimai virtuvėje

Skanumėlis

Video

05:52
17:54
02:59

Esports namai

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie PasaulisKišenėje